Мишель Пейвер - Vilko brolis

Dičkis nekantriai pakartojo klausimą. O jauniklis laukė, kol jis pagaliau supras.

Dičkis pasikasė galvą. Kažką sumurmėjo savo beuodegiška kalba. Bet pasuko vilkiuko link.

Torakas stebėjo, kaip vilko kūnas išsitempė.

Ausys pasistojo. Juoda nosis ėmė trūkčioti. Torakas pasekė jo žvilgsnį. Nieko neįžiūrėjo pro lazdynų tankmę ir raudokles, bet žinojo, kad ten žvėris, nes vilkas taip sako, o Torakas jau išmoko juo pasikliauti.

Vilkas žvilgtelėjo į Toraką gintarinėmis akimis. Paskui jo žvilgsnis vėl nukrypo į girią.

Tykiai Torakas nuskynė smilgos galvutę, perrėžė nykščio nagu ir paleido smulkutes sėkleles pavėjui. Gerai: vėjelis nunešė jas į kitą pusę nuo žvėries, jis jų neužuos. O eidamas medžioti jis, kaip visad, dar buvo išsitrynęs pelenais, slopinančiais odos kvapą.

Be garso iš strėlinės išsitraukė strėlę ir įdėjo į lanką. Stirninas dar jaunas, bet jei pavyktų nudėti, būtų jo pirmas didelis laimikis. Jam labai reikėjo mėsos. O žvėrių buvo mažiau, negu turėtų būti šiuo metų laiku.

Vilkiukas žemai nuleido galvą.

Torakas susigūžė.

Abu ėmė slinkti pirmyn.

Jie persekiojo stirniną visą dieną. Torakas sekė jam iš paskos, stebėdamas nulaužytas šakeles ir kanopų pėdas, stengdamasis pajusti jo nuotaiką, spėliodamas, kur jis pasuks.

Medžiodamas žvėrį, iš pradžių privalai pažinti jį kaip brolį. Ką jis ėda, kada, kiek, kur ilsisi, kaip vaikšto. Tėvas gerai buvo išmokinęs Toraką. Jis mokėjo sekti žvėrį. Žinojo, kad turi dažnai sustoti ir gerai pasiklausyti, ką giria sako tau...

Dabar jam aišku, kad stirninas pavargęs. Iš ryto jo nedidukių kanopų pėdsakai buvo gilūs, nuožulnūs — vadinasi, stirninas šuoliavo. Paskui pėdsakai tapo ne tokie gilūs, buvo arčiau vienas kito, taigi, gerokai sulėtino žingsnį.

Jis alkanas, nes neturėjo laiko pasiganyti, ir ištroškęs, mat laikėsi saugios tankmės, o ten vandens nėra.

Torakas apsidairė — gal pamatys ženklų, bylojančių, kad netoliese upokšnis. Į vakarus nuo lazdynų, apie trisdešimt žingsnių nuo tako, pastebėjo alksnių guotą. O jie auga tik netoli vandens. Ten, matyt, stirninas ir taiko.

Torakas su vilkiuku atsargiai pasidavė per atžalyną. Pridėjęs ranką prie ausies, išgirdo tykiai čiurlenant vandenį.

Staiga su palinkusiomis į priekį ausimis ir iškelta priekine letena vilkiukas apmirė.

Taip. Čia. Matyti pro alksnius. Stirninas lenkiasi gerti.

Torakas atidžiai nusitaikė.

Stirninas pakėlė galvą, nuo snukio laša vanduo.

Torakas stebi, kaip jis uodžia orą, kaip iš baimės jam pasišiaušia šviesus kailis. Dar akimirka, ir jo jau nebus. Torakas paleido strėlę.

Ji įsmigo tarp šonkaulių, tuoj už peties. Stirninas grakščiai suvirpėjo, jam sulinko keliai ir jis parpuolė ant žemės.

Torakas sušuko ir, verždamasis per atvašyną, puolė į priekį. Vilkiūkštis lengvai pralenkė jį, bet paskui stabtelėjo, leisdamas Torakui pasivyti. Vilkiukas mokėsi gerbti vyresnį vilką.

Torakas uždusęs sustojo prie stirnino. Jam šonai dar kilojosi, bet mirtis jau buvo čia pat. Jo trys sielos rengėsi jį palikti.

Torakas nurijo seilę. Dabar jis turi padaryti tai, ką matė tėvą darant begalę kartų. Bet jam tai pirmas sykis, ir jis privalo viską padaryti gerai.

Atsiklaupęs šalia stirnino, jis ištiesė ranką ir švelniai paglostė šerpetotą, prakaitu apsipylusį snukį. Liečiamas ramiai tysojo.

— Tu buvai ištvermingas, — varžydamasis prakalbo Torakas. — Bėgai visą dieną, buvai drąsus ir protingas. Pažadu laikytis žodžio, duoto Pasaulio Dvasiai, kad elgsiuos su tavim pagarbiai. Dabar eik sau ramybėje.

Jis stebėjo, kaip mirties blausa traukiasi didžiulės tamsios akys. Buvo dėkingas stirninui ir kartu didžiavosi. Tai pirmas stambus jo laimikis. Ir tėvas patenkintas, kad ir kur jis dabar yra savo mirties kelionėje.

