Мишель Пейвер - Vilko brolis

Kažkur netoliese pasigirdo graudi naktinė liepsnelės giesmė Sugrįžo vilkiukas: gaurai jau prigludę, snukelis smagiai prasišiepęs.

Torakas paleido peilio kotą. Jei kas ten ir buvo — nuėjo sau arba nekelia grėsmės. Būtų lokys arti, liepsnelė nebūtų pragydusi. Ką ką, bet tai jis jau supranta.

Torakas vėl atsisėdo.

„Reikės surasti Pasaulio Dvasios Kalną per kitą mėnulį“, — užsibrėžė jis sau. Taip liepė tėvas. Kai raudonoji akis aukščiausiai... tada šėtonai stipriausi. Pats žinai.

„Taip, tai aš žinau, — galvojo Torakas. — Žinau ir apie raudonąją akį. Mačiau ją.“

Kiekvieną rudenį didysis Tauras, pats galingiausias Kito pasaulio šėtonas, pabėga į nakties dangų. Iš pradžių jis, nulenkęs galvą, kasa kanopa žemę, todėl matyti tik žvaigždžių apšviestas jo sprandas. Bet artėjant žiemai jis kyla vis aukštyn ir tvirtėja. Tada jau matyti jo žvilgantys ragai ir krauju pasruvusi akis. Žiemos raudonoji žvaigždė.

O kai ateina Raudonojo gluosnio mėnulis, Tauras pakyla aukščiausiai, ir blogis tampa pasiučiausias. Tuomet ima bastytis šėtonai. Tada lokys nenugalimas.

Pro lapuotas šakas Torakas matė šaltai žėrint žvaigždes. Rytinėje pusėje, virš tolumoje juoduojančių Aukštųjų kalnų, Torakas pamatė jį — Didžiojo Tauro žvaigždėtą sprandą.

Jau baigėsi Riaumojančių patinų mėnulis. Per kitą — Dygiosios slyvos — mėnesį pasirodys jo raudona akis, ir lokys bus daug galingesnis. O stojęs Raudonųjų gluosnių mėnulis bus neįveikiamas.

Šiaurės link, liepė tėvas. Daugelį dienų eik.

Torakui nesinorėjo eiti šiaurėn. Tada turėtų palikti pažįstamas girios vietas ir pasiduoti į nežinią. Tačiau tėvas, matyt, tikėjo, kad jis susidoros su sunkumais, kitaip nebūtų liepęs prisiekti.

Paėmė pagalį ir ėmė žarstyti žarijas.

Žinojo, kad Aukštieji kalnai toli rytuose, už girios glūdumos, kad jie vinguriuoja nuo šiaurės į pietus ir supa girią kaip kokio milžiniško banginio nugara. Taip pat girdėjo, kad Pasaulio Dvasia gyvena kalne, labiausiai nutolusiame į šiaurę. Bet niekas niekada nebuvo prie to kalno prisiartinęs, nes Dvasia nuvydavo visus staugiančiomis pūgomis ir netikėtomis akmenų griūtimis.

Visą dieną Torakas bėgo šiaurėn, bet vis tiek dar tebebuvo prie pačių piečiausių Aukštųjų kalnų papėdės. Neturėjo jokio supratimo, kaip jis vienas galėtų įveikti tokią tolybę. Po karštinės dar silpnai laikėsi ant kojų, ir ne jam dabar leistis į tokią kelionę.

„Tai ir nesileisiu, — nutarė Torakas. — Nedarysiu tos pačios kvailystės dar kartą, kai, išsigandęs ir galvą pametęs, vos galo negavau. Pabūsiu čia dieną kitą. Sustiprėsiu. O tada jau eisiu.“

Apsisprendęs pasijuto kur kas geriau.

Uždėjo ant laužo daugiau šakų ir nustebo pamatęs, kad vilkiukas žiūri į jį. Akys ramios ir visai nepanašios į jauniklio — tai jau vilko akys.

Ir vėl galvoje nuskambėjo tėvo balsas. Vilko akys visai kitokios negu kitų padarų, jos panašios į žmogaus akis. Vilkai yra mūsų artimiausi broliai, Torakai, apie tai byloja jų akys. Skiriasi tik spalva. Jų auksinės, mūsų pilkos. Bet vilkas to skirtumo nemato, nes jo pasaulyje nėra spalvų. Tik sidabrinės ir pilkos.

Torakas tada paklausė, iš kur jis tai žino, bet tėvas šyptelėjo, papurtė galvą ir pasakė, kad paaiškins Torakui, kai bus vyresnis. Daugybę dalykų ketino paaiškinti.

Torakas skaudžiai susiraukė ir persibraukė per veidą.

Vilkiūkštis vis dar stebėjo jį.

Jis jau šiek tiek turėjo subrendusio vilko grožio: siauras šviesiai pilkas snukis, didelės, sidabro atspalvio, juodais pakraščiais ausys, grakštus, tamsiais ratilais išryškintos akys.

Akys! Aiškios kaip saulės šviesa šaltinyje...

Staiga Toraką apėmė keistas jausmas — vilkiūkštis žino, apie ką jis galvoja.

