Мишель Пейвер - Vilko brolis

Migla plūkiojo tarp kauburių, o ant jų jam virš galvos stypsojo blyškūs vaiduokliški nudžiūvę maudos stiebai, iš vystančių raudoklių tamsiai raudonų kotų sklido nykus kito pasaulio tvaikas. Aplink rikiavosi tamsūs viską girdintys medžiai, žaliuojantys ir žiemą ir niekad nemiegantys. Ant aukščiausio bukmedžio šakų tupėjo trys varnai ir stebėjo jį. Kažin kuris jų klano globėjas?

Jau loja šunys užpakaly.

Jis pateko į spąstus. Fin-Kedinas gudrus: plačiai išskleidė tinklą, o paskui sutraukė jį apie savo auką.

Torakui nėra kur dėtis. Upė per srauni plaukti, jei įlips į medį, varnai pasakys medžiotojams, kur jis, o tada jau lėks iš medžio kaip pašauta voverė. Jei pasislėps medžių tankynėje, šunys išvilks jį kaip kokią žebenkštį.

Jis atsigręžė į persekiotojus. Nors neturėjo ničnieko, su kuo galėtų gintis, net akmenio. Traukėsi atatupstas — tiesiai į didžiausią kauburį. Jis užgniaužė klyksmą: kažkas stvėrė jį ties gyvųjų ir mirusiųjų slenksčiu.

Kažkas pačiupo jį iš užpakalio ir nutempė gilyn į tamsą.

TRYLIKTAS

Nejudėk, — sušnypštė balsas Torakui į ausį, — nerėk ir neliesk kaulų!

Torakas nė nematė kaulų; po teisybei, ničnieko nematė. Tvyrojo puvėsiais trenkianti tamsa, į gerklę įbestas peilis.

Jis sukando dantis, kad nekalentų. Aplink jautė vėsios žemės slėgį ir dūlančių mirusių varnų kaulus. Jis meldėsi, kad visos to kauburio sielos jau būtų toli nukeliavusios mirusiųjų keliu. Bet jeigu kelios jų dar liko čia?

Reikia būtinai iš čia ištrūkti. Dar nepraėjus ką tik patirtam siaubui, kad pakliuvo kažkam į rankas, išgirdo brazdinant akmenį, tarsi jo grobikas mėgintų užtaisyti kauburio angą. Dabar, kai akys priprato prie tamsos, pamatė siaurą šviesos ruoželį. Kad ir kas ten buvo atvilkta prie angos, matyt, ne per labiausiai tiko.

Jis jau galvojo mauti iš čia, kai išgirdo lauke balsus. Dar labai neaiškius, bet vis artėjančius prie kauburių.

Torakas išsitempė. Grobikas taip pat.

Triukšmas, žingsniai artėjo ir sustojo per maždaug tris žingsnius nuo Torako.

— Jis niekad nedrįstų čia ateiti, — pasakė vyras dusliu, baugiu balsu.

— Drįstų, — pašnabždom atsakė moteris. — Jis ne toks kaip visi. Matei, kaip jis nugalėjo Hordą. Iš jo visko galima laukti.

Torakas pajuto užmynęs ant samanų. Jam pakrypo koja ir tamsoje kažkas skimbtelėjo. Jis krūptelėjo.

— Ššš! — nutildė kitus moteris. — Kažką išgirdau!

Torakas užgniaužė kvapą. Grobiko peilį pajuto dar tvirčiau.

— Karr! — sukarkė varnas, ir kranksmas nuaidėjo per visus medžius.

— Globėjui nepatinka, kad mes čia, — sumurmėjo moteris. — Reikia eiti. Tavo teisybė — vaikis nebūtų išdrįsęs.

Torakui, praėjus pavojui ir klausantis tolstančių žmonių, pasidarė silpna. Po kiek laiko jis pamėgino pajudėti, bet peilio smaigalys sustabdė jį.

— Stovėk ramiai, — sušnypštė jo grobikas.

Atpažino balsą. Ren. Kodėl Ren?

— Tu smirdi, — sušnabždėjo ji.

Jis bandė pakreipti galvą, bet vėl peilis jį sustabdė.

— Kad šunys manęs neužuostų, — atsakė pašnabždom.

— Jie daugiau čia neateis, nevalia jiems.

Torakas susimąstė.

— Iš kur žinojai, kad eisiu tuo keliu? Ir kodėl...

— Nežinojau. Dabar tylėk. O tai jie dar sugrįš.

Po amžinybę, regis, trukusio laukimo Ren spyrė Torakui, kurio galūnės buvo šaltos, jas tampė mėšlungis, ir liepė judintis. Šmėkštelėjo mintis susidoroti su ja, bet persigalvojo. Susiremdami sudrumstų kaulų ramybę. Todėl tik nustūmė skalūno plokštę nuo angos ir iššliaužė į dienos šviesą. Tarp kauburių nieko nebebuvo. Net varnai nuskrido.