Torakas pasisuko į vilką ir, pakreipęs veidą šonan, suraukė nosį ir iššiepė dantis vilkiškai šypsodamasis. Gerai padirbėta, ačiū.

Vilkas šoko ant Torako ir vos jo nepargriovė. Torakas nusijuokė ir pakišo jam saują gervuogių, kurių turėjo maišelyje. Vilkas bemat jas prarijo.

Praėjo jau septynios dienos, kai jie paliko Sraunuolį, bet lokio — nė ženklo. Jokių pėdsakų. Jokių vilnos kuokštų ant gervuogių krūmų. Jokių girią drebinančių riaumojimų.

Ir šiaip kažkas ne taip. Šiuo metų laiku giria turėjo aidėti nuo rujojančių tauriųjų elnių baubimo, nuo jų ragų tarškesio kaunantis dėl patelių. Bet visur viešpatavo tyla. Atrodė, kad giria pamažu tuštėja, visi žvėrys bėga nuo neregimos grėsmės.

Per tas septynias dienas Torakas matė tik paukščių ir pelėnų, ir kartą baisiai netikėtai išvydo medžiotojų būrelį — tris vyrus, dvi moteris ir šunį. Šalinkis žmonių, perspėjo tėvas. Jei jie supras, ką tu gali...

Torakas nenutuokė, ką tai reiškia, bet jautė, kad tėvas žino, ką sako. Išaugęs atokiai nuo žmonių, nenorėjo su jais bendrauti. Be to, dabar jis turi vilką. Sulig kiekviena diena jie vis geriau supranta vienas kitą.

Torakui jau aišku, kad vilkų kalba — mostų, žvilgsnių, kvapų ir garsų mišinys. Gali duoti ženklą snukiu, ausimis, letenomis, uodega, pečiais, kailiu ar visu kūnu. Ir vos pastebimai — tik nežymiai ką kilstelti ar šūktelti. Dauguma ženklų nebylūs. Torakas jau daug jų supranta, nors nepasakysi, kad jam prireikė pastangų. Jautė, kad turi juos tik prisiminti.

Tačiau vieno dalyko, Torakas jau žinojo, niekad neišmoks todėl, kad jis — ne vilkas. Tai vadino „vilko jusle“: vilkiukas kažkaip visai nesuprantamai jautė jo mintis ir nuotaikų kaitą.

Vilkas taip pat būdavo nevienodai nusiteikęs. Kartais elgdavosi kaip tikras mažylis, mėgdavo smaližiauti uogomis ir niekaip negalėdavo ramiai pabūti, kaip tą kartą, kai Torakas surengė jam vardynų apeigas. Jis visą laiką sukinėjosi, paskui ėmė laižyti raudonais alksnių syvais jam pateptas letenas. Vilkiukui visai nerūpėjo tos svarbios apeigos, dėl kurių Torakas taip jaudinosi ir stengėsi viską kaip reikia atlikti, ir tik nekantravo, kad greičiau baigtų.

O kartais mažius būdavo jam vedlys — jis nesuvokiamai ir tvirtai parinkdavo kelią, kuriuo jie turėjo eiti. Ir kai Torakas imdavo klausinėti vilką apie tai, niekad nesulaukdavo aiškesnio atsakymo. Žinau, ir tiek. Ir daugiau nieko nepasakydavo.

Dabar vilkas ne vedlys. Tik mažas vilkiukas. Snukis visas raudonai mėlynas nuo gervuogių sulčių, ir jis atkakliai kaulija daugiau uogų.

Torakas nusijuokė ir pliaukštelėjo, kad pasitrauktų.

— Daugiau negausi! Man reikia padirbėti.

Vilkas pasipurtė, šyptelėjo ir nubindzino pamiegoti.

Torakas dvi dienas nuo ryto iki vakaro mėsinėjo stirniną. Jis pažadėjo jam ir dabar laikėsi pažado nieko neišmesti ir viską sunaudoti. Toks yra senas medžiotojų su Pasaulio Dvasia susitarimas. Medžiotojai privalo elgtis su laimikiais pagarbiai, ir už tai Dvasia jiems vėl jų pasiųs.

Darbas tikrai nelengvas. Reikia mokytis daug vasarų, kad gebėtum kaip pridera sudoroti laimikį. Torakui nelabai pavyko, bet jis stengėsi iš paskutiniųjų.

Iš pradžių perpjovė stirnino pilvą ir atrėžė kepenų gabalą klano globėjui. Likusias supjaustė į bryzus ir atidėjo džiovinti. Paskui pagailėjo vilkiuko ir numetė jam gabalą, šį jis kaipmat sulapnojo.

Paskui Torakas nudyrė kailį, su elnio ragų skutikliu nugramdė nuo jo mėsos likučius. Tada pamerkė jį vandenin, į jį prilaužė ąžuolo žievės, kad nuo kailio nuslinktų plaukai, ir ištempė tarp dviejų atžalų taip aukštai, kad ir pasišokėjęs vilkiūkštis nepasiektų. Tada ėmė skusti nuo kailio plaukus — nemokšiškai, kelis kartus jį prapjovė, — o pabaigęs ištrynė odą elnio smegenimis, kas suminkštėtų. Kaip paskutinįkart išmirkė ir išdžiovino, išėjo nebloga oda, tinkama virvėms ir meškerės valams.