Мишель Пейвер - Vilko brolis

Torakas viską nuraišiojo nuo diržo ir sudėjo į krūvelę ant žemės. Paskui aplink galvą apsirišo iš žolių nupintą juostelę — kad plaukai nelįstų į akis. Rankos nuo prakaito visai sudrėkusios. Todėl pasilenkė ir patrynė jas smėliu.

Kažkas palietė petį. Jis pašoko.

Ren. Ji tiesė jam iš beržo tošies padarytą kaušą.

Jis su dėkingumu paėmė ir išgėrė. Nustebo — šeivamedžių uogų sultys. Aitrios, bet teikiančios jėgų.

Ren pastebėjo jį nustebus ir gūžtelėjo.

— Hordas jų išgėrė. Todėl, pagal teisybę, turi ir tu išgerti. — Ji parodė į kibirą prie laužo. — O ten vanduo, jei įsinorėsi gerti.

Torakas atidavė jai kaušą.

— Nemanau, kad taip ilgai truksime.

— Ką gali žinoti? — suabejojo ji.

Minia nuščiuvo. Stebėtojai apstojo laukymės kraštus, o Torakas su Hordu liko vidury netoli ugnies. Kova prasidėjo be jokių ritualų.

Atsargiai jie ėmė eiti ratu vienas apie kitą.

Nors ir aukštas, Hordas judėjo grakščiai kaip lūšis, lenkdamas kelius, gniauždamas peilį ir ietį. Veidas įsitempęs, bet apie lūpas matyti žaisminga šypsenėlė. Labai jau mėgo būti dėmesio centre.

Bet tik ne Torakas. Jam širdis daužėsi į šonkaulius. Kaip per sapną girdėjo žiūrovus šūkaliojant padrąsinimus Hordui, bet tie balsai buvo duslūs, tarsi eitų iš vandens.

Hordas paleido ietį jam į krūtinę, bet jis laiku spėjo pašokti į šoną. Pajuto, kaip prakaitas ėmė pilti kaktą. Torakas pamėgino taip pat pasielgti, tikėdamasis, kad neatrodys, jog kartoja priešininko judesį.

— Kartodamas toli nenueisi, — šūktelėjo Ren.

Torakas plykstelėjo raudoniu.

Dabar juodu ėmė judėti greičiau. Vietomis, kur nutekėjo šerno kraujo, buvo slidu. Torakas paslydo ir vos nepargriuvo.

Jis žinojo, kad nėra ko tikėtis laimėti jėga. Gali kliautis tik savo galva. Bet bėda, kad moka vos dvi kovines gudrybes ir jas tik keletą kartų buvo išbandęs.

„Pamėginsiu taip“, — nutarė daug negalvodamas. Jis nutaikė ietį Hordui į gerklę. Kaip ir manė, Hordas pakėlė ranką su antrankiu iečiai atmušti. Tada Torakas mikliai pabandė iš apačios smogti į pilvą, bet Hordas stulbinamai lengvai atrėmė smūgį, ir Torako ietis nuslydo be niekur nieko antrankiu apvyniota ranka.

„Jam nė motais ta išmonė“, — suprato Torakas. Sulig kiekvienu judesiu darėsi aiškiau, kad Hordas — įgudęs kovotojas.

— Hordai, nesnausk! — rėkė vienas vyras. — Greičiau išdaužyk jam liūlį raudonai!

— Duok laiko, — nusišaipė Hordas.

Per visus nubangavo juokas.

Torakas pabandė kitą gudrybę. Apsimetė esąs visiškas nemokša, o tai buvo nesunku, ir kaip patrakęs užsimojo, atskleisdamas Hordui neapsaugotą savo krūtinę. Hordas prarijo jauką: kai jau dūrė ietimi, apsaugota Torako ranka trenkė per ją. Hordo ietis įsmigo į storą antrankio odą ir kone išvertė Toraką iš kojų, bet jam vis dėlto pavyko sumanymas — jis staigiai pasuko apsaugotą ranką, ir Hordo ietis lūžo pusiau. Žiūrovai suaimanavo. Hordas svyruodamas atsitraukė be ieties.

Torakas apstulbo. Nė pats nelaukė, kad tai jam išdegs.

Hordas greitai atsigavo. Pašoko į priekį ir dėjo peiliu Torakui į ranką, laikančią ietį. Torakas suriko, kai titnagas kirto jam tarp smiliaus ir nykščio.

Jis parkrito ir paleido ietį. Hordas vėl metėsi pirmyn. Torakas vos spėjo laiku nusiristi į šoną ir striktelėti ant kojų.

Dabar jie be iečių. Abu griebėsi peilių.

Kad kiek atsipūstų, Torakas pasuko už ugniavietės. Alsavo sunkiai, gėlė sužeistą ranką. Prakaitas žliaugė visu kūnu. Dabar karčiai apgailestavo nepasekęs Hordu ir nenusivilkęs odinukės.

— Negaišk, Hordai! — rėkė moteris. — Pribaik jį!

