Мишель Пейвер - Vilko brolis

Dailioji mergaitė žvilgtelėjo į Hordą ir droviai šyptelėjo.

— Mes palikom tau viralo, — pasakė ji.

Torakas spėjo, kad ji — Hordui pora arba nori ja būti.

Ren pasisuko ir išvertė akis į Hordą.

— Mes palikom tau viralo, — pamėgdžiojo ji Dyrati.

„Aiškiai sesuo“, — nutarė Torakas.

Hordas nekreipė nei į vieną, nei į kitą dėmesio ir nuėjo pas vyrą prie laužo. Paskubomis papasakojo, kas nutiko. Torakas pastebėjo, kad visą įvykį vaikinas išklojo taip, tarsi jis, o ne Oslakas nutvėrė „vagį“. Oslakas, atrodė, dėl to nesijaudino, bet Ren dėbtelėjo į brolį niekinamu žvilgsniu.

O šunys jau užuodė vilką. Gaurus pastatę artėjo prie Ren.

— Šalin! — riktelėjo ji. Šunys atstojo. Ren šmurkštelėjo į artimiausią palapinę ir grįžo su iš medžio žievės pintos virvės ritiniu. Vienu galu užrišo maišą su vilku, kitą galą permetė per ąžuolo šaką ir maišą aukštai pakėlė — dabar šunys tikrai jo nepasieks.

„Nepasieksiu ir aš“, — sumetė Torakas. Dabar jei ir pasitaikytų proga pasprukti — negalėtų. Kaipgi be vilko?

Ren pastebėjo jo žvilgsnį ir vyptelėjo.

Jis taip pat išsišiepė. Nors viduje tirtėjo iš baimės.

Hordas baigė pasakoti. Žmogus prie laužo linktelėjo ir laukė, kol Oslakas atves Toraką. Vyro akys ryškiai mėlynos, aštraus žvilgsnio, vienintelis gyvas daiktas sustingusiame veide. Torakas pajuto, kad sunku ilgiau žiūrėti į tas akis, bet dar sunkiau nuo jų nusisukti.

— Kuo tu vardu? — paklausė žmogus tykiu balsu, bet tas jo tykumas kažkaip baugino.

Torakas aplaižė lūpas.

— Torakas. O tu? — Bet jam jau ir taip buvo aišku.

Atsakė Hordas:

— Jis — Fin-Kedinas. Varno klano vadas. O tu, nususęs maita, būk pagarbesnis...

Fin-Kedinas, nutildęs Hordą žvilgsniu, atsigręžė į Toraką.

— Iš kokio klano esi?

Torakas kilstelėjo smakrą.

— Iš Vilko.

— Oho! Tai bent naujiena! — nusišaipė Ren, ir keletas žmonių nusijuokė.

Bet tik ne Fin-Kedinas. Jo aštrios mėlynos akys visą laiką buvo įsmeigtos Torakui į veidą.

— Ką veiki šioje girios vietoje?

— Einu į šiaurę, — atsakė Torakas.

— Jau sakiau jam, kad dabar giria priklauso mums, — greitai įsikišo Hordas.

— Iš kur aš galėjau žinoti, — atsakė Torakas. — Aš nebuvau klanų sueigoje.

— O kodėl nebuvai? — paklausė Fin-Kedinas.

Torakas nieko neatsakė.

Varnų vado akys įsiskverbė jam į akis.

— O kur dabar tavo klanas?

— Nežinau, — nuoširdžiai atsakė Torakas. — Niekad negyvenau su gentainiais. Aš gyvenu... gyvenau su tėvu.

— Kur jis?

— Miręs. Jį sudraskė lokys.

Per žmones nubangavo šurmulys. Vieni baimingai žvilgtelėjo per petį, kiti lietė klano paukščio plunksnas ar darė ranka ženklą, saugantį nuo blogio. Senė paliko strėles ir priėjo arčiau jų.

Fin-Kedino veidas liko bejausmis.

— Kas buvo tavo tėvas?

Torakas nurijo seilę. Žinojo, ką turėjo žinoti ir Fin-Kedinas, kad nevalia ištarti mirusio žmogaus vardo po jo mirties penkias vasaras. Galima paminėti tik mirusiojo tėvų vardus. Tėvas beveik niekad nekalbėjo apie saviškius, bet Torakas žinojo jų vardus ir iš kur jie kilę. Tėvo motina parėjo iš Ruonio klano, o tėvas priklausė Vilko giminei. Juos abu Torakas ir paminėjo.

Kai sužinai ką staiga, labai sunku sutvardyti veido išraišką. Net Fin-Kedinas nepajėgė jos visiškai nuslėpti.

„Jis pažinojo tėvą“, — sumetė apstulbęs Torakas. — Bet kaip? Tėvas niekad nebuvo nei jo, nei Varno klano minėjęs. Ką tai reiškia?“

Jis stebėjo Fin-Kediną, lėtai vedžiojantį nykščiu virš lūpos. Neįmanoma įspėti, ar Torako tėvas buvo jam geriausias draugas, ar mirtinas priešas.

Pagaliau Fin-Kedinas prabilo.

