Мишель Пейвер - Vilko brolis

Torakas sumirksėjo. Negali būti. Jie kažką čia painioja.

— Kodėl visą laiką neigi tai? — Ren jau piktai kalbėjo. — Tu esi Klausantysis. Pats žinai, kad esi. Kovojai gi oro padedamas, kaip ir pranašystėje pasakyta. Kalbėjai tylėdamas — tai tavo švilpynė. Ir patys pirmieji pranašystės žodžiai byloja, kad Klausantysis susikalba su kitais girios medžiotojais, — ir tu moki jų kalbą, nes tavo tėvas atidavė tave, visai mažutėlį, vilkei.

Torakas prisimerkė.

— Iš kur žinai?

— Juk turiu ausis, — atsakė ji.

Jie leidosi palei upę į vakarus. Eidamas Torakas girdėjo cypsint sniegeną, lesinėjančią gervuoges, vikšrų ieškantį ir taukšenantį medžius bukutį. Tie paukšteliai taip pat ramiai čia nesidarbuotų, jei kur nors netoliese būtų lokys...

Staiga vilkiūkštis pastatė ausis, jam ėmė trūkčioti ūsai.

— Gulkis! — sušnypštė Torakas, tempdamasis Ren.

Netrukus pro šalį prašliuožė dvi iš medžių skaptuotos kanojos. Torakas gerai įžiūrėjo vieną, praplaukusią arčiau jo. Irklavęs ją vyras buvo trumpais, rudais plaukais ir kirpčiais ant kaktos. Plačius pečius apsisiautęs standžia oda ir prisirišęs dirželiu prie krūtinės šerno iltį. Jam ant kelių gulėjo skalūno sviedžiamasis kirvis. Jis, kaip ir jo bendras kitoje kanojoje, kasdamasis galingais yriais, atidžiai žvalgė krantą. Aišku kaip dieną, ko ieško.

— Šerno klano, — sušnabždėjo Ren Torakui į ausį. — Matyt, Fin-Kedinas paprašė juos pagalbos mus surasti.

Torakui kaipmat kilo įtarimas.

— Iš kur jie gali žinoti, kad mes einame šiuo keliu? Ar tik tu nepalikai jiems kokių ženklų?

Ji išvertė akis.

— O kodėl aš turėčiau palikti?

— Todėl, kad vedi mane į kažkokį kitą klaną, kur mane paaukos.

— O gal tie Šerno klano vyrai, — pasakė ji pavargusiu balsu, — plaukė čia, nes jų rudens stovykla yra pasroviui ir... — Ji stabtelėjo. — Iš kur sužinojai, kad jie atplaukia?

— Aš nežinojau. Vilkas pasakė.

Ji atrodė nustebusi, o paskui ir išsigandusi.

— Tai tu tikrai susikalbi su juo, tiesa?

Torakas nieko neatsakė.

Ren atsistojo stengdamasi įveikti savo sutrikimą.

— Jie jau praplaukė. Laikas judėti į šiaurę. — Ji įdėjo strėlę į strėlinę, užsimetė lanką ant peties ir Torakui pasirodė, kad ji palankiau žiūri į jį. Bet Ren tuoj pat išsitraukė peilį ir bakstelėjo jam, kad sparčiau judintųsi.

Jie priėjo upelį, krintantį iš siauro uolėto tarpeklio, ir ėmė kopti aukštyn. Torakui iš nuovargio ėmė suktis galva. Nemiegojo praėjusią naktį, nieko burnoj neturėjo visą dieną.

Pagaliau nepajėgė daugiau žengti nė žingsnio ir suklupo. Vilkiukas striktelėjo jam iš glėbio tiesiog ant kojų — taip troško vandens.

— Ką dabar darai?! — šūktelėjo Ren. — Negalim čia sustoti!

— O ėmėm ir sustojom, — atsikirto Torakas. Prisirovė saują putoklių lapų, patrynė juos vandeny ir nusiplovė visas ernio mėšlo liekanas. Paskui pasilenkė ir iki valios atsigėrė.

Daug geriau pasijutęs, pasirausė viename maiše su džiovintos stirnienos suktiniais, kuriuos pats pagamino, rodės, prieš kažin kiek mėnulių. Atkandęs gabalą ir numetęs vilkui, ėmė pats valgyti. Skanumėlis! Sakytum, pajuto savyje stirnino jėgą.

Kiek padvejojusi Ren atsirišo savo kuprinę ir atsiklaupė prie jos, bet peilį laikė nukreiptą į Toraką. Panėrė ranką ir ištraukė tris rausvai rudus paplotėlius. Vieną ištiesė jam.

Torakas paėmė ir atsikando kąsnelį. Paplotėlis buvo riebus, sūrokas ir gardžiai kvepėjo.

— Džiovinta lašiša, — paaiškino Ren pilna burna. — Išmušam ją su elnio riebalais ir kadagių uogomis. Išlaikom visą žiemą.

Nustebo, kai ji ištiesė lašišos paplotėlį vilkui.

Jis pabrėžtinai nusisuko.

Padvejojusi Ren padavė paplotėlį Torakui. Jis patrynė jį tarp delnų, kad užmuštų Ren kvapą, ištiesė vilkui, ir šis kaipmat skanėstą prarijo.

Ren stengėsi nuslėpti nuoskaudą.

