Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Kažin ar čia taip yra, — atsakė Torakas, stebėdamas orą uostinėjantį vilką.

— Tai kas tada?

— Nežinau. Lyg kas nors būtų netoliese. Ne lokys. Ir ne iš Varnų stovyklos. Kažkas kita.

— Ką dabar čia kalbi?

— Sakau, kad nežinau. Bet turime saugotis. — Susimąstęs padėjo daugiau kuro ant laužo — ketino pasišildyti troškinį pusryčiams.

Nerimastingai suraukusi kaktą? Ren suskaičiavo strėles.

— Per abu keturiolika. Mažai. Ar moki smulkinti titnagą?

Torakas papurtė galvą.

— Mano rankos per silpnos. Tėvas žadėjo išmokyti ateinančią vasarą. O tu?

— Taip pat nemoku. Turim elgtis labai atsargiai, nes negali žinoti, kiek laiko reikės eiti iki Kalno. O mėsos reikės.

— Gal ką pagausim šiandien.

— Per tokį rūką?

Jos teisybė. Rūkas toks tirštas, kad jau per penkis žingsnius nematyti vilko. Kai toks užeina, klanai maldauja šaltuko — ledinio oro, kuris žiemos pradžioje nusileidžia nuo Aukštųjų kalnų, nudažo juodai uogas ir sugina žvėrelius į landas.

Vilkas vedė juos tauro taku, šis pasisuko į šiaurinį slėnio šlaitą: sušalę ropštėsi per apšerkšnijusius paparčius. Migla slopino garsus ir sunku buvo nuspėti atstumus. Bauginamai arti staiga iššokdavo medžiai. Kartą jie šovė į šiaurės elnią, o paskui pamatė, kad kliudė medžio išvartą. Po to ilgai vargo, kol iškrapštė strėles, jų negalėjo taip palikti. Du kartus Torakui rodės, kad mato žmogų atvašyne, bet pribėga ir nieko ten neranda.

Visą rytą kopė į šlaito viršūnę ir paskui visą pusdienį ropojo žemyn į kitą slėnį, kur tylus pušų miškas sergėjo snaudžiančią upę.

— Ar pastebėjai, — paklausė Ren, kai jie paskubomis statėsi užuovėją po nesmagios vakarienės, — kad nematėm nė vieno elnio? Dabar jų turėtų būti visur pilna.

— Aš taip pat apie tai pagalvojau, — atsakė Torakas. Kaip ir Ren, jis žinojo, kad ant kalvotų vietų iškritęs sniegas atvaro elnių bandas į girią, kur jie priauga riebalų rupšnodami samanas ir grybus. Kartais jie tiek daug priedą grybų, kad net jų mėsa jais atsiduoda.

— Ką darys žmonės, jei nepasirodys elniai? — paklausė Ren.

Torakas neatsakė. Elniai duoda visko, ko reikia žmogui išgyventi: mėsos, aprangą ir guolį.

Dabar jis pats suko galvą, ką nešios žiemą. Ren pakako proto, išeinant iš stovyklos, pasiimti savo žieminius drabužius, bet jai nepasitaikė progos ką nors nugvelbti jam, todėl visas jo apsirengimas — vasarinė berankovė odinukė, kurios nepriskirsi prie šiltų kailinukų su gobtuvu ir blauzdinių; ta apranga jis su tėvu kas rudenį pasirūpindavo.

Jei ir pasisektų nušauti elnią, nebėra jau laiko pasidaryti aprangos. Pro rūką matoma krauju pasruvusi Didžiojo Tauro akis vis kyla aukštyn.

Torakas užsimerkė — norėjo nuvyti šalin tas mintis ir kaipmat užmigo neramiu miegu. Kas kartą, kai tik prabusdavo naktį, jautė keistą maitos dvoką.

Kitas rytas išaušo dar šaltesnis, rūkas buvo dar tirštesnis, ir net vilkas atrodė sutrikęs, vesdamas juos aukštupio link. Jie užėjo nuvirtusį skersai upės ąžuolą, jį keturpėsčiomis perropojo. Greitai takas išsišakojo. Tas, kuris suko į kairę, vedė į slėnį, priaugusį pro miglą vos matomų beržų; dešinysis smuko į pažliugusią lomą, kurios stačius krantus dengė nepatrauklių, samanotų akmenų krūvos.

Vilkas, didžiam jų nusivylimui, pasuko dešiniuoju taku.

— Tai negali būti tikrasis kelias! — sušuko Ren. — Kalnas juk šiaurėje! Ko jis vis suka į rytus?

Torakas papurtė galvą.

— Aš taip pat manau, kad ne čia reikia eiti. Bet vilkas, regis, nedvejoja.

Ren šnarpštelėjo. Aiškiai vėl abejoja.

