Мишель Пейвер - Vilko brolis

Visų šalčiausias — šviesis tamsiausias.

Pakilo vėjas. Bugieniai rūsčiai sukuždėjo.

— Ką tai reiškia? — paklausė Torakas.

Ren atsimerkė.

— Kas gali žinoti?

Jis nuleido galvą ant kelių.

— Tai turiu surasti kalną, kurio niekas nėra matęs. Ir įminti mįslę, kurios niekas nebuvo atspėjęs. Ir užmušti lokį, kurio niekas negali įveikti.

Ren giliai atsikvėpė.

— Reikia mėginti.

Torakas nutilo. Paskui paklausė.

— Kodėl Sajun tai papasakojo tau? Kodėl tau?

— Aš niekad jos nekamantinėjau, ji pati ėmė ir viską išklojo. Ji mano, kad, kai išaugsiu, turėsiu būti burtininkė.

— O tu nenori?

— Ne! Bet, sakau, gal tos kalbos turėjo tikslą. Nebūtų man papasakojusi, kaip būčiau galėjusi tau visa tai pasakyti?

Vėl stojo tyla. Po kiek laiko Ren išropojo iš savo guolio.

— Nunešiu mūsų ryšius į šalį. Dar, ko gero, maisto kvapai privilios čia lokį.

Kai ji nuėjo, Torakas susirangė savo pusėje ir pasinėrė į žioruojančius žarijų slėpinius. Aplink mieganti giria girgžčiojo, sapnuodama didingus žalius sapnus. Jis galvojo apie tūkstančių tūkstančius medžių dvasių, susigrūdusių tamsoje, — jos laukė jo, tik jo vieno, kad išvaduotų nuo lokio. Galvojo apie auksinius beržus ir raudonus šermukšnius, nuostabius žalius ąžuolus. Galvojo apie knibždančius žvėris, apie ežerus ir upes, pilnas žuvų, apie visokiausius kitus medžius, jų žievę, akmenis, laukiančius tavęs, jei žinai, kur jų ieškoti. Giria pilna visko, ko tik tau reikia. Tik dabar jis suvokė, kaip myli ją.

Jei lokys nebus sunaikintas, visa tai pražus.

Pašoko vilkiūkštis ir nurisnojo į savo naktinę medžioklę. Grįžo Ren, be žodžių įlindo į savo guolį ir užmigo. O Torakas vis stebeilijo į ugnį.

„Tos kalbos turėjo tikslą“, — sakė Ren. Kažkaip keistai tie žodžiai suteikė jam jėgų. Jis yra Klausantysis. Prisiekė surasti Kalną. Giriai reikia jo. Jis padarys viską, ką galės.

Torakas miegojo neramiai. Sapnavo tėvą, jis vėl buvo gyvas, bet vietoj veido jam bolavo baltas akmuo. Aš ne tėvas. Aš vilkų burtininkas...

Torakas krūptelėjo ir pabudo.

Veidu pajuto vilkiuko kvėpavimą, ūsus, švelniai liečiančius jam vokus, saldžiai dygų liežuvį, laižantį skruostus ir kaklą.

Torakas lyžtelėjo vilkiukui nosį, o vilkiukas prikišo snukį jam prie smakro, paskui atsitūpė prieš jį su nepritariančia išraiška.

— Mums reikėjo persikelti arčiau žemupio, — pasakė Ren, kai jie atsisuko į Griausmingąjį krioklį.

Torakas nusibraukė vandens purslus nuo veido stebėdamasis, kaip girioje gali būti tokia nirtulinga rūstybė.

Visą dieną jie ėjo link ramių žalsvų Plačiųjų vandenų aukštupio. Bet čia nuo stačiausios uolos griaudėjant krintančių vandenų įtūžis šiurpino. Atrodė, visa giria stovi įsistebeilijusi į krioklį.

— Mums reikėjo persikelti arčiau žemupio, — vėl pasakė Ren.

— Tada būtume matomi kaip ant delno, — atsakė Torakas.

— Tos pievos per daug matomos. Be to, vilkas norėjo likti šioje pusėje.

Ren surakino lūpas. Paskui tarė:

— Jei vilkas vedlys, tai kur jis dabar?

— Jam baisus šniokščiantis vanduo. Per potvynį nuskendo visa jo šeima. Bet jis sugrįš, kai surasime būdą, kaip persikelti per krioklį.

— Chmm... — numykė neįtikinta Ren. Kaip ir Torakas, miegojo ji blogai ir buvo visą rytą surūgusi. Nė vienas neužsiminė apie mįslę.

Pagaliau jie surado elnių taką, vingiuojantį aukštyn šalia krioklio. Status, dumblotas, ir, kol užsiropštė į viršūnę, baisiai pavargo ir visai sušlapo nuo purslų. Vilkas jau laukė jų — tupėjo po beržu, kad nepasiektų vanduo, ir drebėjo iš baimės.

— Tai kur dabar? — sušniokštė Ren.

Torakas stebėjo vilką.

