Мишель Пейвер - Vilko brolis

Torakas sumirksėjo. Pelė cyptelėjo ir ėmė vėl graužti.

Bastūnas švelniai glostė mažą, kuprotą nugarėlę suskretusiu pirštu.

— Va, va Klajoklio augintinė.

Numestas akmuo gulėjo ant žemės. Didumo sulig Torako plaštaka ir priminė aštrų, riestą letenos nagą, išskaptuotą iš žvilgančio, juodo akmens.

Kur yra akmeninis nagas, gal gali būti ir akmeninė iltis? Torakas žvilgtelėjo į Ren. Ji taip pat nužiūrėjo nagą. Iš veido išraiškos suprato, kad ir jai ta mintis šovė. Visų seniausias dantis akmens. Antras Nanuako daiktas.

— Gal Klajoklis pasakytų, kur jis rado tą akmenį? — atsargiai paklausė Torakas.

Valkata pakėlė galvą, dar apsalęs nuo pelės artumo. Bet tuoj pat jam veidas persikreipė.

— Akmeninėse žiotyse, — atsakė. — Seni laikai, blogi laikai. Jis slėpėsi. Ūdros jį išvarė, ir jis dar nebuvo radęs savo puikaus slėnio.

Torakas vėl susižvalgė su Ren. Ar atlaikytų jie dar vieną valkatos pykčio proveržį?

— Tas akmeninis padaras, — tarė Torakas, — turi akmeninius dantis akmens žiotyse?

— Žinoma! — suurzgė Klajūnas. — Kaip kitaip galėtų valgyti?

— O kur jį galėtume surasti? — paklausė Ren.

— Klajūnas jau sakė! Akmens žiotyse!

— O kur tas padaras su akmens žiotimis?

Staiga Klajoklio veidas suglebo, jis atrodė labai pavargęs.

— Bloga vieta, — kuždėjo jis. — Labai bloga. — Žudanti žemė, gurgianti ir visa ryjanti. Visur stebi sargai. Jie mato tave, bet tu jų nematai. O kai pamatai, jau per vėlu.

— Pasakyk, kaip jį surasti, — paprašė Torakas.

DEVYNIOLIKTAS

Kaip išvis gali būti akmeninis padaras? — irzliai suburbėjo Ren. Ji prarado strėlinę, tad buvo pikta kaip širšė.

— Nežinau, — gal dešimtą kartą atsakė Torakas.

— Ir kas per padaras? Šernas? Lūšis? Turėjom paklausti.

— Greičiausiai nebūtų pasakęs.

Purtydama galvą Ren įrėmė rankas į klubus.

— Padarėme viską, ką jis sakė. Ėjome dvi dienas. Kirtome tris slėnius. Pėdinom palei jo minėtą upelį. Ir nieko. Man rodos, kad jis tik norėjo mūsų atsikratyti.

Taip atrodė ir Torakui, tik jis nenorėjo to pripažinti. Per tas dvi dienas rūkas neišsisklaidė. Atrodė, kad kažkas ne taip. Viskas toje vietoje atrodė nei šiaip, nei taip.

Įkalbinėjamas ir prašomas Klajoklis grąžino ginklus ir nusakė, kur eiti. Kaip jis ir nurodė, jie paliko „upelį akmenuotos pilkos kalvos papėdėje“ ir dabar kopė taku, vinguriuojančiu į kalvos viršų. Buvo nyku, slėgė kažkoks grėsmės jausmas. Žemaūgiai beržai kyšojo iš rūko. Tai šen, tai ten žvilgėjo pliki akmenys, kur kalva buvo numindžiota. Vienintelis garsas — genio kalenimas it plaktuku „tuk tuk tuk“, perspėjantis priešininkus dingti iš čia.

— Jis nenori mūsų čia, — pasakė Ren. — Gal ne čia pataikėm.

— Jei būtume ėję ne ten, kur reikia, vilkas būtų pasakęs.

Ren vis dėlto dvejojo.

— Vis dar tiki juo?

— Taip, — atsakė Torakas, — tikiu. Šiaip ar taip, jei jis nebūtų mūsų nuvedęs į Klajoklio slėnį, nebūtume pamatę akmeninio nago ir nieko nesužinoję apie akmens dantį.

— Gal ir taip. Bet man vis atrodo, kad per daug pasidavėme į rytus. Per daug priartėjome prie Aukštųjų kalnų.

— Iš kur žinai, jei nematyti, kas yra už dešimties žingsnių?

— Jaučiu. Jauti tą žvarbų orą? Jis dvelkia nuo Ledo upės.

Torakas sustojo ir įbedė į ją akis.

— Kokia Ledo upė?

— Ta, kuri teka kalnų papėdėje.

Torakas sukando dantis. Kaip jam nusibodo būti tokiu nežiniuku!

Ropštėsi tylėdami, greitai net genys liko kažkur užpakalyje. Torakui ėmė darytis nejauku nuo jų keliamo triukšmo: čia girgžda jo nešulys, ten čeža akmenukai po besikabarojančios viršun Ren kojomis. Pajuto, kad jau ir uolos sukluso, susisukę medžiai tyliai graudena jį grįžti.

