Мишель Пейвер - Vilko brolis

Berankovė odinukė ir blauzdinės traukė jį žemyn. Nuo šalčio rankos kojos apmirė ir pavirto stagarais iš kaulo ir raumenų — tokiais darbuodamasis, kažin ar pajėgs išlaikyti galvą virš vandens. Nieko nematė, tik baltai putotas bangas ir šmėkščiojančius gluosnius. Paskui ir tai dingo, kai vėl paniro po vandeniu.

Dabar jau aiškiai suvokė, kad srovė žiebs jį į krioklį — ir jis gaus galą.

Nebuvo kada bijoti. Jį apėmė lyg ir pyktis, kad viskas taip baigsis. Vargšas vilkiukas. Kas jį dabar žiūrės? Ir vargšė Ren. Reikia tikėtis, kad ji nepamatys sumaitoto jo lavono.

Mirtis skrieja pas jį. Per putas ir purslus blykstelėjo vaivorykštė... paskui bangos nurimo, paviršius pasidarė glotnus kaip oda ir staiga jau nėra upės, vis sunkiau kvėpuoti. Mirtis jo siekia ir traukia pas save, viskas spindi, ramu ir malonu kaip prieš miegą...

Jis vis grimzdo, burna, nosis, ausys pilnos vandens. Upė jį visą prarijo: jis jos viduje, o ji, ta griaudžianti vandens jėga, riaumoja virš jo. Ir vis dėlto dar pakilo įkvėpti oro. Bet upė vėl įsitraukė jį į sūkuriuojančias žalias savo gelmes.

Upės riaumojimas nuščiuvo. Žaibai blykstelėjo akyse. Jis grimzdo. Vanduo iš mėlyno pavirto tamsiai žaliu, o paskui juodu. Nejautė nei nuovargio, nei šalčio. Troško viską baigti ir užmigti.

Staiga išgirdo tykų, burbuliuojantį kikenimą. Plaukai, panašūs į žalius vandens augalus, apsivijo jam apie gerklę. Žiaurūs veidai negailestingomis baltomis akimis dėbsojo į jį.

Eikš pas mus! Kvietė upės skenduoliai. Tegul tavo sielos išsilaisvina iš to vangaus, apsunkusio kinio!

Jam pasidarė bloga, tarsi kas būtų paleidęs žarnas.

Žiūrėkit, žiūrėkit! Juokėsi skenduoliai. Kaip mikliai jo sielos ima laisvintis! Kaip noriai jos veržiasi pas mus!

Torakas vartaliojosi it nugaišusi žuvis. Skenduoliai teisūs. Nesunku palikti kūną ir leisti jiems amžinai supti jį šaltuose glėbiuose...

Vilko beviltiškas staugimas pasiekė jį.

Torakas atsimerkė. Paskui sprunkančius skenduolius tamsoje pasipylė sidabriniai burbuliukai.

Ir vėl vilkas jį šaukė.

Vilkas negali be jo. Juodu kartu turi šį tą nuveikti.

Plakdamas nutirpusiomis galūnėmis, jis ėmė veržtis į paviršių. Žaluma pasidarė šviesesnė. Šviesa traukė jį...

Jis jau buvo beveik pasiekęs jį, kai kažkas privertė žvilgtelėti žemyn — ir jis išvydo jas. Giliai giliai dvi neregės baltos akys spoksojo į jį.

Kas tai? Upės perlai? Ar akys kurio nors skenduolio?

Pranašystė! Mįslė. Visų giliausias žvilgsnis paskendęs.

Krūtinė kone sprogo. Jei tuoj neįkvėps oro, mirs. Bet jei nenuners žemyn dabar ir nepaims tų akių, nesvarbu, kieno jos, jis praras jas amžiams.

Susirietė ir iš visų jėgų pasiyrė į dugną.

Nuo šalčio jam skaudėjo akys, bet nedrįso užsimerkti. Arčiau, vis arčiau... jau pasiekė dugną ir grybštelėjo ledinio dumblo saują. Turi jas! Bet įsitikinti bijojo, nes vanduo susidrumstė — tai kaip dabar atgniauši saują, gali nuslysti nuo delno, be to, jautė rankoje svorį, traukiantį apačion. Tad Torakas apsisuko, pasispyrė ir ėmė kilti į šviesą.

Bet jėgos seko, kilo neapsakomai lėtai, jį smukdė ir vandens primirkę drabužiai. Dar labiau ėmė blykčioti šviesos akyse. Dar daugiau vandenyje kikeno. Per vėlu, kuždėjo skenduoliai, jau niekad nepasieksi šviesos! Pasilik pas mus, vaikine, juk sielos jau apleidžia tave. Pasilik čia amžinai...

Kažkas čiupo jam už kojos ir ėmė traukti žemyn.

Jis spardėsi. Bet niekaip negalėjo ištrūkti. Kažkas laikė jo blauzdinę virš kulkšnies. Jis sukinėjosi, stengdamasis išsilaisvinti, tačiau koją laikė labai tvirtai. Mėgino išsitraukti peilį, bet prieš kirsdamas upę dirželiu prie makšties pririšo rankeną, tad dabar peilio negalėjo ištraukti.

