Мишель Пейвер - Vilko brolis

Здесь есть возможность читать онлайн «Мишель Пейвер - Vilko brolis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: sf_etc, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Vilko brolis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vilko brolis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Tai jaudinantis pasakojimas apie draugystę, išlikimą ir išdavystę. Sakmė perkelia į senovės girių glūdumą, į vilkų ir taurų pasaulį, į aplinką su įprastais jai burtais, gamtos gaivalų baime, kur klajoja medžių dvasios ir slaptūnai, kur pasitikėdamas draugu gali prarasti gyvybę...
Tai pirmoji *Sakmių iš glūdumos* ciklo knyga.
Čia pasakojami Torako nuotykiai girioje ir už jos pakraščių, jam persekiojant sielų rijūnus, kuriuos jis siekė nugalėti.
Tai jaudinantis pasakojimas apie draugystę, išlikimą ir išdavystę. Sakmė perkelia į senovės girių glūdumą, į vilkų ir taurų pasaulį, į aplinką su įprastais jai burtais, gamtos gaivalų baime, kur klajoja medžių dvasios ir slaptūnai, kur pasitikėdamas draugu gali prarasti gyvybę...
Antroji Torako nuotykių knyga – „Dvasia klajūnė“.

Vilko brolis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vilko brolis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Kai įsitempė maišus, lankus ir strėlinę, jai blykstelėjo vilties kibirkštėlė. Gal vis dėlto landa bus per siaura lokiui? Galbūt jie kaip nors atsilaikys...

Tempiant vandenmaišį, kažkas trūktelėjo jį su tokia jėga, kad Ren plojosi į uolą apie angą ir skausmas nusmelkė nuo peties visą pusę. Apdujusi šonu prasiskverbė į nišą, traukdama ir vilką.

„Negali gi lokys taip greitai atšleivoti“, — galvojo nustėrusi iš baimės.

Garsus urzgimas suaidėjo oloje. Jai pašiurpo oda.

„Jis neprasibraus pro tą plyšį, — ramino save. — Tik reikia labai labai tyliai laikytis.“

Iš olos gilumos išgirdo šaukiant: „Ren!“

Ar Torakas šaukiasi pagalbos, ar pats ateina į pagalbą? Iš kur jai žinoti. O atsiliepti negali. Negali ničnieko daryti, tik tūnoti su vilku įduboje ir žinoti, kad ji prie pat landos, tik per du žingsnius, ir nepajėgia nė pakrutėti. Kažkokia jėga laikė ją čia. Negalėjo atplėšti akių nuo siauro dienos šviesos plyšelio.

Dienos šviesa dingo.

Suprasdama, kad elgiasi baisiai kvailai, Ren pasilenkė į priekį ir žvilgtelėjo į plyšį. Kraujas jai mušė į galvą. Lyg baisiausiame sapne šmėkštelėjo tamsus, nejaučiamo vėjo šiaušiamas kailis; blykstelėjo ilgi siaubingi nagai, žvilgantys juodu krauju.

Riaumojimas sudrebino urvą. Vaitodama Ren užsidengė ausis kumščiais, nes tas garsas ją visą pliekė, rodės, jau plyšta galva...

Stojo tyla — tokia pat šiurpi kaip ir riaumojimas. Atitraukusi kumščius nuo ausų, išgirdo dulkes šnarant. Vilką alsuojant. Nieko daugiau.

Lėtai, baisėdamasi tuo, ką daro, ėmė šliaužti prie angos kartu tempdama ir besispyriojantį vilkiūkštį.

Vėl išvydo dienos šviesą. Pilką uolos masyvą. Kukmedį su nudraskytomis apačioje uogomis. Lokio nebuvo.

Ir staiga visa šiurpinantis riaumojimas taip arti, kad išgirdo, kaip čepsi nasrai, pajuto skerdynių tvaiką. Ir vėl dingo dienos šviesa, o jai į akis įsisiurbė kita akis. Juodesnė už bazaltą, bet žaižaruojanti ugnimi, traukė ją — jis nori jos.

