Мишель Пейвер - Vilko brolis

Dar labiau kankino širdies skausmas. Tėvą nužudė. Nužudė luošys klajoklis, jis lokį pavertė šėtonu, nes turėjo vienintelį tikslą — sunaikinti tėvą...

Ne, tai neįmanoma. Čia kažkokia klaida.

Tačiau širdies gilumoje Torakas žinojo, kad tai tiesa. Prisiminė rūstų mirštančio tėvo veidą. Jis nedels ateiti manęs, sakė tada. Tėvas žinojo, ką padarė jo priešas. Žinojo ir kodėl lokį užkerėjo. Visko per daug jam iš karto suvokti. Atrodė, lyg visa, ką žinojo, kažkur dingo, tarsi stovi ant plonyčio ledo ir mato, kaip jis žaibiškai skilinėja jam po kojomis.

Kojų skausmas grąžino jį į palapinę. Ėmė trinti, kad jos atsigautų. Be to, basos pėdos šalo, bet nieko nepadarysi. Juk nežino, kur Oslakas padėjo jo apavą.

Niekieno nepastebėtas turi išsmukti iš palapinės ir nusigauti prie lazdynų laukymės pakrašty. Ir kaip nors apeiti sargybinius.

Neišdegs. Jį pastebės. Nebent kaip nors išblaškytų jų dėmesį...

Tolimoje stovyklos pusėje į miglotą ryto orą pakilo graudus stūgsmas. Kur tu es i? Aimanavo vilkiukas. Kodėl pametei mane šį kartą?

Torakas sustingo. Prie stūgaujančio vilko prisidėjo stovyklos šunys. Matė, kaip žmonės iš sueigos pašoko ir nubėgo žiūrėti, kas ten dedasi. Va, vilkas suteikė jam galimybę sprukti.

Turėjo greitai suktis. Mikliai šmurkštelėjęs iš palapinės, nėrė į lazdynų krūmų šešėlius. Žinojo, ką privalo daryti, ir bjaurėjosi tuo.

Turi palikti vilką.

DVYLIKTAS

Braunantis pro gluosnių tankynę upės link, šaltas oras plikino Torakui kaklą. Nuo akmenų kraujavo basos kojos. Bet jis kažin ar jautė tai.

Vilko dėka išsmuko iš stovyklos nepastebėtas, bet greitai jo pasigedo. Užpakalyje girdėjo dusliai aidintį triukšmą. Beržų tošies dūdos skelbė pavojų. Girdėjo žmones šūkalojant, šunis lojant. Varnai jį vejasi.

Gervuogių krūmai kabinosi už blauzdinių, kai slydo nuo upės kranto, kol pliumptelėjo į aukštų nendrių guotą. Ledinis juodas dumblas siekė tik iki kelių, bet buvo taip šalta, kad pridengė burną — bijojo, jog einantis iš jos garas gali jį išduoti.

Laimė, buvo pavėjui nuo persekiotojų: prakaitas jam žliaugte žliaugė, o jis dar gniaužė rankoje odos raištį nuo kulkšnių — šunys lengvai jį užuos. Ir nežinojo, ką su juo daryti: ar išmesti, ar dėl visa ko pasilaikyti — gal pravers.

Mintys kunkuliavo galvoje kaip srauni upė. Basas, beginklis, be daiktų — ničnieko, su kuo galėtų kabintis į gyvenimą, — tik guvios rankos ir galva ant pečių. Jei ir pavyks pasprukti, ką darys tada?

Staiga tarp triukšmingo šurmulio išgirdo vilkiuko balsą. Kur tu?

Dabar Torako dvejonės išsisklaidė. Negalima palikti vilko. Turiu jį išvaduoti.

Kaip norėjosi jam atsiliepti: Ateinu! Nebijok, aš tavęs nepamečiau, bet, žinoma, tai neįmanoma. O vilkiukas vis stūgavo.

Jam jau šalo kojos. Reikia bristi iš upės arba taip jas užgels, kad negalės paskui bėgti. Ėmė paskubomis galvoti.

Varnai mano, kad jis pasidavė šiaurėn, nes sučiuptas pats pasisakė ten einąs; todėl nutarė dabar taip ir daryti, bent kurį laiką, o paskui pasuks atgal, į stovyklą, vaduoti vilko; gal pasiseks apmauti Varnus, ir jie vis laikysis tos pačios krypties.

Brisdamas upe išgirdo šaką trakštelint.

Torakas atsigręžė.

Tykiai pliūkštelėjo. Pašnabždom nusikeikė.

Jis įsistebeilijo pro nendres.

Maždaug už penkiasdešimt žingsnių du vyrai sėlino pakrante į nendryną. Ėjo atsargiai, matyt, ketino sumedžioti jį. Vienas laikė lanką, didesnį už Toraką, su įdėta į templę strėle, kitas buvo nusitvėręs bazalto sviedžiamąjį kirvį.

Be reikalo slėpėsi nendryne. Būtų suradę, o jei plauktų upe, pamatytų ir nusmeigtų ietimi kaip lydeką. Reikia grįžti į mišką ir ten ieškoti slėptuvės.

