Мишель Пейвер - Vilko brolis

Kol džiūvo oda, Torakas supjaustė mėsą plonais dryžiais ir pakabino juos virš dūmijančio beržinio laužo. Kai mėsa išsirūkė, jis tuos bryzus, kad būtų plonesni, išmušė akmeniu ir suvyniojo į mažus kietus ritinėlius. Mėsa buvo labai skani. Vieno mažo ritinėlio jam pakaks pusdieniui.

Išplovė vidurius, pamerkė juos į vandenį su ąžuolo žieve, o paskui iškarstė ant kadagio džiūti. Iš pilvo išeis geras vandenmaišis, iš pūslės — atsarginis kapšas sausiems prakurams, į žarnas susibers riešutus. Plaučiai atiteks vilkui, bet ne tuoj pat. Torakas gerai juos iškramtys, kai atsisės valgyti dieną ir vakare, o tik paskui išspjaus vilkiukui. Kadangi neturėjo odmaišio klijams gaminti, tai kanopas iš karto atidavė vilkui. Vilkiūkštis, prisižaidęs su jomis iki soties, galop sutriuškino jas.

Dar liko išplauti ilgas nugaros sausgysles, jų stengėsi nesupjaustyti; tada Torakas jas suplojo ir ištraukiojo plonas gysleles siūlams. Kai jas išdžiovino, ištepė riebalais, kad būtų lankstesnės. Tiesa, jos neišėjo lygios ir minkštos kaip tėvo daryti siūlai, bet bus gerai ir tokios, šiaip ar taip labai tvirtos ir laikys ilgiau negu jomis susiūti drabužiai.

Galop jis švariai nugramdė ragus, ilguosius kaulus ir visus surišo į daiktą; iš jų vėliau pasidarys kabliukų žuvims gaudyti, adatų ir antgalių strėlėms.

Visus darbus baigė tik į antros dienos vakarą. Tada atsisėdo prie laužo ir, maloniai prisikirtęs mėsos, ėmė iš kurtinio kaulo gremžti švilpynę. Reikia kaip nors prisišaukti vilkiūkštį, kai jis kažkur nuklysta savais reikalais, bet tyliau, negu šiaip stūgaujant. Tas medžiotojų būrelis dar gali būti netoliese. Pavojinga garsiai šūkaloti.

Baigęs skutinėti, pabandė švilpti. Kad ją kur galas — jokio garso. Tėvas buvo padaręs kažin kiek švilpynių, tokių pat kaip ir jo, ir visos jos pragysdavo aiškiu balseliu kaip paukšteliai. Ko ta tyli?

Įniršęs Torakas vėl papūtė, šį kartą iš visų jėgų. Jokio garso. Bet labai nustebo, kai vilkas pašoko lyg įgeltas. Torakas, pažvelgęs į stryktelėjusį vilką, vėl įsmeigė akis į švilpynę. Dar kartą papūtė.

Ir vėl jokio garso. Šį kartą vilkiukas suurzgė, paskui sustaugė — pasakė, kad suirzo, bet nenori labiau šakotis ir pyktis su Toraku.

Torakas švelniai pakasė vilkiukui po snukiu — taip atsiprašė, ir vilkiukas išsitiesė. Jo išraiška aiškiai sakė: be reikalo nėra ko šaukti.

Kitas rytas išaušo skaistus ir gražus, ir kai jie iškeliavo, Torako nuotaika buvo kuo geriausia.

Praėjo jau dvylika dienų po to, kai lokys užmušė tėvą. Per tą laiką Torakas įveikė badą, nugalėjo karštinę, surado vilką ir sumedžiojo pirmą didelį laimikį. Taip pat pridarė ir daugybę klaidų. Bet buvo dar gyvas.

Bandė įsivaizduoti, kaip tėvas keliauja į Mirusiųjų šalį, kur yra galybė strėlių ir visada pasiseka medžioklė. „Jis turi visus savo ginklus, — galvojo Torakas, — ir dar priedo mano peilį. Ir visą džiovintą mėsą.“ Tos mintys kiek apmaldė jo didžiulį sielvartą.

Torakas buvo įsitikinęs, kad skausmas dėl tėvo mirties niekad nepranyks, kad slėgs kaip akmuo jam krūtinę visą gyvenimą. Bet šį rytą akmuo jau neatrodė toks sunkus. Kol kas jis neblogai laikosi, ir tėvas galėtų juo didžiuotis.

Braudamasis pro atžalyną į saulės nutviekstą miško taką, pasijuto ko ne laimingas. Virš galvos čirškė strazdų pora. Putlus ir smagus vilkiukas, aukštai iškėlęs sidabrinę uodegą, laikėsi arti jo.

Putlus, smagus ir nerūpestingas.

Staiga užpakalyje trakštelėjo šakelė, ir didžiulė ranka griebė už odinukės ir pargriovė Toraką ant žemės.

SEPTINTAS

Trys medžiotojai. Trys mirtini titnago ginklai. Visi nutaikyti į jį.