Ren palinko į priekį.

Vilkas trūktelėjo ją atgal, kerai išsisklaidė, ir ji jau pati atšoko nuo plyšio; mirtį nešantys nagai suraižė žemę ten, kur ji ką tik klūpėjo.

Vėl lokys suriaumojo. Vėl ji susigūžė įduboje. Dabar pasigirdo naujų garsų: ėmė riedėti akmenys, dejuoti mirštantis medis. Įsiutęs lokys ardė olos žiotis, rovė kukmedį ir draskė jį.

Šniurkščiodama ji prisispaudė prie sienos įduboje.

Už nugaros ola pajudėjo. Ji riktelėjusi pašoko.

Iš kitos pusės buvo girdėti dardant akmenis, rausiant žemę su mirtinu įniršiu. Ji tuoj suvokė, kas čia dedasi. Uola šiapus landos nebuvo, kaip ji mane, paties urvo dalis, o paprasčiausias akmens liežuvis, išlindęs iš žemės. Lokys dabar rausiasi po tuo kyšuliu ir tuoj juos susems kaip skruzdėles iš skruzdėlyno.

Veidas pasruvo prakaitu. Ji įsmeigė akis į vilkiūkštį.

Nustėrusi pamatė, kad čia jau nebe vilkiūkštis.

Galva panarinta, akys įbestos į padarą už plyšio; juodos lūpos įnirtingai išsišiepusios, kyšo grėsmingos baltos iltys.

Ji pasijuto tvirtesnė.

— Ne kaip skruzdėlės, — sukuždėjo ji. Balsu ištarti žodžiai suteikė jai drąsos.

Ren atrišo pavadėlį — tegul vilkas būna laisvas, gal sugebės pasprukti, jei juodviem su Toraku nepasiseks. Paskui susirado lanką. Palietusi vėsų, glotnų kukmedį, įgavo jėgų. Ji atsistojo.

„Sutelk visą dėmesį į taikinį, — pasakė sau, prisiminusi visas Fin-Kedino pamokas. — Tai pats svarbiausias dalykas. Privalai taip stipriai susikaupti, kad vien mintimis pervertum taikinį... Ir tebūnie ranka ant templės laisva. Jėga eina ne iš rankos, o iš nugaros...“

— Keturiolika strėlių, — pasakė. — Turiu bent pusę jų paleisti, kol jis pasieks mane.

Torakas gynėsi nuo jį apspitusių sargų. Nagais jie kabinosi į veidą ir plaukus. Smirdantys sparnai lindo į burną ir nosį.

Šiaip taip jis išsitraukė Ren pirštinę ir pasiekė akmeninį dantį. Buvo sunkesnis, negu tikėjosi. Jis nusimovė pirštinę su dantimi viduje ir įsikišo ją užantin.

— Ren! — sušuko atsitraukęs nuo akmens. Bet balsą nuslopino šikšniniai sparnai.

Jis pasileido eiti per tą smarvę, bet, dagčiai užgesus, nematė net prikištų prie veido savo rankų.

Kažkur toli pasigirdo siautulingas vilko stūgavimas. Kur tu? Pavojus! Pavojus!

Jis brido į tą pusę puolamas apspitusių sargų, žūtbūt verčiančių jį į dvokiančią klampynę.

Jam rodėsi baisiausi vaizdai. Vilkas ir Ren guli negyvi kaip tėvas. Kodėl liepė jiems likti viršuje, kur atseit saugu, o iš tikrųjų kaip tik ten gresia tikras pavojus?

Niršdamas išsitraukė iš makšties peilį ir ėmė kapoti sargus. Atrodė, kad jie pakilo, vengdami ašmenų.

— A, tai išsigandote peilio? — šaukė jis. — Šekit, šekit dar! — Jis kapojo juos, o jie dar aukščiau pakilo tamsiu, jau nepasiekiamu debesiu. Rankoje įkaito peilio kotas. Niurzgėdamas jis yrėsi per smarvę.