Jam užvirė pyktis. „Šalin nuo manęs! — šaukė mintyse. — Nepaimsite manęs, nepaimsite ir Nanuako!“

Įsiūtis suteikė stiprybės ir jis iš visų jėgų trūktelėjo koją. Ištrūko! Kažkas sugargaliavo ir smuko į tamsybes. Torakas šovė viršun.

Jis tiesiog sprogo nuo vandens, orą gaudė visa krūtine. Jam prieš akis atsivėrė saulės apšviestas žalias upės paviršius, sušmėžavo greitai artėjanti palinkusi virš vandens šaka. Su laisva ranka griebė ją... ir nepagriebė. Baisus skausmas nusmelkė galvą.

Suvokė, kad dar gyvas. Jautė upę teliūškuojant, girdėjo savo gergždžiantį kvėpavimą, bet, nors buvo atsimerkęs, nieko nematė.

Jį apėmė siaubas. „ Ne, aš ne aklas , — galvojo. Ne, ne, tik ne tai! “

ŠEŠIOLIKTAS

Beuodegė inkščioja ir maskatuoja priekinėmis letenomis, todėl vilkas paliko ją ir nurūko taku. Kai užuodė Didįjį Beuodegį tarp gluosnių, ir pats ėmė inkšti. Jo brolis buvo užkliuvęs už rąsto, tysojo pusiau vandeny. Nuo jo krauju neša, ir jis visai nejuda.

Vilkas laižė šaltus skruostus, bet Didysis Beuodegis nė krust. Jis jau negaudo oro? Vilkas užvertė snukį ir sustaugė.

Girdėti kerėpliški žingsniai — ateina Beuodegė. Vilkas liuoktelėjo ginti brolio, bet ji nustūmė jį šalin, pakišo priekines letenas po Didžiojo Beuodegio pečiais ir ištraukė jį iš vandens.

Kad ir nenorom, vilkas pripažino jį labai gerai padarius.

Stebėjo, kaip ji uždėjo priekines letenas ant Didžiojo Beuodegio krūtinės ir smarkiai spaudė. Didysis Beuodegis pradėjo kosėti! Ėmė vėl gaudyti orą!

Bet vos tik vilkas prišoko prie brolio aplaižyti snukio, jį vėl nuvijo! Nepaisydama vilko grėsmingo urzgimo, Beuodegė pastatė Didįjį Beuodegį ant užpakalinių kojų ir nusvirduliavo abu pakrante. Didysis Beuodegis vis nenuovokiai suko į lazdynus, tarsi nematė, kur reikia eiti.

Vilkas budriai ėjo šalia jų ir kiek atsipūtė tik tada, kai priėjo urvą per gerą atstumą nuo Plačiųjų vandenų. Urvas buvo kaip reikiant, ne kokia maža beorė landa.

Beuodegė patelė vis dar neleido vilko prie brolio. Urgzdamas vilkas šonu pastūmė ją. Užuot pasitraukusi, paėmė pagalį ir, parodžiusi jį vilkui, metė iš urvo.

Vilkas visiškai nekreipė į tai dėmesio ir pasislinko prie Didžiojo Beuodegio, kuris stengėsi nusinerti kailį. Galop Beuodegis liko tik su ilgais juodais gaurais ant galvos. Gulėjo susirietęs ant šono, užsimerkęs ir šalčio krečiamas. Ta jo vargana oda be kailio visai niekam tikus.

Vilkas prisišliejo prie jo, kad sušildytų, o Beuodegė mikliai pakėlė Švytintį, karštai kandantį žvėrį. Didysis Beuodegis pasislinko prie šilumos, o vilkas budriai sergėjo, kad broliui tas žvėris neįkąstų į leteną.

Tada vilkas ir pamatė, kad Didysis Beuodegis priekinėje letenoje laiko kažką keistai švytintį.

Vilkas apuostė ir šastelėjo atgal. Trenkė medžiotojo ir grobio, Greito vandens ir medžio mišiniu ir iš jo sklido vos girdimas ir aukštas garsas. Jį vilkas tik dabar išgirdo.

Vilkas išsigando. Suvokė, kad čia rados kažkas labai labai galingas.

Torakas susirangė savo guolyje ir be perstojo drebėjo. Galva degė ir visas kūnas buvo tarsi gyva žaizda, bet visų blogiausia, kad nemato. Aklas, aklas, dunksėjo širdy.

Per ugnies traškesį girdėjo Ren piktai niurnant.

— Tai bandei atimti sau gyvybę?

— Ką? — paklausė jis, bet pasigirdo tik duslus murmtelėjimas, nes burna buvo užakusi sūriai salsvais kraujo krešuliais.

— Buvai beveik jau paviršiuje, — kalbėjo Ren, spausdama jam prie kaktos lyg ir voratinklius, — bet paskui apsisukai ir nėrei, tyčia nėrei vėl dugnan!

Ji juk nežino apie Nanuaką. Bet ranka buvo taip sušalusi, kad negalėjo atgniaužti kumščio ir parodyti jai.