— Eisim paupiu, kol jis pasakys, kad reikia keltis į kitą krantą.

— Ar plauki? — paklausė Ren.

Jis linktelėjo.

— Otų?

— Taip. Vilkas plaukia?

— Nemanau.

Jie pradėjo brautis į aukštupį pro gervuogių krūmus, susiraizgiusius šermukšnius ir beržus. Diena buvo šalta, apniukusi, vėjas žarstė beržų lapus į upę lyg mažus gintarinius strėlės antgalius. Vilkas risnojo su priplotomis ausimis. Iš pažiūros upė tekėjo ramiai, bet greitėjo į krioklį.

Jiems toli dar nenuėjus, vilkas ėmė lakstyti pakrante pirmyn atgal ir stūgčioti. Torakas jautė jo baimę. Jis atsigręžė į Ren.

— Nori kirsti upę, bet bijo.

— Čia per tankūs gervuogių krūmai, — pasakė Ren. — Gal toliau, per tuos akmenis?

Akmenys buvo glotnūs, apėję išdavikiškai atrodančiomis samanomis kyšojo daugiau kaip per pusę rankos iš vandens. Gal čia ir yra jų kelias?

Torakas linktelėjo.

— Aš eisiu pirma, — pasakė Ren, nusiavė batus ir pririšo prie kuprinės; paskui užraitojo blauzdines. Susirado lazdą lygsvarai išlaikyti, užsimetė kuprinę ant vieno peties, kad netrauktų jos aukštielninkos, jei pargriūtų. Strėlinę ir lanką nešė kita ranka, aukštai iškėlusi ją virš galvos.

Priėjusi prie vandens atrodė išsigandusi. Bet perėjo upę nepaslysdama iki paskutinio akmens, o nuo jo šoko į krantą; grybštelėjo už gluosnio šakos ir jos laikydamasi išropojo į krantą.

Torakas pasidėjo ryšulį ir ginklus ant kranto, nusiavė batus. Perneš vilkiuką per upę, tada sugrįš daiktų.

— Eikš čia, vilke, — akino jis draugą. Paskui pritūpęs ėmė kalbinti jį vilkų kalba tyliai ir drąsinamai kiauksėdamas.

Vilkas šovė po kadagio krūmu ir nė už ką nelindo iš ten.

— Įkišk jį į kuprinę! — šaukė Ren nuo kito kranto. — Vienintelis būdas jį pergabenti!

— Jei taip padaryčiau, visiems laikams prarasčiau jo pasitikėjimą!

Jis atsisėdo ant pakrantės samanų. Nusižiovavo ir išsitiesė — tegu vilkas mato, kad ranka numojo į visus rūpesčius.

Po kiek laiko vilkas išlindo iš kadagyno ir atsitūpė šalia jo.

Torakas vėl nusižiovavo.

Vilkas, žvilgtelėjęs į jį, taip pat plačiai nusižiovavo ir užkaukė.

Pamažu Torakas atsikėlė ir paėmė vilkiuką į glėbį, tykiai vilkų kalba murmėdamas.

Po Torako basomis kojomis akmenys buvo šalti kaip ledas ir slidūs. Glėbyje vilkiukas ėmė iš siaubo virpėti.

Kitame krante Ren, laikydamasi viena ranka jauno berželio, palinko į juos.

— Na va, — šaukė perrėkdama krioklio riaumojimą. — Beveik ir perėjote!

Vilkas nagais įsikirto Torakui į berankovį.

— Paskutinis akmuo! — šaukė Ren. — Aš jį paimsiu...

Banga šliūkštelėjo ant akmens ir apliejo juos šaltu vandeniu. Vilkui drąsa išgaravo. Kaip paklaikęs pasimuistė, ištrūko Torakui iš glėbio ir dryktelėjo — priekinėmis kojomis įsikibo į krantą, užpakalinės pliūkštelėjo į vandenį.

Ren pasilenkė ir nutvėrė vilkiūkštį už pakarpos.

— Turiu jį! — suriko visa gerkle.

Torakas prarado pusiausvyrą ir pliumptelėjo į vandenį.

PENKIOLIKTAS

Torakas iškilo, prunkšdamas iš šalčio ir kovodamas su tėkme. Buvo geras plaukikas, todėl labai nesibaimino. Va, pagriebs tą šaką, išsikišusią nuo kranto...

Na, kita pasitaikys.

Užpakaly girdėjo Ren, šaukiančią jo vardą; ji veržėsi pro gervuogyną, vilkas atkakliai lojo. Matyt, krūmai labai tankūs, nes Ren su vilku greitai tolo nuo jo.

Upė trenkė Torakui iš užpakalio, suglebusi kaip permirkusį lapą tėškė į uolą. Jis paniro. Kai atsispyręs iškilo į paviršių, apstulbo — kaip toli jį nunešė srovė. Jau negirdėti nei Ren, nei vilko, riaumojantis krioklys, nustelbdamas visus kitus garsus, artėjo žaibišku greičiu.