Galop užkėlė blauzdas ant tvirtos uolos. Pasiekė atbrailą.

— Einu! — sušuko užlipęs ir pradėjęs kopti stačiu nuolydžiu.

Riaumojimas sudrebino urvą ir parklupdė jį ant kelių. Sargai ūžtelėjo juodu kamuoliu ir dingo.

Tyla, stojusi po paskutinio aido, buvo dar baisesnė. Torakas pajuto klūpąs ant uolos, o akmeninį dantį tvinkčiojant užantyje. Šiaip taip atsistojo ir pasileido atbraila aukštyn. Ak, kokia stati, nežmoniškai stati. Kodėl taip tyku viršuje? Kas ten darosi?

Vis kopė, kopė, kol įskaudo keliai ir visai be kvapo liko. Pagaliau apsuko paskutinį vingį, ir dienos šviesa apakino jį.

Olos žiotys buvo už penkių žingsnių ir, rodos, pasidarė platesnės. Plyšys, pro kurį prasispraudė leisdamasis žemyn, buvo sugriautas, o prieš jį stovėjo neįtikėtinai drąsi maža, tiesi Ren figūrėlė ir taikėsi su paskutine strėle į padarą, grėsmingai palinkusį virš jos.

Akimirksniu Torakas vėl buvo su tėvu tą naktį, kai juos užpuolė, vėl jį sukaustė tų šėtoniškų akių įniršis.

— Ne! — suriko jis.

Ren atleido templę. Lokys vienu letenos moju išmušė lanką jai iš rankų. Bet kai užsimojo antrą kartą Ren užmušti, staiga iš šešėlių dryktelėjo vilkas, bet šoko ne ant lokio, o ant Ren. Galingais nasrais grybštelėdamas nuo diržo varno odos kapšelį, nubloškė ją toliau nuo lokio ir movė iš urvo. Lokys sumosikavo letenomis, ėmė nagais raižyti žemę toje vietoje, kur buvo vilkiūkštis.

— Vilke! — šūktelėjo Torakas, mesdamasis pirmyn.

Su kapšeliu nasruose vilkas dingo migloje. Lokys labai vikriai apsisuko ir pasileido paskui jį.

Vilke! — vėl sušuko Torakas.

Rūkas prarijo juos; tuščia uolos papėdė tarsi tyčiojosi iš jo. Lokys dingo. Bet taip pat dingo ir vilkas.

DVIDEŠIMT PIRMAS

Kur tu?! — Torako liūdnas staugimas nuaidėjo nuo uolos. Kur tu?! — atitarė jam kalvos.

Sena žaizda atsivėrė jam krūtinėje. Pirma tėvas, dabar vilkas. O varge, tik ne vilkas...

Ren mirkčiodama stovėjo urvo žiotyse.

Kodėl paleidai jį nuo saito? — užriko jis.

Ji susvyravo.

— Turėjau paleisti. Reikėjo jį paleisti.

Verkdamas Torakas ėmė raustis urvo griuvenose.

— Ką dabar darai? — paklausė Ren.

— Ieškau savo daiktų. Einu ieškoti vilko.

— Betgi tuojau sutems!

— Tai ką? Sėdėsim čia ir kaip niekur nieko lauksim?

— Ne! Susiieškosime savo daiktus, pasistatysime užuovėją, užsikursime laužą. Tada lauksime. Lauksime, kol vilkas mus suras.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Vilko brolis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vilko brolis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Мишель Пейвер - Охота на духов
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Клятвопреступник
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Брат Волк
Мишель Пейвер
libcat.ru: книга без обложки
Мишель Пейвер
libcat.ru: книга без обложки
Мишель Пейвер
libcat.ru: книга без обложки
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Изгнанник [litres]
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Брат мой Волк [litres]
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Охота на духов [litres]
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Клятва мстителя
Мишель Пейвер
Мишель Пейвер - Брат мой Волк
Мишель Пейвер
Отзывы о книге «Vilko brolis»

Обсуждение, отзывы о книге «Vilko brolis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x