Мишель Пейвер - Vilko brolis

— Ne, netiesa, — atsakė Torakas. Jo balsas skambėjo daug tvirčiau, negu jis iš tikrųjų jautėsi. — Aš nesigriebiau ugnies. Savo pasiekiau garu.

— Būtų daug geriau — kalbėjo Fin-Kedinas, — jei būtum paliejęs vandenį, o ne srėbalą. Niekais nuėjo geras viralas.

Torakas nieko neatsakė.

Fin-Kedinas stebėjo jį ir akimirką mėlynose vyro akyse blykstelėjo linksma kibirkštėlė.

Oslakas, nešinas maišu su vilku, pro žmones prasibrovė prie jų.

— Va, tavo vilkiūkštis! — burbtelėjo jis, blokšdamas Torakui maišą iš visų jėgų, net susvyravo.

Vilkas išsirangė iš maišo ir iš karto ėmė laižyti Torakui smakrą, pasakoti jam, kaip buvo baisu. Torakas norėjo paguosti jį, bet laiku susilaikė. Būtų kvaila dabar išsiduoti.

— Įstatymas yra įstatymas, — tvirtai pasakė Fin-Kedinas. — Tu laimėjai. Esi laisvas ir gali sau eiti.

— Ne! — suskambo mergaitės balsas, ir visi atsigręžė į Ren. — Negali jo paleisti! — šaukė bėgdama.

— O kur jis dėsis nepaleisdamas, — atšovė Torakas. — Girdėjai, kas pasakyta. Aš esu laisvas.

Ren puolė prie dėdės.

— Mes negalime jo paleisti. Čia per daug svarbus dalykas. Jis gali būti... — Ji patraukė Fin-Kediną į šalį ir kažką paskubomis ėmė šnabždėti.

Torakas negalėjo nugirsti, ką ji sakė, bet kiti prisislinko arčiau paklausyti. Burtininkė susiraukė ir linktelėjo. Net Hordas išėjo iš palapinės ir, išgirdęs jų kalbas, pažvelgė į Toraką keistu, nepatikliu žvilgsniu.

Fin-Kedinas įdėmiai žiūrėjo į Ren.

— Ar esi tikra dėl to?

— Ne, — atsakė ji. — Gal taip. Gal ir ne. Tam sužinoti reikia laiko.

Fin-Kedinas paglostė barzdą.

— Tai kodėl įtarinėji...

— Dėl to, kaip jis nugalėjo Hordą. Ir štai ką radau tarp jo daiktų. — Ji ištiesė ranką ir ant delno Torakas išvydo kurtinio kaulo savo švilpynę. — Kam ji tau? — paklausė jį mergaitė.

— Vilkiuką pašaukti, — atsakė jis.

Ji papūtė, ir vilkas sukruto jo rankose. Minia irgi neramiai sujudo. Ren susižvalgė su Fin-Kedinu.

— Ji nešvilpia, — pasakė kaip ir kaltindama.

Torakas nieko neatsakė. Pažvelgęs į ją, krūptelėjo — jos akys ne šviesiai mėlynos kaip brolio, bet juodos, juodžiausios nelyginant durpiakošė. „Ko gero, ir ji — burtininkė“, — pamanė.

Ren pasisuko į Fin-Kediną.

— Negalima jo paleisti, kol neįsitikinsime.

— Jos tiesa, — atsiliepė burtininkė. — Neblogiau už mane. Žinai, kas pasakyta. Visi žino.

— Kas pasakyta? — maldavo Torakas. — Fin-Kedinai, juk sudarėm sutartį! Juk sutarėm, jei laimėsiu, paleisi ir mane, ir vilką!

— Ne, — atsakė Fin-Kedinas. — Sutarėm, kad liksi gyvas. Ir liksi. Bent kol kas. Oslakai, surišk jį.

— Ne! — sušuko Torakas.

Ren pakėlė smakrą.

— Sakei, kad tavo tėvą sudraskė lokys. Mes taip pat girdėjom apie lokį. — Kai kas iš mūsų net matė jį.

Šalia jos stovintis Hordas suvirpėjo ir ėmė krimsti nykštį.

— Praėjo maždaug mėnulis, kai jis buvo pasirodęs, — ramiai kalbėjo Ren. — Kaip koks šešėlis užtemdė girią, beprasmiškai žudydamas visus, net medžiotojus. Vilkus. Lūšis. Atrodė... atrodė, lyg kažko ieškojo. — Ji stabtelėjo. — O prieš trylika dienų dingo. Šerno klano bėgūnas užtiko jo pėdas pietuose. Pamanėm, kad atsitraukė. Padėkojome savo klano globėjui. — Ji nurijo seilę. Bet dabar jis sugrįžo. Vakar mūsų žvalgai parėjo iš vakarų pusės. Jie matė daug nudobtų žvėrių iki pačios jūros. Banginio klanas sakė, kad prieš tris dienas jis pagrobė vaiką.

Torakas aplaižė lūpas.

— Kuo aš čia dėtas?