Staiga Ren atsigręžė ir atidardėjo pas jį.

— Mes ne taip supratome! — sušniokštė ji išplėstomis ir išsigandusiomis akimis.

— Ką dabar čia kalbi?

— Klajoklis nė karto nesakė, kad tai akmeninis padaras! Tai mes taip visą laiką sakėme. O jis kalbėjo tik apie akmenines žiotis! — Pagriebusi jam už rankos, nusitempė į kalvos viršūnę.

Čia žemė buvo lygi ir takas baigėsi. Torakas sustingo sūkuriuojančioje migloje. Kai susigaudę, kas stūkso priešais, baimė sugniaužė jam širdį.

Pilka kaip audros debesis uola stačiai šovė į dangų. Papėdėje, sergėjamoje vienišo kukmedžio, juodavo lyg šaukti išsižiojusi burna — akmeninės žiotys.

— Negalime eiti vidun, — pasakė Ren.

— Mes... aš... privalau, — atsakė Torakas. — Čia ir yra akmeninės žiotys, apie kurias kalbėjo Klajoklis. Čia jis rado akmeninį letenos nagą. Galbūt čia aš rasiu akmeninį dantį.

Iš arti urvo žiotys buvo mažesnės, negu atrodė pradžioje: šešėliuotas puslankis jam sulig pečiais. Jis uždėjo ranką ant jo ir pasilenkė į vidų apsidairyti.

— Būk atsargus, — įspėjo Ren.

Viduje urvo gruntas buvo nuožulnus. Iš apačios plaukė šaltis, sugižęs oras mušė kaip iš gerklės kokio nusenusio padaro, niekad nemačiusio saulės.

— Bloga vieta, — sakė Klajūnas. — Labai bloga. Grėsminga, gurgianti ir visa ryjanti žemė. Ir iš visur tave stebi.

— Nejudink rankos, — pasakė šalia stovinti Ren.

Pažvelgė į viršų ir krūptelėjo — jo pirštai buvo per plauką nuo didelės, išskėstais pirštais plaštakos, iškaltos giliai akmenyje. Greitai truktelėjo savo ranką.

— Čia perspėjimas, — sukuždėjo Ren. — Matai tris brūkšnius virš didžiojo piršto? Tos linijos reiškia jėgą, sergėjančią nuo blogio. — Ji palinko arčiau. — Viskas čia sena. Labai sena. Negalime eiti vidun. Apačioje kažkas yra.

— Kas? — paklausė Torakas. — Kas yra apačioje?

Ji papurtė galvą.

— Nežinau. Gal durys į Kitą Pasaulį. Kas nors bloga, nes kažkas iškalė tą ranką.

Torakas susimąstė.

— Kažin ar galiu rinktis. Aš eisiu. O tu lik čia.

— Ne! Jei tu eini, aš taip pat eisiu...

— Vilkas su manim neis, jis ten nieko neužuos. Todėl lik su juo čia. Jei man prireiks pagalbos, pašauksiu.

Jie ėmė ginčytis, ir juo ilgiau jis įrodinėjo, juo labiau pats tuo tikėjo.

Ruošdamasis į žygį, lanką ir strėlinę padėjo po kukmedžiu, taip pat savo ryšulį, guolį ir vandenmaišį, nuo diržo nukabino kirvį. Tamsoje tik peilis galės praversti. Pagaliau nuo žaliaminės odos nupjovė didžiulį dirželį vilkiūkščiui. Vilkas rangėsi, spurdėjo, grybščiojo už rankų, kol Torakas išaiškino, kad jam reikės pasilikti su Ren, kuri pagaliau baigė reikalą, ištraukusi iš savo maišo saują bruknių ir jam pakišusi. Bet Torakas nesugebėjo pasakyti vilkiūkščiui, kad jis grįš. Vilkai, atrodo, nekalba apie ateitį.

Ren padavė jam apsiginti šermukšnio šakelę ir upėtakio odos pirštinę ant virvelės.

— Atsimink, — pasakė, — jei rasi akmeninį dantį, neliesk jo plikomis rankomis. Ir bus geriau, jei man paliksi maišelį su upės akimis.

Ji teisi. Ką gali žinoti, kas nutiktų, jei pasiimtų Nanuaką į urvą.

Keistai jausdamasis, lyg atsikratytų nepageidaujama našta, Torakas ištiesė jai varno odos kapšelį, jį Ren prisirišo prie diržo. Vilkiukas žiūrėjo, kas vyksta, karpydamas ausimis, lyg iš kapšelio būtų sklidęs koks garsas.

— Tau reikės šviesos, — pasakė patenkinta Ren, galėdama kai ką naudingo padaryti. Iš savo ryšulio ištraukė dvi dagtis iš vikšrio šerdies, išmirkytos elnio taukuose ir išdžiovintos saulėje. Pasiėmusi titnagą ir kadagio pinties, įskėlė ugnį ir uždegė vieną dagtį. Ta blykstelėjo šviesa, ryškia, jaukia liepsnele. Torakas pajuto didžiulį dėkingumą.