Torako mintys ėmė žaibiškai suktis, jis negalėjo nė krustelėti. Vilko niekur nematyti.

Vyras, griebęs jam už odinukės, buvo didžiulis. Rausva barzda susivėlusi kaip paukščio lizdas, bjaurus randas stūmė vieną skruostą žemyn ir kažkas buvo nukandęs jam ausį. Laisva ranka laikė aštrų titnago peilį, jo smaigalį buvo nutaikęs Torakui po žandikauliu.

Šalia vyro stovėjo aukštas jaunuolis ir mergaitė maždaug Torako amžiaus. Abu tamsiai rusvais glotniais plaukais, veidais be gailesčio ir nukreipę titnagines strėles jam į širdį.

Torakas pabandė nuryti seiles. Tikėjosi, kad neatrodo toks išsigandęs, koks buvo iš tiesų.

— Paleiskit mane, — sušvokštė jis. Norėjo pasisukti į didįjį vyrą, bet nepavyko.

Dičkis suniurnėjo.

— Tai jis mūsų vagis! — Iškėlė Toraką dar aukščiau, bemaž jau dusino jį.

— Aš ne vagis! — kosėjo Torakas, griebdamasis už gerklės.

— Meluoja! — ramiai dėjo jaunuolis.

— Nudobei mūsų stirniną, — rėžė mergaitė. — Oslakai, tu smaugi jį, — pasakė dičkiui.

Oslakas pastatė Toraką ant kojų. Bet nepaleido ir vis laikė peilį jam prie gerklės.

Mergaitė rūpestingai strėlę įdėjo į strėlinę ir užsimetė ant peties lanką. O jaunuolis — ne. Iš žėrinčių akių buvo aišku, kad jam labai smagu. Ir kad šautų net nedvejodamas.

Torakas kosėjo, trynė gerklę ir paslapčia siekė savo peilio.

— Aš jį paimsiu, — pasakė Oslakas. Tebelaikydamas Toraką, paėmė jo ginklus ir numetė mergaitei.

Ji smalsiai apžiūrėjo tėvo peilį.

— Ar ir jį pavogei?

— Ne! — riktelėjo Torakas. — Jis priklausė mano tėvui.

Buvo aišku, kad jie netiki juo.

Torakas pažvelgė į mergaitę.

— Sakot, kad pagrobiau jūsų stirniną. Kaip jis gali būti jūsų?

— Čia mūsų giria, — atšovė jaunuolis.

Torakas apstulbo.

— Kaip tai? Giria niekam nepriklauso...

— Dabar priklauso, — nukirto jį jaunuolis. — Taip buvo nutarta klanų sueigoje, nes... — Jis piktai nutilo. — Svarbu tai, kad pagrobei mūsų laimikį. Ir todėl nusipelnei mirties.

Toraką išmušė prakaitas.

— Mirties? Kaip galima už stirniną bausti mirtimi?

Jam gerklė taip išdžiūvo, kad vos galėjo kalbėti.

— Jei... jei jūs jau sekėte tą stirniną, — šiaip taip išspaudė, — pasiimkite jį ir paleiskite mane. Jis mano maiše. Aš visai nedaug jo suvalgiau.

Oslakas susižvalgė su mergaite, bet jaunuolis paniekinamai krestelėjo galva.

— Taip lengvai neišsisuksi. Tu — mano belaisvis. Oslakai, surišk jam rankas. Nugabensime jį Fin-Kedinui.

— Kas jis? — paklausė Torakas.

— Fin-Kedinas — mano dėdė, — atsakė jaunuolis išsitiesdamas. — Jis mūsų klano vadas. Aš Hordas, jo brolio sūnus.

— Kokio klano? Kur jūs mane vedate?

Niekas neatsakė.

Oslakas smogė ir Torakas suklupo. Stengdamasis atsistoti, žvilgtelėjo per petį ir su siaubu išvydo, kad ieškodamas jo atrisnoja vilkiukas. Užuodęs svetimųjų kvapą, sutriko ir sustojo per kokį dvidešimt žingsnių.

Jie nepastebėjo vilko. Ką darytų, jei pamatytų? Tikriausiai net jie gerbia senovinį įstatymą, draudžiantį žudyti medžiotoją. Bet jeigu jie nuvarys vilką šalin? Torakas jau matė jį. Pasimetusį girioje. Išbadėjusį. Stūgaujantį.

Norėdamas perspėti vilkiūkštį, kad slėptųsi, jis žemu, raginamu balsu sušuko.

— Uli... Pavojus!

Iš nuostabos Oslakas vos neužvirto ant jo.

— Ką pasakei?

— Uli, — pakartojo Torakas. Deja, vilkas nesitraukė, o pastatęs ausis puolė tiesiai prie Torako.

— Kas čia dabar? — sumurmėjo Oslakas. — Jis pasilenkė ir nutvėrė vilkiuką už sprando.

Pakeltas raudonos rankos, vilkas sukinėjosi, urzgė, šiepė dantis.

— Paleisk jį, — verždamasis suriko Torakas. — Paleisk, arba aš užmušiu tave!