Мишель Пейвер - Vilko brolis

Oslakas su mergaite pasileido kvatoti.

— Paleisk jį. Jis tau nieko blogo nepadarė!

— Nuvyk jį ir einam! — suirzęs paliepė Hordas.

— Ne! — suriko Torakas. — Jis mano ved... ne!

Mergaitė įtariai pažvelgė į Toraką.

— Kas jis tau?

— Jis — mano, — sumurmėjo Torakas. Sumetė, kad negali atskleisti, jog ieško kalno ir susikalba su vilku.

— Eime, Ren, — burbtelėjo Hordas. — Tik gaištam laiką.

Bet Ren vis tebespoksojo į Toraką. Paskui pasisuko į Oslaką.

— Duokš man jį. — Iš savo kuprinės išsitraukė elnio odos maišą, į jį įkišo vilkiuką ir tvirtai užrišo. Užsimetusi ant peties spurdantį, stūgaujantį maišą, atsigręžė į Toraką. — Geriau eik ramiai, arba tėkšiu jį į medį.

Torakas dėbtelėjo į ją. Gal ji taip ir nepadarytų, bet tokiu grasinimu daug greičiau negu Oslakas ar Hordas jį numaldė.

Oslakas dar kartą pastūmė Toraką, ir jie pasileido elnių pramintu taku į šiaurės vakarus. Torakui pradėjo skaudėti riešai, suveržti žaliaminės odos raiščiais. „Tegul skauda“, — galvojo. Jis siuto ant savęs. Tėvas vis mokė: žiūrėk, kas užpakalyje. Bet kur jis tau žiūrės — ir dabar moka už tai, vilkiukas taip pat. Jau nebegirdėti slopių garsų iš maišo. Gal jis jau užtroško? Gal jau negyvas?

Torakas paprašė Ren atrišti maišą ir įleisti vidun oro.

— Nepasius, — atkirto nė neatsisukdama. — Jaučiu, kaip muistosi.

Torakas sukando dantis ir suklupo. Turi sugalvoti, kaip pabėgti.

Oslakas užpakalyje, bet Hordas tiesiog prieš jį. Atrodo kokių devyniolikos, dailiai nuaugęs, gražus. Bet ir įžūlus, ir nepasitikįs savimi: žvėriškai nori pirmauti, bet bijo, kad liks tik antras. Jo drabužiai gražiai susiūti ir spalvingi: odinukė, blauzdinės dygsniuotos supintomis ir raudonai dažytomis sausgyslėmis ir apkraštuotos lyg žaliai nuspalvintais paukščio pūkeliais. Ant kaklo puikūs tauriojo elnio dantų karoliai.

Tos grožybės glumino Toraką. Kam medžiotojui reikia tiek spalvų? Ir tie barškantys karoliai — medžiotojui reikalingi kaip šuniui penkta koja.

Ren iš veido panaši į Hordą, matyt, jie brolis ir sesuo, tik Ren jaunesnė už jį keturiomis ar penkiomis vasaromis. Klano tatuiruotė — trys ploni mėlynai juodi brūkšneliai ant skruostikaulių, ryškiai matomi ant blyškios odos, — teikė akims aštrų, nepatiklų žvilgsnį. Ko ko, bet jos pagalbos Torakas niekad neprašys.

Ren elnio odos odinukė, blauzdinės nudrengtos, bet lankas ir strėlinė — puikūs, strėlės išmaningai aptaisytos pelėdos plunksnomis, kad garsiai nezvimbtų. Kairės rankos nykštys ir smilius odinėmis apmautėmis, o ant dešinės riešo — antriešis iš nušlifuoto žalsvo skalūno plokštelės. Torakas sumetė, kad tokius antriešius nešioja žmonės, kuriems galva pramušta lanku. „Jai rūpi tik lankas, — galvojo Torakas, — ne dailus apsirengimas kaip Hordui.“

Kažin iš kokio ji klano? Prie odinukės kairėje pusėje, taip pat ir prie Hordo, ir Oslako berankovių, jų klano paukščio ženklas – juodų plunksnų kuokštas. Gulbės? Gal erelio? Plunksnos tokios suniurkytos. Kas ten jas gali atpažinti.

Jie ėjo visą rytą nesustodami nei pavalgyti, nei atsigerti: kirto pelkėtus slėnius, dūstančius nuo plepančių drebulių, kopė kalvomis, ant kurių metė šešėlius amžinai budinčios pušys. Jos liūdnai dūsavo, tarsi jau apverkė Torako mirtį.

Debesys uždengė saulę, ir jis jau nebesusigaudė, kur jie eina. Priešais atsivėrė šlaitas, ant jo kauburiavo skruzdėlynai aukštumo sulig juosmeniu. Miško skruzdėlės stato skruzdėlynus prie medžių iš pietinės pusės, todėl Torakas susiprotėjo, kad eina į vakarus.

Pagaliau sustojo prie upelio atsigerti.

— Per lėtai einam, — burbėjo Hordas. — Mums dar reikia visą slėnį perplumpinti, kol pasieksime Vingio upę.

Torakas pastatė ausis. Gal ką naudinga nugirs...