— Na ir kas? — pasakė gūžtelėjusi pečiais. — Aš ir taip žinau, kad jis nemėgsta manęs.

— Kai nuolat kiši jį į maišus... — pasakė Torakas.

— Jo paties labui.

— O šito jis nesupranta.

— Tai gal paaiškink jam?

— Nežinau, kaip tai pasakyti vilkų kalba. — Jis vėl atsikando lašišos paplotėlio. — Kodėl jį atsigabenai?

— Ką atsigabenau?

— Vilką. Nešei iš pat stovyklos. Juk buvo sunku. Kodėl?

Ji valandėlę tylėjo.

— Atrodo, kad tau jo reikia. Nežinau kodėl. Bet pamaniau, kad tau svarbu jį turėti.

Jam kilo pagunda prisipažinti, kad vilkas jo vedlys, bet susilaikė. Jis nepasitiki ja. Taip, ji padėjo jam pasprukti nuo Varnų, bet atėmė iš jo ginklus ir išvadino bailiu. Ir vis tebelaikė peilį, nukreiptą tiesiai į jį.

Tarpeklis statėjo. Torakas nutarė, kad čia jau galima vilkui pačiam eiti, ir vilkiukas bindzino pabrukęs uodegą. Jam taip kaip ir Torakui nepatiko kopti.

Apie vidudienį jie pasiekė keterą, nuo kurios buvo matyti didžiulis, medžiais užaugęs slėnis. Tarp medžių Torakas pastebėjo toli blyksinčią upę.

— Ten Platieji vandenys, — pasakė Ren. — Didžiausia upė šioje girios pusėje. Vanduo išteka iš Aukštųjų kalnų ledo upių į Kirvio ežerą, o iš jo veržiasi per Griausmingąjį krioklį į jūrą. Ten stovyklaujame ankstyvą vasarą, gaudome lašišas. Kartais, kai vėjas pučia iš vakartį, girdėti krioklys... — Jos balsas pamažu nuščiuvo.

Torakas spėjo, kad ji galvoja, kokią bausmę jai skirs klanas už tai, kad padėjo pabėgti belaisviui. Jei Ren nebūtų jo išvadinusi bailiu, ko gero, gailėtųsi jos.

— Mes kirsime slėnį, — pasakė ji jau guvesniu balsu. — Ten, kur tos pievos, bus lengviau rasti brastą per upę. O paskui pasuksime į šiaurę...

— Ne, — staiga pasakė Torakas. Jis parodė į vilką. Vilkiukas rado elnio taką, vingiuojantį į aukštas egles, nuo kurių šakų tįso barzdotos kerpės. Jis lūkuriavo jų.

— Eisime tuo keliu, — pasakė Torakas. — Apeisime slėnį. Nekirsime jo.

— Bet tada pasiduosime į rytus. Ir pasieksime Aukštuosius kalnus per greitai. Iš ten į šiaurę bus daug sunkiau eiti.

— Kokiu keliu eis Fin-Kedinas? — paklausė Torakas.

— Iš pradžių į vakarus, paskui į šiaurę.

— Tai matai — eiti į rytus visai nebloga mintis.

Ji suraukė kaktą.

— Ar čia kokia gudrybė?

— Klausyk, — pasakė jis. — Eime į rytus, nes taip vilkas rodo. Jis žino kelią.

— Ką? Ką čia dabar kalbi?

— Sakau, — ramiai atsakė, — kad jis žino kelią į Kalną.

Ren įbedė į jį akis. Paskui paniekinamai prunkštelėjo.

— Šitas vilkiūkštis žino kelią?

Torakas linktelėjo.

— Netikiu tavimi.

— Man nesvarbu, — atsakė Torakas.

Vilkas nekentė tos beuodegės patelės.

Nekentė nuo pat pirmos akimirkos, kai tik užuodė jos kvapą, kai tik ji nutaikė ilgą skraidantį nagą į jo brolį. Kaip išdrįso! Tarsi Didysis Beuodegis būtų koks laimikis!

O paskui ta beuodegė išdarinėjo baisius dalykus. Ji atplėšė vilką nuo Didžiojo Beuodegio ir įkišo į keistą, beorį urvą, kur jį taip traukė, kad net bloga darėsi.

Dar blogiau ji elgėsi su Didžiuoju Beuodegiu. Nejau ji nežino, kad jis vilkas vadas? Ji taip aštriai ir nepagarbiai ant jo stūgavo ta savo beuodegių kalba. Kodėl Didysis Beuodegis neparodė jai dantų ir nenuvijo jos šalin?

Dabar vilkui risnoti taku smagu, nes ji pėdina per kelis žingsnius užpakalyje. Gerai! Ji turėtų būti nuošaly.

Jis stabtelėjo, sušlamštė prie tako augančias bruknes, supuvusią išspjovė ir vėl pasileido risnoti jausdamas letenomis šiltą žemę, o ant nugaros karštai spinduliuojančią akį. Pakėlė snukį, kad sugaudytų kvapus, kylančius iš slėnio: kiek kėkšto ir daugybė senų elnio išmatų; keliolika audros išverstų eglių, galybės raudoklių ir suvytusių vaivorų. Geri, įdomūs kvapai, bet už jų — šaltas, siaubingas Greito vandens dvelksmas.