— Mūsų klane gyvuoja tokia pranašystė, — varė Ren, tarsi nė negirdėjo jį klausiant. Šešėlis užpuls girią. Niekas negalės prieš jį atsilaikyti.

Ji nutilo, raukdama kaktą.

Burtininkė tęsė pranašystę.

— Tada ateis Klausantysis. Jis kovoja oru, kalba be garso. — Jos žvilgsnis pagavo švilpynę Ren rankoje.

Visi tylėjo, stebėdami Toraką.

— Aš joks jūsų Klausantysis, — pasakė jis.

— Mes manom, kad gal tu, — atrėžė burtininkė.

Torakas susimąstė apie pranašystę. Klausantysis kovoja oru... Jis taip ir padarė: nugalėjo garu.

— Kas... jam nutiks? — tyliai paklausė jis. — Kas nutinka pranašystės Klausančiajam? — Bet jį apėmė baisi nuojauta, kad jau žino savo likimą.

Tyla laukymėje pasidarė dar tylesnė. Torakas, apvedęs akimis išsigandusius veidus, įsmeigė žvilgsnį į titnago peilį Oslakui prie diržo. Paskui pažvelgė į karančią ant šakos nudirto šerno žvilgančią skerdieną, iš jos kapsėjo tamsus kraujas į kibirą po ja. Jautė Fin-Kedino akis, įbestas į jį, ir atsuko veidą į gręžiantį melsvą žvilgsnį.

— Klausantysis, — prabilo Fin-Kedinas, — atiduos savo širdies kraują Kalnui. Ir tada šešėlis žus.

Savo širdies kraują.

Po medžiu į indą tyliai lašėjo kraujas.

Papt papt papt.

DEŠIMTAS

— Ką jus man darysite? — paklausė Torakas, kai Oslakas rišo jam rankas už nugaros, o paskiau prie palapinės stulpo. — Ką jūs su manim darysite?

— Greitai sužinosi, — atsakė Oslakas. — Fin-Kedinas nori viską sutvarkyti iki aušros.

Iki aušros, galvojo Torakas.

Per petį matė, kaip Oslakas riša nerimstantį vilkiuką prie to paties stulpo ant trumpo žaliaminės odos pavadėlio.

Jis ėmė kalenti dantimis.

— Kas sprendžia mano likimą? Kodėl aš negaliu būti ten, kad galėčiau gintis? Kas tie žmonės prie ugnies?

— Ai! — suriko Oslakas, įkąstas į pirštą, kurį dabar sugrūdo į burną ir čiulpė. — Fin-Kedinas pasiuntė žygūnus, kad sukviestų visus klanus į sueigą tartis dėl lokio. Ir kartu jie nuspręs, ką daryti su tavim.

Torakas įdėmiai apžiūrinėjo žmones, susigūžusius prie didžiulio laužo; dvidešimt trisdešimt vyrų ir moterų, kurių veidus gerai apšvietė liepsnos. Ne, nelabai panašu, kad jis išneš sveiką kailį.

Iki aušros. Kažkaip dar gerokai prieš aušrą turi pasprukti iš čia.

Bet kaip? Jis palapinėje, pririštas prie stogo pagrindinio stulpo, be ginklų, be savo maišo, o jei ir išsilaisvintų, stovykla gerai saugoma. Dabar, kai sutemo, apie visą laukymę liepsnojo laužų ratas, vyrai, apsiginklavę ietimis ir beržo tošies dūdomis, ėjo sargybą.

Oslakas numovė Torakui apavą ir surišo kojas per kulkšnis, o tada, pasiėmęs batus, išpėdino.

Torakas negirdėjo, ką jie kalba klanų sueigoje, bet matyti matė juos dėl Varnų klano keistų palapinių. Elnio odos stogas labai nuožulnus užpakalyje, o priekyje išvis be sienos, tik skersinė sija, kuri, sakytum, praleisdavo traškančios prie įėjimo mažos ugnelės dūmus, bet sulaikydavo viduje šilumą.

Torakas išpūtęs akis žiūrėjo, kas ten vyksta: vienas po kito žmonės stojo kalbėti. Va, sušneko plačiapetis vyras, laikydamas didžiulį sviedžiamąjį kirvį. Dabar kalba moteris ilgais, rusvais it riešutai plaukais, kurių viena gija prie smilkinio buvo suvelta raudonais dažais. Pakilo šnekėti žaibuojančiomis akimis mergina, jai galva buvo aplipdyta geltonu moliu, kad nebūtų grublėta kaip ąžuolo žievė.

Fin-Kedino nematyti, bet kiek nuošaliau nuo kitų — burtininkė, pritūpusi ant smėlio, stebėjo didžiulį, glotnų varną, be baimės stypčiojantį pirmyn atgal ir retsykiais sukarksintį.

Matyt, bus klano globėjas. Ką jis ten karkia tai raganai? Kaip paaukoti jį, Toraką? Išskrosti kaip upėtakį ar pamauti ant iešmo it zuikį? Jis niekad negirdėjo apie klanus, aukojančius žmones, bet taip yra buvę gilioje senovėje, po Didžiosios bangos. Kita vertus, jis niekad nebuvo girdėjęs ir apie Varno klaną.