Paskui jį keturpėsčiomis išropojo Ren, tempdama dvi riešutmedžio kuprines – viena buvo jo. Apstulbęs pasidavė į raudoklių guotą ir spoksojo, kai ji vėl nulindo į kauburį, o dabar pasirodė su dviem suvyniotais guoliais, dviem strėlinėm ir lankais, susuktais nuo drėgmės į lašišos odą, ir elnio odos maišu, kuriame kažkas pasiutusiai spurdėjo.

— Vilkas! — šūktelėjo Torakas.

— Tyliau! — Ren įtariai žvilgtelėjo stovyklos pusėn.

Torakas atrišo maišą, ir vilkas šovė iš jo visas suplukęs ir pasišiaušęs. Jis šniurkštelėjo kartą ir jau būtų movęs sau, bet Torakas spėjo jį pačiupti ir įtikino vilką tyliai sulodamas, kad čia jis, o ne koks kraugerys ernis. Vilkiūkštis smagiai išsišiepė, stryktelėjo ant paskutinių kojų ir džiūgaudamas pasveikino jį, gribštelėdamas už smakro.

— Paskubėk! — paragino Ren užpakaly jo.

— Eime, — atšovė Torakas. Jis puolė rauti rasa permirkusias samanas, jomis nutrynė daugumą mėšlo ir apsiavė batus. Ren neužmiršo ir jų sužiūrėti.

Kai jis atsigręžė ir siekė kuprinės, didžiai nustebo išvydęs — ji įsidėjo į lanką strėlę ir nusitaikė į jį. Ren taip pat buvo užsimetusi ant peties jo lanką, strėlinę ir užsikišusi už diržo jo kirvuką bei peilį.

— Ką čia išsidirbinėji?! — šūktelėjo jis. — Maniau, kad tu man padedi.

Ji pažvelgė į jį šlykštėdamasi.

— Kodėl turėčiau tau padėti? Aš padedu tik savo klanui.

— Tai kodėl neišdavei manęs dabar?

— Todėl, kad noriu įsitikinti, jog nueisi į Pasaulio Dvasios Kalną. Jei nepriversiu tavęs, tu net ir nebandysi. Apsuksi uodegą ir spruksi sau, nes tu bailys.

Torakas žioptelėjo.

— Bailys?

— Bailys, melagis ir vagis. Pavogei mūsų stirniną, apmovei Hordą ir todėl jis pralaimėjo, melavai, kad nesi Klausantysis. O paskui dar pabėgai. Paskutinį kartą sakau: krutinkis!

Su Ren nutaikyta strėle į nugarą, degančiomis ausimis dėl jos kaltinimų Torakas, slapstydamasis už gluosnių, pėdino į vakarus upės link nešinas vilkiuku, kad šunys nesusektų jo pėdsakų.

Keista, kad persekiotojai visai nuščiuvo. Torakui tai kėlė didesnį nerimą negu jų tošies dūdos.

Ren žingsniavo greitai, o Torakas dažnai klupo. Ką gi, jis pavargęs, išbadėjęs, o ta — soti, išsiilsėjusi, ir dėl to bus sunkiau nuo jos pasprukti. Bet ji mažesnė, tad, ko gero, jis įveiktų ją, kol ji nepridirbo didesnių bėdų su tuo savo lanku.

Tik klausimas, kada? Šiuo metu ji, atrodo, nuoširdžiai trokšta pasitraukti nuo Varnų, veda jį vingiuotais elnių takeliais, jais einant galima geriausiai slėptis. Nutarė dar palaukti, kol daugiau atsitolins nuo stovyklos. Tačiau jos užgauliojimai kėlė pagiežą.

— Aš ne bailys, — pasakė jis per petį, kai, eidami paupiu, pateko į ūksmingą ąžuolyną. Čia, regis, persekiotojų pavojus buvo mažesnis.

— Tai ko pabėgai iš stovyklos?

— Jie rengėsi paaukoti mane!

— Dar nebuvo nutarta. Dėl to dar ginčijosi.

— Tai ką aš turėjau daryti? Laukti, kol nutars?

— Pranašystė, — šaltai atsakė Ren, — gali reikšti du skirtingus dalykus. Nebūtum pabėgęs, būtum tai sužinojęs.

— Atrodo, kad ir taip išklosi, — atšovė Torakas, — nes viską žinai.

Ji atsiduso.

— Pranašystė gali reikšti, kad tave reikia paaukoti — atiduoti tavo kraują Kalnui. — Taip padarydami, sunaikinsime lokį. Taip bent mano Hordas. Jis nori tave nužudyti ir pats nunešti tavo kraują Kalnui. — Ji stabtelėjo. — Sajun mano, kad pranašystė kitką reiškia: kad tik tu gali surasti Kalną ir užmušti lokį.

Torakas atsisuko ir įbedė į ją akis.

— Aš? Užmušti lokį?

Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Žinau, kad tai atrodo neįmanoma. Bet Sajun tuo neabejoja. Aš taip pat. Klausantysis turi surasti Pasaulio Dvasios Kalną — ir tada, Dvasios padedamas, jis užmuš lokį.