Мишель Пейвер - Vilko brolis

Ren aiktelėjo.

— Tu susikalbi su juo?

— Ne! — šūktelėjo Torakas. — Ne, ką tu...

— Mačiau! — Jos veidas dar labiau išblyško. — Vadinasi, tai tiesa. Pranašystė tikra. Tu esi Klausantysis.

— Ne!

— Ką pasakei jam? Ką jūs čia rezgate?

— Sakiau jau, kad negaliu...

— Tau nieko neišdegs, — sušnabždėjo ji. — Aš neleisiu regzti prieš mus sąmokslo. Neleis ir Fin-Kedinas.

Ištraukusi peilį, ji nupjovė pavadėlį, čiupo vilkiuką į glėbį ir nulėkė per laukymę prie laužo.

— Grįžk! — šaukė Torakas. Įsiutęs trūktelėjo raiščius, bet jie laikė tvirtai. Vilkui nepakako laiko jiems perkąsti.

Jį apėmė siaubas. Buvo sudėjęs visas viltis į vilką — ir vilko neliko. O aušra jau netoli. Paukščiai pradeda kirbėti medžiuose.

Vėl įtempė raiščius ant rankų. Vėl jie laikė, nepasidavė.

Nuo laužo pakilo Fin-Kedinas ir senė Sajun ir per laukymę pasidavė jo link.

VIENUOLIKTAS

Ką tu žinai? — paklausė Fin-Kedinas.

— Nieko, — atsakė Torakas, šnairuodamas į dantytą kaulinį peilį prie Varnų vado diržo. — Ar jūs paaukosite mane?

Fin-Kedinas nieko neatsakė. Stebėdami Toraką, jis ir Sajun slinko per abi įėjimo puses, o jis jau jautėsi auka.

Torakas ėmė graibyti už nugaros — gal užčiuops ką, kuo galėtų perpjauti raiščius. Ničnieko, tik iš gluosnio šakelių nupintas patiesalas, glotnus ir jam nenaudingas.

— Ką tu žinai? — vėl paklausė Fin-Kedinas.

Torakas giliai įkvėpė.

— Aš nesu jūsų spėjamas Klausantysis, — atsakė kiek galėdamas tvirčiau. — Ir negaliu būti. Niekad gyvenime nesu girdėjęs tos pranašystės. — Kažin kodėl Ren tuo taip tikra? Kuo čia dėta vilkų šneka su ta pranašyste?

Fin-Kedinas nusisuko. Jo veidas, kaip visada, buvo neperprantamas, bet Torakas pastebėjo, kad rankoje jis gniaužia peilio kotą.

Sajun palinko į priekį ir pažvelgė Torakui į akis. Ugnies šviesoje ji buvo aiškiai matoma. Niekad nebuvo matęs tokio seno žmogaus. Pro retus žilus plaukus žvilgėjo galva kaip nušveistas kaulas. Veidas įžvalgus, pastabus tartum paukščio. Per ilgą amžių jai išdegė visi švelnūs jausmai — liko tik varno nuožmumas.

— Pasak Ren, — šiurkščiai prakalbo ji, — tu susikalbi su vilku. Tai sakoma ir pranašystėje. Tik mes apie tai tau neminėjome.

Torakas pastatė į ją akis.

— Ren klysta, — pasakė jis. — Aš negaliu...

— Nemeluok čia mums! — nukirto Fin-Kedinas neatsigręždamas.

Torakas nurijo seilę.

Ir vėl jis ėmė graibyti žemę už savęs. O! Šį kartą kai kas pasitaikė. Mažutėlė titnago šukė, ne didesnė už nykščio nagą, matyt, kas galando peilį, o paskui numetė. Jis suspaudė ją pirštais. Jei Fin-Kedinas ir Sajun grįš prie didžiojo laužo, gal jam pasiseks perpjauti raiščius ir išsilaisvinti. Paskui susirastų, kur Ren įkišo vilką, prasmuktų pro sargybinius ir...

Pakili nuotaika greitai nusėdo. Kokios didžiulės sėkmės reiktų visa tai atlikti...

— Gal man tau pasakyti, — švabsėjo Sajun, — kodėl gali susikalbėti su vilku?

— Sajun, kam to reikia? — pasakė Fin-Kedinas. — Tik veltui laiką gaištame...

— Jis turi žinoti, — atšovė senė ir nutilo. Bet tuoj geltonu it paukščio nagas pirštu palietė kabantį ant krūtinės amuletą ir ėmė vedžioti spirale.

Torakas žiūrėjo, kaip nagas vis sukasi. Jam net galva ėmė svaigti.

— Prieš daugelį vasarų, — porino Varnų burtininkė, — tavo tėvas su motina paliko savo klaną — išėjo slėptis nuo priešų. Toli toli, į pačią girios glūdumą, tarp kalbančių medžių žalių sielų. — Jos nagas vis brėžė spiralę — vedė Toraką į praeitį. — Tau gimus, po trijų mėnesių, — bylojo Sajun, — tavo motina mirė.

Fin-Kedinas pakilo, sukryžiavo ant krūtinės rankas ir taip stovėjo, įsispitrėjęs į tamsą.

