Мишель Пейвер - Vilko brolis

„Fin-Kedinas nori viską sutvarkyti iki aušros... Klausantysis atiduos savo širdies kraują Kalnui...“

Ar tėvas žinojo tą pranašystę? Tikriausiai, ne. Kitaip nebūtų siuntęs savo sūnaus į mirtį.

Tačiau... tačiau jis privertė Toraką prisiekti, kad suras Kalną. Dar pasakė: Neturėk širdy pagiežos man.

Paskui. Kai surasi.

Šiurkštus vilkiūkščio liežuvis, lyžtelėjęs riešus, grąžino jį į dabartį. Vilkui patiko žaliaminės odos skonis. Torakui rados viltis. Kad taip tą vilkiūkštį privertus odą perkąsti, o ne laižyti...

Torakui galvojant, kaip tai pasakyti vilkų kalba, vyras pakilo nuo didžiojo laužo, kirto laukymę ir pasidavė jo pusėn. Hordas.

Kaip paklaikęs Torakas suurzgė vilkui Liaukis! Tik tas buvo per daug išbadėjęs, kad kreiptų į tai dėmesį ir laižė toliau.

Bet Hordas nesidomėjo vilkiuku. Jis sustojo ties mažesniu laužu prie įėjimo ir kramtydamas nykščio nagą dėbsojo į Toraką.

— Tu ne Klausantysis, — suniurnėjo jis.

— Pasakyk tai kitiems, — atšovė Torakas.

— Mums nereikia vaikio talkos lokiui nudobti. Mes patys tai padarysime. Aš padarysiu. Aš išgelbėsiu visus klanus.

— Ne tavo nosiai, — pasakė Torakas. Pajuto, jog vilkas ima knebinėti savo aštriais priekiniais dantimis žaliaminę odą, ir sustingo, kad jo kaip nors nenubaidytų. Ir meldėsi, kad tik Hordas nepažiūrėtų, ką vilkas daro užpakalyje jo.

Bet Hordas buvo per daug įsiaudrinęs, tad nieko nepastebėjo. Tik žingsniavo pirmyn atgal, paskui atsigręžė į Toraką.

— Tu matei jį, tiesa? Matei lokį?

Torakas sudrebėjo.

— Žinoma, kad mačiau. Juk jis sudraskė tėvą.

Hordas slapukiškai žvilgtelėjo per petį.

— Aš jį taip pat mačiau.

— Kur? Kada?

Hordas krūptelėjo, tarsi atremdamas smūgį.

— Buvau pietuose. Tauriojo elnio klanas mokė mane burtų. Sajun, — jis pakėlė galvą į senę, kalbančią su Varnu, — mūsų burtininkė, norėjo, kad vykčiau. — Jis vėl ėmė krimsti nykščio nagą ir tas pradėjo kraujuoti. — Buvau ten, kai sugavo lokį. Aš... aš mačiau, kaip jį pavertė...

Torakas pastatė akis.

— Pavertė? Ką tu čia dabar kalbi?

Bet Hordas nuėjo sau.

Praslinko vidurnaktis, pakilo dylantis mėnulis, o klanų sueiga vis dar vyksta. Vilkiukas tebelaižo ir kramsnoja žaliaminės odos raiščius. Bet Oslakas mazgus surišo kaip reikiant, ir vilkas, matyt, negali jų apžioti. „Tik varyk toliau, — meldė jį Torakas tyliai. Tik nesustok .“

Jis buvo tiek išsigandęs, kad valgis jam jau ne galvoj; po kautynių su Hordu gėlė visą kūną, skaudėjo pečius nuo tokio ilgo buvimo surištam. Jei vilkas ir pergrauš raiščius, tai ar turės jėgų bėgti ir prasmukti pro sargybinius?

Vis galvojo apie Hordo žodžius: „Aš mačiau, kaip jį pavertė...“

Knietėjo dar vienas dalykas. Hordas lankėsi Tauriojo elnio klane, o Torako motina iš tos giminės. Jis motinos nepažinojo, ji pasimirė, kai buvo visai mažytis, bet jei Varnai draugiški su tuo klanu, tai gal jis galėtų juos įkalbėti, kad jį paleistų...

Už palapinės pasigirdo žingsniai. Greitai. Jie neturi pamatyti vilko, laižančio jam riešus.

Torakas vos spėjo paskubomis perspėti „uli!“ — laimei, šį kartą vilkiūkštis pakluso, — ir pasirodė Ren, čiaumodama kepto zuikio šlaunį.

Jos akylas žvilgsnis tuoj pamatė vilkiuką, nekaltai kiurksantį užpakaly Torako. Jis pastatė į ją akis geisdamas — „tik neik arčiau“.

Mostelėjęs galva į sueigą, paklausė, ar yra kas nors iš Vilko klano.

Ji papurtė galvą.

— Mūsų dienomis Vilko giminė visai sumažėjo. Taigi tavęs niekas neišgelbės, jei to tikiesi.