Ren pajuto jį klausant.

— Vingio upė, — aiškino jam lėtai, tarsi kalbėtų su mažu vaiku, — yra vakaruose, teka pro slėnį, kurį tuoj prieisime. Ten mes gyvename rudenį. O per dviejų dienų kelią į šiaurę yra Platieji vandenys, kur apsistojame vasarą. Dėl upėtakių. Tai tokios žuvys. Gal girdėjai apie jas?

Torakas pajuto, kad rausta. Bet dabar bent žino, kurlink drožia — į pavergėjų rudens stovyklą. Tai nieko gero nežada. Stovykloje bus daugiau žmonių, tad mažiau galimybių pasprukti.

Tuo tarpu saulė vis artėjo į vakarus; Torako grobikai ėmė nerimastingai dairytis, dažnai sustodavo ir klausydavosi. Torakas spėjo, kad jie baiminasi lokio. Gal dėl tos baimės jie ir priėmė negirdėtą nutarimą „savintis“ grobį, nes jo vis rečiau pasitaikydavo; lokys išbaidė žvėris.

Jau justi dūmų kvapas. Stovykla nebetoli.

AŠTUNTAS

Visiems keturiems einant mediniu lieptu per upę, Torakas žvelgė į tekantį vandenį — gal jam šokti į jį? Rankos surištos. Jis nuskęstų. Be to, kaip paliksi vilkiuką?

Paėjus apie dešimt žingsnių paupiu, pro medžius pasirodė proskyna. Torakas užuodė pušų dūmų ir šviežio kraujo kvapą. Išvydo keturias dideles elnio odos palapines — tokių niekad nebuvo regėjęs — ir galybę žmonių: visi įknibę į darbą, ir niekas jų dar nepastebėjo. Iš baimės paaštrėjusiomis akimis jis matė visus ir viską kuo aiškiausiai.

Ant upės kranto du vyrai dyrė šernui, pakabintam ant medžio, kailį. Jau perrėžę pilvą, jie pasidėjo peilius ir lupo odą rankomis, kad nesugadintų kailio. Abiejų krūtinės nuogos, blauzdines prisidengę žuvų odos prijuostėmis. Atrodė baisiai stiprūs, jų raumeningos rankos visos išmargintos randais. Nuo šernienos lašėjo kraujas į beržo tošies kibirą.

Įsibridusios į seklumą, dvi merginos odinėmis palaidinėmis kikendamos skalavo šerno žarnas, o trys mažvaikiai rimtai „kepė“ iš šlapio smėlio bandeles ir kaišė jas platano sparnavaisiais. Dvi glotnios odos kanojos tysojo ištrauktos iš vandens. Pora didžiulių šunų trainiojosi, tykodami atliekų.

Vidury laukymės apie didžiulį pušinių pliauskų laužą būrelis moteriškių sėdėjo ant demblių, nupintų iš gluosnio vytelių, ir, ramiai šnekučiuodamos, gliaudė lazdynų riešutus, perrinkinėjo pintinę kadagių uogų. Jos neatrodė taip kaip Hordas ar Ren; Torakui šmėkštelėjo — gal jos, kaip ir jis, prarado savo tėvus?

Truputį atokiau nuo jų senė kaišiojo į įskeltus strėlių kotus aštrias kaip adatos titnago skeveldras, o paskui plyšius užpildavo sakų ir vaško mišiniu. Jai ant berankovio krūtinės buvo prisiūtas apskritas kaulinis amuletas su įrėžta spirale. Iš amuleto Torakas suprato, kad ji — klano burtininkė. Tėvas buvo pasakojęs apie burtininkus: jie gydo ligonius, nuspėja, kur yra žvėrių, koks bus oras. Toji senė, atrodo, geba ir baisesnių dalykų nuveikti.

Šalia laužo daili mergaitė darbavosi prie viralinio odmaišio. Jai nuo garo raitėsi plaukai, kai pasilenkusi panerdavo dvišakį pagalį tarp raudonai įkaitusių akmenų. Nuo mėsiško viralo kvapo, nesvarbu, kas ten virė, jam prisirinko pilna burna seilių.

Netoli mergaitės priklaupė pagyvenęs žmogus movė ant iešmo du zuikius. Kaip ir Hordas, buvo rusvaplaukis, su trumpa rusva barzda, bet daugiau jokio panašumo tarp jų Torakas neįžiūrėjo. Veidas, kupinas patrauklios ramybės ir jėgos, atrodė lyg iškaltas iš smiltainio. Torakas pamiršo skanius kvapus. Be jokių paaiškinimų suprato, kad to žmogaus rankose visa valdžia.

Oslakas atrišo Torakui rankas ir pastūmė aikštėn. Ant jo pasiutusiai lodami šoko šunys. Senė kirto delnu orą, ir jie urgzdami atstojo. Visi pastatė akis į Toraką. Visi, išskyrus vyrą prie ugnies, vis dar maunantį ant iešmo zuikius. Tik kai baigė darbą ir nusitrynė rankas smėliu, atsistojo ir tyliai laukė, kol jie prieis.