Kiek galėdamas tyliau ėmė lipti į krantą. Labai status, tankiai prižėlęs gluosnių, ir jie gerai jį dengė. Po kojomis ėmė byrėti raudonžemio grumstai. Jei nuslystų vėl į upę, jie išgirstų...

Akmenukai pliumpsėjo į vandenį, kai Torakas nagais kabinosi į žemę. Laimė, beržo tošies dūdų gausmas nuslopino pliumpsėjimą, vyrai neišgirdo...

Sunkiai kvėpuodamas užsiropštė į viršų. Dabar į šiaurę. Dangus apsitraukęs, pagal saulę nenustatysi vietos, bet upė teka į vakarus, tai jei laikys ją už nugaros, vadinasi, eis į šiaurę.

Pasuko į tankų drebulių ir bukų mišką, tempdamas paskui žaliaminės odos raiščius — tegul lieka stiprus jo kvapas.

Grėsmingai arti ėmė loti įsiutę šunys. Per greitai pradėjo vilkti raištį. Šunys jau užuodė jo pėdsakus.

Siaubo pagautas greitai įlipo į artimiausią medį — susisukusią epušę — ir, vos spėjęs suvynioti virvę į kamuolį, sviedė kuo toliausiai upės link. Tuoj pat iš gervuogynų išmovė didžiulis rudas šuo.

Jis mėčiojosi apie Torako medį, o iš nasrų jam dribo putos. Pagaliau užuodė žaliaminės odos kvapą ir pasileido ieškoti jos kamuolio.

— Ei! — kažkas sušuko nuo upės. — Šuo užėjo pėdsakus!

Trys uždusę vyrai prabėgo pro Torako epušę — stengėsi pavyti šunį. Torakas prigludo prie medžio kamieno. Jei tik nors vienas būtų pažvelgęs aukštyn...

Vyrai dingo iš akių. Netrukus tolumoje išgirdo teškant upėje. Matyt, jo ieško nendryne.

Dar kiek palaukė — gal kas dar pasirodys, paskui nušoko nuo medžio.

Bėgo į šiaurę pro drebules, kad kiek nutoltų nuo upės, o vėliau sulėtino žingsnį ir sustojo. Reikia sukti į rytus ir grįžti į stovyklą, bet būtina ką nors sugalvoti, kaip sumėtyti pėdas.

Sukaupęs visą dėmesį, ėmė dairytis, kuo galėtų užmušti savo kvapą. Elnių išmatomis? Jokios naudos — šunys vis tiek seks paskui jį. Kraujažolių lapais? Gal ir padėtų. Jų stiprus, aitrus kvapas, ko gero, nustelbtų jo prakaitą.

Prie bukmedžio užėjo krūvelę ernio spirų: susimaišiusios, pūkuotos ir taip bjauriai smirdančios, kad net akys ėmė ašaroti. Labai gerai. Žiaugčiodamas nuo to dvoko, ištepė pėdas, blauzdas ir rankas. Erniai maždaug tokio dydžio kaip barsukai, bet puola visus, kas tik kruta, ir paprastai laimi. Šunys, ko gero, nerizikuos su tokiu susidurti.

Staiga nutilo dūdos. Tyla spengė ausyse. Siaubo pagautas suvokė, kad ir vilko stūgavimų negirdėti. Ar jam tik kas nenutiko? Tikriausiai Varnai nedrįs jo skriausti?

Torakas skynėsi kelią į stovyklą pro brūzgynus. Žemė ėjo įkalnėn, upė srauniai tekėjo pro kyšančius samanotus akmenis.

Priekyje į žemą pilką dangų vinguriavo dūmai. Stovykla, matyt, jau netoli. Jis slinko ištempęs ausis — ar kartais vandens šniokštimas neužgožia persekiotojų garsų. Sulig kiekvienu kvėptelėjimu gali išgirsti tempiant lanką, pajusti tarp menčių strėlę.

Nieko negirdėti. Gal jam pavyko juos apgauti, ir Varnai, ieškodami jo pėdsakų, dabar pasidavė šiaurėn?

Tarp medžių išvydo šmėžuojant kažkokius didelius kauburius. Iš karto sustojo. Numanė, kas ten gali būti, bet tikėjosi, kad klysta.

Nelyginant didžiulė rupūžė, prieš jį iškilo kauburys. Galva aukštesnis už jį, tankiai apžėlęs samanomis ir vaivorų uogienojais. Už jo kukmedžių tankmėje du mažesni gūbriai, apaugę bugieniais, apraizgyti gebenių.

Torakas stabtelėjo ką dabar daryti? Kažkada su tėvu buvo užėję tokių kauburių. Čia, matyt, Varno klano palaikų žemė — vieta, kur jie laidoja savo mirusiuosius.

Kelias į stovyklą, pas vilką, eina pro tą vietą. Ar įsidrąsins įkelti čia koją? Jis — ne Varno klano. Jų protėviai supyks, jei jis įžengs į kitos genties mirusiųjų poilsio vietą...