— Visi pasidalykite berniuko daiktus, — paliepė Oslakui. — O tada nuveskite jį prie upės ir užmuškite.

DEVINTAS

Torakui sulinko keliai.

— Ką...ą? — aiktelėjo jis. — Aš net žinoti nežinojau, kad stirninas jūsų! Kaip galiu būti kaltas, jei nežinojau?

— Toks įstatymas, — pasakė Fin-Kedinas.

— Bet kodėl? Kodėl? Ar dėl to, kad tu taip pasakei?

— Dėl to, kad visi klanai taip nutarė.

Oslakas uždėjo sunkią ranką Torakui ant peties.

— Ne! — suriko Torakas. — Klausyk! Sakei, kad toks įstatymas, bet yra ir kitas įstatymas, juk yra? — Jis giliai įkvėpė. — Kovos teismo įstatymas. Mes... mes kausimės ir pažiūrėsim, kas teisus, kas ne. — Jis nebuvo tikras, ar teisingai tada suprato — tėvas tik kartą apie tai užsiminė, kai mokė jį klanų įstatymų, — bet Fin-Kedino akys susiaurėjo.

— Juk neklystu, tiesa? — Torakas varė toliau, prisiversdamas žiūrėti Varnų vadui į akis. — Tu neįsitikinęs, kad esu kaltas, nes nežinai, ar aš iš tikrųjų nenumaniau, jog stirninas jūsų. Todėl mes kovosim. Tu ir aš. — Jis nurijo seilę. — Jei laimėsiu, vadinasi, esu nekaltas ir liksiu gyvas, turiu galvoje, aš ir vilkas. Jei pralaimėsiu, mes mirsime.

Keli vyrai prunkštelėjo. Senė linguodama galva pabaksnojo į kaktą.

— Su berniukais nekovoju, — pasakė Fin-Kedinas.

— Bet jis teisus, argi ne? — įsikišo Ren. — Tai visų seniausias įstatymas. Jis turi teisę kovoti.

Į priekį žengė Hordas.

— Aš su juo kovosiu. Tarp mūsų nedidelis amžiaus skirtumas. Taip bus teisingiau.

— Kur jau ne, — burbtelėjo Ren.

Ji buvo atsirėmusi į medį, ant kurio šakos kabėjo maišas su vilku. Torakas pastebėjo, kad jis bemaž atrištas — vilkiūkščio galva kyšojo iš maišo. Atrodė suniurkytas, bet smalsiai spoksojo į abu šunis, besiseiliojančius apačioje.

— Tark žodį, Fin-Kedinai, — pasakė burtininkė. — Berniukas teisingai kalba. Tegu jie kaunasi.

Fin-Kedino ir senės akys susidūrė ir akimirką kitą, atrodė, susigrūmė dvi vidinės galvos. Vyras lėtai linktelėjo.

Torakas pajuto palengvėjimą.

Visus, regis, uždegė busimoji kova. Susimetę į būrelius, vyrai karštai kalbėjo, trypė kojomis, vėsiame vakaro ore buvo matyti jų iškvepiamas oras.

Oslakas metė Torakui tėvo peilį.

— Prireiks. Taip pat ieties ir antrankio.

— Ko ko? — paklausė Torakas.

Dičkis pasikasė randą, likusį vietoj ausies.

— Tai ar moki kautis?

— Ne, — atsakė Torakas.

Oslakui išvirto akys. Nuėjęs į artimiausią palapinę grįžo su uosmedžio ietimi grėsmingu bazalto smaigaliu ir, sakytum, trigubo storumo elnio odos juosta.

Torakas lyg ne savo rankomis paėmė ietį, o paskui apstulbęs žiūrėjo, kaip Oslakas jam ant dešinės rankos vynioja kietą odą, sunkią ir suragėjusią tarsi elnio kumpio mėsa. Ir kaip reikės su tokiu antrankiu kautis?

Oslakas linktelėjo į sutvarstytą kitą Torako ranką ir nusivaipė.

— Atrodo, kad laimė nelabai tau palanki.

„Gal kiek ir nusisuko“, — pamanė Torakas.

Kai pasiūlė kautis, turėjo galvoje imtynes, gal peiliais pasimėtyti — tai jis su tėvu dažnai darydavo žaisdami. Matyt, Varnams kautynės visai kitas dalykas. Torakui toptelėjo: o gal jie kaudamiesi dar laikosi kokių ypatingų taisyklių, ir gal neatrodytų labai menkas, jei pasiklaustų apie tai.

Fin-Kedinas pažarstė ugnį ir kibirkščių spiečius šovė viršun. Torakas stebėjo jį pro raibuliuojantį karštį.

— Yra viena taisyklė, — prakalbo Fin-Kedinas, tarsi atspėjęs Torako mintis. — Negalima naudotis ugnimi. Supratai? — Jo ir Torako akys susidūrė.

Torakas atsainiai linktelėjo. Ugnis mažiausiai jam rūpėjo. Už Fin-Kedino matė Hordą, jam vyniojo antrankį. Buvo nusimetęs savo berankovį. Atrodė toks didelis ir baisiai stiprus. Torakas nutarė kovoti su odinuke — nėr čia ko rodytis, kaip jie skiriasi.