Iš visų girios medžiotojų, prisiminė tėvą sakius, vilkai panašiausi į mus. Medžioja gaujomis. Mėgsta bendrauti ir žaisti. Labai prisirišę prie savo gentainių ir jauniklių. Vilkas labai rūpinasi savo šeima.

Torakas sėdėdamas išsitiesė. Ar tai mėgino jam pasakyti tėvas?

Vedlys suras tave.

Nejaugi tas vilkiukas — jo vedlys?

Nutarė tai išbandyti. Atsikosėjęs stojo keturpėsčiomis. Nežinojo, kaip pasakyti „kalnus“ vilkų kalba, tai pradėjo kaip išėjo tyliai, bet išraiškingai stūgčioti, kiauksėti, mosikuoti galvą — taip vilkai kalbasi, — klausdamas, ar jauniklis žino kelią.

Vilkiukas, karpydamas ausimis, pažiūrėjo į jį, paskui mandagiai nusuko žvilgsnį, nes, pagal vilkų papročius, jei atkakliai spoksai, vadinasi, grasini. Paskui atsistojo, pasirąžė ir tingiai pavizgino uodegą.

Iš tų judesių Torakas nesuvokė, ar jis suprato klausimą. Regis, vėl buvo jauniklis kaip jauniklis.

Ar tikrai?

Ar tikrai Torakas tik įsivaizdavo tą jo žvilgsnį?

ŠEŠTAS

Jau praėjo daug šviesų ir tamsų, kai atėjo Dičkis Beuodegis.

Iš pradžių visą laiką miegojo, bet dabar jis jau pasidarė panašesnis į vilką. Kai jam būdavo liūdna, nutildavo. Kai supykdavo, imdavo urgzti. Mėgdavo žaisti su zuikio kailio skiaute, o kai vilkiukas šokdavo ant jo, virsdavo ant žemės ir keistai cypavo, kiauksėjo — jauniklis sumetė, kad taip Dičkis juokiasi.

Kartais, kai jauniklis imdavo staugti, prisidėdavo ir Beuodegis — taip jie liejo savo jausmus giriai. Dičkis staugė šiurkščiai ir nelabai darniai, bet itin jausmingai.

Taip ir kalbėjo: šiurkščiai, bet išraiškingai. Žinoma, jis neturi uodegos, negali karpyti ausimis ar pašiaušti gaurus, nemoka plonai stūgauti. Bet paprastai visad galėjai jį suprasti.

O šiaip buvo kaip ir visi vilkai.

Tiesa, ne visai. Vargšas Beuodegis beveik nieko neužuodė ir negirdėjo, o užėjus tamsai mėgdavo spoksoti į švytintį karštai kandantį žvėrį. Kartais Dičkis atstatydavo jam užpakalines letenas, o vieną baisų kartą net kailį prikišo. Keisčiausia, kad jis amžinai miegodavo. Atrodo, kad jis nežino, jog vilkai miega tik priešokiais, turi dažnai keltis, rąžytis ir visad būti viskam pasirengę.

Jauniklis bandė Dičkį Beuodegį dažniau žadinti, baksnodamas jį ir kandžiodamas jam ausis. Užuot padėkojęs, Dičkis tiesiog pasiuto. Galų gale vilkiukas leido jam miegoti; atėjus šviesai po tokio beprotiškai ilgo miego Beuodegis pakilo baisiai blogos nuotaikos. Kur nebus toks, jei neleido savo broliui žadinti jo?

Šiandien Beuodegis pabudo prieš šviesą ir buvo visai kitokios nuotaikos. Jauniklis jautė, kad Dičkis suirzęs.

Vilkiukas smalsiai stebėjo Dičkį Beuodegį, pasileidusį vilkų keliu. Prie vandens? Į medžioklę?

Jauniklis šoko paskui jį, tada sukiauksėjo, kad sustotų. Ne į medžioklę jis susiruošė. Ir Beuodegis eina ne tuo keliu.

Juk jis eina ne prie Greito vandens, kurio dabar vilkiukas taip nekenčia ir bijo. Čia ne tas kelias, nes... nes ne tas, ir viskas. Tikras kelias už kalvos, juo reikės eiti per daug daug šviesų ir tamsų.

Jauniklis nežino, iš kur jam tai aišku, bet jaučia nesuprantamą, stiprią trauką, tokią pačią kaip ir irštvos, kai per toli nuklysdavo, tik dabar kiek silpnesnę, nes trauka sklinda iš daug toliau.

O Dičkis Beuodegis ir toliau žengia nieko nesuvokdamas.

Perspėdamas vilkiūkštis tyliai sustaugė... ūūū... kaip motina, kai norėdavo, kad jis tuoj grįžtų į urvą.

Beuodegis atsigręžė. Kažko paklausė saviškai:

— Kas yra?

— Ūūū! — vėl stūgtelėjo jauniklis. Nubindzino prie kalvos papėdės ir įsmeigė akis į tikrą taką. Paskui žvilgtelėjo į Beuodegį, tada vėl į taką. Ne ten. O čia!