Torakas sumirksėjo, tarsi busdamas iš miego.

Sajun nė nežvilgtelėjo į Fin-Kediną. Ji visą dėmesį sutelkė į Toraką.

— Buvai mažytis kūdikis, o tavo tėvas neturėjo kuo tave maitinti. Paprastai, kai taip nutinka, tėvas nužudo vaiką, kad nesikankintų lėtai mirdamas iš bado. Bet tavo tėvas rado kitą išeitį — vilkę su ką tik atsivestais vilkiukais. Jis paliko tave jos irštvoje.

Torakas stengėsi viską suvokti.

— Tris mėnesius prabuvai vilkės irštvoje. Tris mėnesius mokeisi vilkų kalbos.

Torakas taip stipriai sugniaužė titnago skeveldrėlę, kad ji įsirėžė jam į delną. Juste juto, kad Sajun sako teisybę. Štai kodėl jis supranta vilkiškai. Besitvarstantys vilkiukai, riebus, maistingas pienas...

Iš kur Sajun gali žinoti?

— Ne, — atšovė jis. — Čia tik spąstai. Negali to žinoti. Nebuvau ten.

— Tavo tėvas man papasakojo, — atsakė Sajun.

— Negalėjo to padaryti. Visad šalinomės žmonių...

— Kartą atėjote pas juos. Prieš penkias vasaras. Nejau neprisimeni klanų sueigos prie jūros?

Torako širdis ėmė smarkiai plakti.

— Tėvas atėjo ten norėdamas mane susitikti. Papasakoti man apie tave. — Jos nagas sustojo spiralės vidury. — Tu ne toks kaip visi, — sukrankė ji kaip varnas. — Tu esi Klausantysis.

Torakas vėl spustelėjo skeveldrą.

— Ne, negali būti. Aš nieko nesuprantu.

— Žinoma, kad nesupranti, — pasakė per petį Fin-Kedinas ir atsisuko į Toraką. — Tėvas tau nepasakojo, kas esi. Tiesa?

Torakas linktelėjo.

Varnų vadas akimirką nutilo. Jo veidas buvo ramus, bet Torakas pajuto, kad sustingę it kaukė bruožai slepia verdančią kovą.

— Tau reikia žinoti tik vieną dalyką, — pagaliau prakalbo Fin-Kedinas. — Lokys puolė tėvą neatsitiktinai. Jis rados tik dėl tėvo.

Torakui nustojo plakti širdis.

— Tik dėl tėvo?

— Fin-Kedinai, — įsikišo Sajun.

Varnų vadas dėbtelėjo į ją.

— Pati sakei, kad jis turi žinoti. Tad aš jam ir pasakoju.

— Bet juk, — atsiliepė Torakas, — luošys Klajoklis pa...

— Luošys Klajoklis, — atkirto Fin-Kedinas, — buvo pikčiausias tavo tėvo priešas.

Torakas prigludo prie stulpo.

— Mano tėvas neturėjo priešų.

Varnų vado akys grėsmingai blykstelėjo.

— Tėvas nebuvo paprastas Vilko klano medžiotojas. Jis buvo giminės burtininkas.

Torakas neteko žado.

— Jis nepasakojo tau ir to, tiesa? — paklausė Fin-Kedinas. — Taip, jis buvo vilkų burtininkas. Ir tik dėl jo tas padaras siautėja girioje...

— Ne, — sušnabždėjo Torakas. — Tai netiesa!

— Tai sakysi, kad jis tau taip nieko ir nepasakojo?

— Fin-Kadenai, — įsikišo Sajun, — jis bandė apginti...

— Taip, bandė, ir žiūrėk, kas išėjo! — baigė už ją Fin-Kedinas. — Gerai ūgtelėjęs vaikis ničnieko nežino! Bet tu nori, kad patikėčiau, jog jis vienintelis, kuris gali... — Staiga jis nutilo kratydamas galvą.

Stojo slogi tyla. Fin-Kedinas giliai atsikvėpė.

— Žmogus, kuris paleido į girią tokį lokį, — ramiai pasakė Torakui, — tai padarė turėdamas vienui vieną tikslą. Jis sukūrė lokį, kad tas nužudytų tavo tėvą.

Dangus jau švito rytuose, kai Torakas galop su titnago skeveldra perpjovė virvę ant riešų. Negalima buvo gaišti laiko. Ką tik Fin-Kedinas su Sajun sugrįžo į sueigą, kur prasidėjo karšti ginčai. Kiekvieną akimirką jie gali susitarti ir ateiti jo.

Prireikė daug pastangų perpjauti raiščius ant kulkšniukų. Jam sukosi galva. „Tėvas paliko tave vilkės irštvoje... Jis buvo Vilko klano burtininkas... Jį nužudė...“

Titnago skeveldra nuo prakaito slidinėjo tarp pirštų. Išsprūdo... Vėl sugraibė. Pagaliau perpjovė raiščius. Pajudino kulkšnis ir kone suspigo iš skausmo. Taip ilgai suveržtos kojos dabar degte degė.