Žiūrėdamas į kantriai laukiantį vilką, Torakas pasijuto mažumėlę kaltas. Vilkiūkščiui dar nebuvo nė keturių mėnesių. Tokio amžiaus turėtų žaisti savo urve, o ne bastytis po kalvas.

— Manau, kad turėtume juo pasitikėti, — pasakė jis.

— M... m... m... — numykė Ren.

Pasikėlė savo mantą aukščiau ant skaudamų pečių ir ėmė leistis į lomą. Nenuėję nė dešimties žingsnių, suprato, kad jie čia nepageidaujami. Aukštos eglės, plačiai išskėtusios rankas, perspėjo juos, kad grįžtų. Akmuo nusirito prieš pat juos, o kitas bumbtelėjo ant tako Ren už nugaros. Maitos dvokas darėsi vis stipresnis. Bet jei čia kokia dvėseliena, kodėl negirdėti kranklių?

Rūkas vis tirštėjo, ir galop jie vos įžiūrėjo, kas yra per du žingsnius. Girdėjo tik miglą kapsint nuo stambialapių papartinių šakių ir čiurlenant upelį tarp paparčiais užžėlusių krantų. Torakui ūkanose jau ėmė rodytis lokys. Akylai stebėjo vilką — ar tas ims nerimauti, bet vilkiukas be baimės sau tapseno.

Vidudienį, bent jiems taip atrodė, sustojo pailsėti. Vilkas šlumštelėjo lekuodamas, Ren nusiėmė nuo pečių nešulį. Veidas sužvarbęs, plaukai šlapi.

— Praeidama mačiau nendrių. Nusipinsiu gobtuvą. — Pakabinusi ant šakos strėlines ir lankus, dingo papartyne. Vilkas pasikėlė ir nulapnojo įkandin jos.

Torakas pritūpė prie upelio prisisemti į maišus vandens. Netrukus išgirdo Ren grįžtant.

— Greitai suvaikščiojai, — pasakė jis.

— Šalin! — subliuvo balsas užpakaly. — Šalin iš Klajoklio slėnio arba Klajoklis perrėš gerkles!

Torakas žybt atsisuko ir žvilgsniais susidūrė su neapsakomai suskretusiu žmogumi, iškėlusiu virš jo peilį.

Akimoju įsidėmėjo sutrikusį veidą, tokį grublėtą kaip medžio žievė; purvini susivėlę iki juostos plaukai, aptrešęs plonų gelsvų nendrių apdangalas su gobtuvu. Tai štai iš kur sklido maitos dvokas: žmogui po kaklu kabėjo papuvęs karvelis.

Po teisybei, visas jis atrodė papuvęs — nuo giliai įkritusių pūlingų akiduobių iki bedantės burnos pajuodusių dantenų, sugurusios nosies, iš kurios kabojo žalsvai geltonas snarglys.

— Maukit abu iš čia! — rėkė mosikuodamas žalsvo skalūno peiliu. — Narikas su Klajokliu liepia nešdintis!

Tuoj pat Torakas prisispaudė abu kumščius prie širdies, tuo išreikšdamas savo draugiškumą.

— Nemanyk nieko blogo, mes atėjom čia kaip draugai, neketinam daryti jokios žalos...

— Jau pridarėte žalos! — putojo žmogus. — Su savim atsinešėt į šį puikų slėnį! Visą naktį Klajoklis stebėjo! Kiaurą naktį žiūrėjo, ar bus padaryta žala jo slėniui!

— Kokia žala? — Torakas išvertė akis. — Mes nė nemanėme ką nors bloga daryti!

Sušlamėjo šakių didlapiai, ir vilkas nėrė prie Torako. Torakas jį prisispaudė — jautė, kaip smarkiai daužosi vilkiūkščio maža širdis.

Žmogus to nepastebėjo. Klausėsi, kaip Ren sliūkina jam už nugaros.

— Sėlina prie manęs, a? — suurzgė, greitai apsisuko ir sumosikavo peiliu jai į veidą.

Ren šastelėjo atgal, bet dėl to jis dar labiau įniršo.

— Ar ji nori, kad tai patektų į vandenį? — sušuko jis, griebdamas lankus ir strėlines nuo šakos, ir dabar laikė juos virš vandens. — Ar ji nori, kad jie nuplauktų, tos dailios strėlės ir nublizginti lankai?

Iš siaubo netekusi žado Ren papurtė galvą.

— Tai tegul jie greitai numeta peilius ir kirvius, arba tie tuoj nuplauks!

Abu žinojo, kad pasirinkimo neturi, todėl nusviedė paskutinius ginklus jam prie kojų, o jis greitai juos pasikišo po nendriniu apsiaustu.

— Ko tu iš mūsų nori? — paklausė Torakas; jam širdis daužėsi taip pat stipriai kaip ir vilkiukui.

— Nešdinkitės iš čia! — subliuvo valkata. — Klajoklis liepia jiems! Narikas liepia jiems! O Nariko pyktis siaubingas!