— Nežiopsok, Hordai — šaukė vyras. — Negi taip tave mokė Girios glūdumoje?

Bet dabar jau ne visi šūksniai palaikė Hordą. Šiek tiek žiūrovų drąsino ir Toraką, bet, spėjo jis, žmonės remia jį ne tiek iš nuoširdumo, kiek maloniai nustebę, kad laikosi ilgiau, negu jie tikėjosi.

Torakas jautė, kad ilgai netrauks. Jėgos sparčiai seko, o daugiau nemokėjo jokių gudrybių. Hordas ėmė viršų.

„Gaila, mažyli, — mintimis kreipėsi į vilkiuką. — Matyt, mes iš čia sveiko kailio neišnešim.“

Akies kampeliu žvilgtelėjo į vilką, kabantį aukštai ant medžio. Jis rangėsi ir stūgavo leisdamas dvasią iš nasrų. Kas atsitik o? Klausė jis. Kodėl neateini ir neišlaisvini manęs?

Torakas šoko į šalį, kad išvengtų peilio, nutaikyto į krūtinę. „Žiūrėk geriau, kas dedasi čia, — niūriai pagalvojo. — Išmesk iš galvos vilką.“

Tačiau... tačiau kažkas galvoje jam sukirbėjo, kai pažvelgė į vilką. Kas tai?

Jis vėl sužvairavo į vilką, staugiantį medyje, garas veržėsi iš snukio...

— Negalima naudotis ugnimi, — pasakė Fin-Kedinas...

Staiga Torakui galva prablaivėjo, ir jis jau žinojo, ką daryti.

Smūgiuodamas, apgaulingai judėdamas, jis atsitraukė taip, kad ugniavietė vėl buvo tarp jų.

— Vėl slepiesi? — įgėlė Hordas.

Torakas įkišo galvą į vandens kibirą.

— Gerti noriu. Neprieštarauji?

— Jei jau negali tverti, vaiki.

Nenuleisdamas akių nuo Hordo, Torakas pritūpė ir rieškutėmis pasisėmė vandens. Gėrė lėtai, versdamas Hordą manyti, kad sugalvojo kokią šunybę su vandens kibiru, ir norėdamas atitraukti jo dėmesį nuo burbuliuojančio viralinio maišo prie ugnies.

Išdegė. Hordas žengė arčiau ugniavietės ir grėsmingai pasilenkė prie jos, kad įbaugintų Toraką.

— Ar ir tu nori atsigerti? — paklausė Torakas vis dar tupėdamas.

Hordas paniekinamai prunkštelėjo.

Staiga Torakas puolė, bet prie viralinio odinio katilo. Dūrė peiliu į kietą odą, apvertė jį ir viralas pasipylė ant įkaitusių žarijų. Šnypšdami garai plieskė Hordui į veidą.

Žiūrovai aiktelėjo. Torakas, naudodamasis proga, bedė priešininkui į riešą. Apakintas Hordas subliuvo iš skausmo ir paleido peilį. Torakas, paspyręs jį, metėsi ant Hordo ir pargriovė vaikiną.

Kol Hordas tysojo be kvapo, Torakas apžergė jam krūtinę ir prispaudė rankas prie žemės. Akimirką Torakui akis užliejo raudona migla ir apėmė geismas žudyti. Jis griebė Hordui už tamsiai rusvų plaukų ir trenkė galvą į žemę.

Tada ant pečių pajuto stiprias rankas, traukiančias jį nuo Hordo.

— Kova baigta, — išgirdo užpakaly Fin-Kedino balsą.

Torakas iš visų jėgų stengėsi ištrūkti jam iš rankų. O Hordas pašoko ir puolė prie savo peilio. Sunkiai kvėpuodami, degančiomis akimis sužiuro vienas į kitą.

— Sakiau, kova baigta, — piktai pakartojo Fin-Kedinas.

Tarp žmonių kilo triukšmas. Jie nemanė, kad kova baigta.

— Jis kovėsi nesąžiningai! Griebėsi ugnies!

— Jis laimėjo nesilaikydamas taisyklių!

— Čia viskas neaišku! Jie turi vėl susikauti!

Abu — ir Torakas, ir Hordas — negalėjo nė pagalvoti apie tai.

— Berniukas laimėjo, — paskelbė Fin-Kedinas, paleisdamas jį iš rankų.

Torakas pasipurtė ir nusibraukė prakaitą nuo veido, žiūrėdamas, kaip Hordas kiša peilį į makštį. Hordas siuto, nors kas pasakys ant ko — savęs ar Torako? Dyrati uždėjo ranką jam ant riešo, bet jis piktai ją nubloškė ir, prasibrovęs pro žmones, dingo palapinėje.

Dabar, kai kraujo geismas dingo, Torakas pasijuto pavargęs ir silpnas. Jis įkišo peilį į makštį ir apsidairė savo daiktų. Tada pajuto, kad jį stebi Fin-Kedinas.

— Nesilaikei taisyklės, — ramiai pasakė Varnų vadas. — Pasinaudojai ugnimi.