Torakas nieko neatsakė. Tik trūktelėdamas ant riešų raiščius pajuto, kad jie kiek atsileidę. Ima temptis, nes žaliaminė oda sušlapus tįsta. Kad tik greičiau Ren išeitų.

Bet ji stovėjo kaip įbesta.

— Jokio Vilko klano, — varė pilna burna, — bet kitų — daugybė. Ta geltongalvė motina — iš Tauro klano. Laikosi girios glūdumos, daug meldžiasi. Todėl mano, kad turime sudoroti lokį melsdamiesi Pasaulio Dvasiai. Žmogus su kirviu — iš Šerno klano. Siūlo padaryti sieną iš laužų ir taip nuvaryti lokį prie jūros. Moteriškė su raudonmoliu plaukuose yra iš Tauriojo elnio klano. Negali žinoti, ką galvoja. Sunku juos suprasti.

„Ko ji čia tiek daug mala, — galvojo Torakas. — Ko ji nori?“

Kad ir ką ji buvo sumaniusi, Torakas nutarė prisiderinti prie to žaidimo, kad tik nukreiptų Ren dėmesį nuo vilko.

— Mano motina buvo iš Tauriojo elnio klano. Gal ta moteris yra man giminė? Galbūt...

— Ji sakė, kad ne. Ji neketina tau padėti.

Akimirką jis susimąstė.

— Tavo klanas sugyvena su Tauriojo elnio žmonėmis, tiesa? Tavo brolis sakė, kad mokėsi burtų pas juos.

— Na tai kas?

— Jis... jis sakė, kad matė, kaip „pavertė“ lokį. Ką tai reiškia?

Ren prisimerkė ir įsmeigė į jį įtarų žvilgsnį.

— Aš turiu žinoti, — aiškino Torakas. — Lokys užmušė mano tėvą.

Dabar Ren įbedė akis į zuikio koją.

— Jie priėmė Hordą paviešėti, pasimokyti. Gal girdėjai apie tokius dalykus? — Jos balsas skambėjo paniekinamai. — Na, kai gyveni kurį laiką su kitu klanu, kad susirastum draugų, o gal ir porą sau.

— Girdėjau apie tai, — atsakė Torakas. O už nugaros pajuto, kad vilkas vėl ėmė uostinėti jam riešus. Pabandė nuvyti pirštais, bet kur jis tau klausys. „Tik ne dabar, maldauju, atstok“, — meldė mintyse.

— Jis buvo pas juos devynis mėnulius, — pasakojo Ren, atsikandusi mėsos. — Jie patys geriausi girios burtininkai. Todėl jis ten ir nuėjo. — Ji pašaipiai vyptelėjo. — Hordas mėgsta visur būti pirmas. — Staiga Ren susiraukė. — Ką ten tas vilkiūkštis daro?

— Nieko, — per daug greitai atsakė Torakas. O vilkui nesavu balsu riktelėjo. — Eik sau! Dink!

Vilkas, žinoma, nekreipė į tuos žodžius jokio dėmesio.

Torakas pasisuko į Ren.

— Tai kas ten nutiko?

Ji dėbtelėjo.

— Kodėl klausi?

— O kodėl kalbi su manim?

Jos veidas užsivėrė. Ji gebėjo kaip ir Fin-Kedinas niekuo neišsiduoti.

Užsigalvojusi iškrapštė iš dantų mėsos liekaną.

— Hordui kiek pagyvenus su Tauriojo elnio klanu, — pasakojo ji, — į jų stovyklą atėjo prašalaitis. Kilęs iš Gluosnio klano, suluošintas medžioklėje. Arba bent taip sakėsi. Tauriojo elnio klanas priėmė jį. Bet jis... — Ji padvejojo ir staiga pasidarė tarsi jaunesnė, ne tokia pasitikinti savimi. — Luošys išdavė juos. Jis nebuvo tik šiaip klajūnas, gerai išmanė burtus. Girioje įsitaisė slaptavietę ir išsišaukė šėtoną. Ir įkišo jį į lokį. — Ren stabtelėjo. — Hordas apie tai sužinojo. Bet tada jau buvo per vėlu.

Už palapinės šešėliai tarsi sutirštėjo. Girioje suklykė lapė.

— Kodėl? — paklausė Torakas. — Kodėl taip padarė tas klajūnas?

Ren papurtė galvą.

— Kas jį žino? Gal, kad vykdytų jo paliepimus? Bet išėjo blogai. — Ugnies šviesa blykstelėjo jos tamsiose akyse. — Apsigyvenęs lokyje, šėtonas pasidarė labai stiprus. Jis išsilaisvino. Sudraskė tris žmones, kol Tauriojo elnio klanas pajėgė jį nuvaryti šalin. Tuomet dingo ir luošasis Klajoklis.

Torakas tylėjo. Vėjeliui papūtus buvo girdėti tik šnarant medžius ir vilką laižant šiurkščiu liežuviu žaliaminę odą. Jis netyčia grybštelėjo dantimis Torakui ranką. Nepagalvojęs Torakas apsigręžė ir griežtai suurzgė.

Vilkas tą pačią sekundę atšoko ir atsiprašydamas išsiviepė.