Мишель Пейвер - Vilko brolis

Torakas padavė jai vaistų ragą, o ji dantimis išrovė juodą ąžuolinį kamštį.

— Kam jis tau? — paklausė grąžindama.

— Mirties ženklams, — atsakė nežiūrėdamas į ją.

Ren aiktelėjo.

— Kaip to žmogaus ant ledo upės?

Jis linktelėjo.

— Bet jis žinojo, kad mirs. O tu gali išlikti...

— Negali žinoti. Jei kas, nenoriu, kad mano sielos pakriktų. Dėl to paskui galiu ir šėtonu tapti.

Ji liovėsi glosčiusi vilkui ausis.

— Kalbi teisingai.

Torakas žvilgtelėjo jai pro petį į laukymę, kur jau brėško tamsiai mėlyna aušra. Per naktį debesys, nusiritę nuo Kalnų, užklojo girią storu sniego sluoksniu. Kažin ar tai išeis man į naudą, ar kliudys?

Jis uždėjo kiek raudonio ant delno ir spjovė į jį. Bet burna buvo per daug išdžiūvusi, ir jis nepraskiedė dažų.

Tada Ren pasilenkė ir spjovė jam į delną. Paskui, sauja pakabinusi sniego, sušildė jį rankose ir sulašino į dažus.

— Ačiū, — sumurmėjo Torakas. Virpančiais pirštais jis užtepė apskritimus ant kulnų, krūtinės ir kaktos. Apsukęs paskutinįjį, užsimerkė. Paskutinį kartą tai darė tėvui.

Vilkas prisispaudė prie jo — trynė savo kvapą į naująsias Torako blauzdines. Paskui uždėjo leteną jam ant rankos. Aš su tavimi.

Torakas pasilenkė ir patrynė nosimi jam snukį. Aš žinau.

— Va, imk, — ištiesė Ren varno odos kapšelį. — Pridėjau daugiau pelynų ir viską apžiūrėjau su Sajun. Apsaugos kerai turėtų veikti. Lokys nepajus Nanuako.

Torakas prisirišo kapšelį prie diržo. Jau pajuto standėjant ant odos mirties ženklus.

— Būtų gerai, kad ir tai paimtum, — Ren padavė jam nediduką ryšulėlį, susuktą į beržo tošį.

— Kas čia?

Ji lyg nustebo.

— Ko buvai prašęs. Ką beveik visą naktį dariau.

Torakas apstulbo. Buvo visai užmiršęs. Jei būtų išėjęs be to ryšulėlio, kažin kaip pasisektų jo užmojis.

— Įdėjau ir valančiųjų žolelių, — pasakė Ren.

— Kam?

— Dėl visa ko. Jei... jei nudobsi lokį, susiterši. Turiu galvoje tai, kad jis ne tik lokys, bet ir medžiotojas, kuriame gyvena šėtonas. Reikės tau apsivalyti.

Ren kaip visuomet viską iš anksto apgalvoja. Ir pasijuto tvirčiau: juk ji mano, kad jis gali laimėti.

Vilkas ėmė nekantriai inkšti; Torakas giliai įkvėpė — laikas keliauti.

Eidamas per laukymę, Torakas prisiminė, kad paliko vaistų ragą palapinėje, ir pasileido atgal jo pasiimti. Kai išėjęs iš palapinės virpančiais pirštais rišo vaistažolių maišelį, jam iš rankų išslydo ragas.

Jį pakėlė Fin-Kedinas.

Varnų vadas stovėjo pasirėmęs ant lazdų. Apžiūrinėjant laikomą ragą, jam pabalo veidas.

— Ragas tavo motinos, — pasakė.

Torakas sumirksėjo.

— Iš kur žinai?

Fin-Kedinas tylėjo. Grąžino jam ragą.

— Niekad nepamesk jo.

Torakas įkišo ragą į maišelį. Keista tokį dalyką sakyti, turint galvoj, kur jis susiruošė. Kai Torakas apsigręžė eiti, Fin-Kedinas pašaukė jį vardu.

— A?

— Jei liksi gyvas, visada rasi vietos pas mus. Jei norėsi būti su mumis.

Torakas iš nuostabos prarado žadą. Kai atsitokėjo, Varnų vadas jau ėjo sau, o jo veidas buvo kaip visada neišskaitomas.

Aukštųjų kalnų viršūnės jau žėrėjo auksu, kai Torakas nugurgždėjo sniegu pas Varnus. Oslakas atidavė jo guolį ir vandenmaišį, Ren — kirvuką, lanką ir strėlinę. Didžiai Torako nuostabai, Hordas padėjo jam užsidėti ant pečių maišą. Atrodė išsekęs, bet, matyt, jau susitaikė su mintimi, kad ne jis ieškos Kalno.

Sajun ranka padarė ženklą virš Torako, o paskui ir virš vilko.

— Te sergėtojas skrenda su jumis abiem.

— Ir taip pat bėga su jumis, — pridūrė Ren, stengdamasi nusišypsoti.

Torakas jai linktelėjo. Jis norėjo tik kuo greičiau išeiti iš čia.

Varnai tylėdami stebėjo jį, brendantį per sniegą, ir iš paskos jo pėdomis risnojantį vilką.

Torakas neatsigręžė.

Giria buvo nuščiuvusi, bet vilkas, ėmęs vesti, atrodė žvalus ir bebaimis. Torakas klampojo paskui jį, o iš burnos jam kvapas veržėsi garu. Buvo baisiai šalta, bet Vednos dėka jis nejautė speigo. Kai jis miegojo, į palapinę ji atnešė naują apsivilkimą. Anties pūkuotos odos apatinė liemenė švelniai prigludusi prie kūno; šiaurės elnio šilto žiemos kailio skranda su gobtuvu ir blauzdinėmis, zuikio kailio pirštinės ant odinės juostelės pravertos pro rankoves; jo senas apavas sumaniai palopytas tvirta elnio kulnine, išklotas kiaunės kailiu, o padai, kad ne taip slystu, apsiūti ryklio odos juostomis.

Vedna net nuėmė jo klano ženklą — vilko kailio skiautę — nuo senosios odinukės ir prisiuvo prie gobtuvo. Kailiukas buvo nusitrynęs, nešvarus, bet labai brangus. Jį buvo parūpinęs tėvas.

Vilkas staiga metėsi į šalį kažko apžiūrėti, o Tora kas kaipmat pastatė akis ir ausis. Pėdsakai voveraitės — mažytės, didumo sulig plaštaka. Torakas nusekė jais — ji šokinėjo tarp apsnigtų kadagių, paskui ėmė liuoksėti dideliais šuoliais ir pasislėpė pušies viršūnėje.

Torakas atsmaukė gobtuvą ir ėmė atidžiai dairytis.

Giria skendi visiškoje tyloje. Kas išgąsdino voverę, dingo. Bet Torakas supyko ant savęs. Turėjo gi jis ir pats pastebėti tuos pėdsakus. Reikia būti budriam.

Juos, brendančius per sniegą, sekė kėkštas, skraidžiodamas nuo medžio prie medžio. Saulė pakilo į dangų be mažiausio debesėlio. Greitai Torakas sulig keliais kapanodamasis per akinantį, šviežią sniegą, ėmė šniokšti. Jis nutarė neimti sniegplokščių: eiti tai būtų lengviau, bet kliudytų, jei reiktų skubėti.

Vilkas keliavo lengviau — jo siaura krūtinė skrodė sniegą kaip kanoja vandenį. Bet rytui įpusėjus, net ir jis pailso. Lyguma ėjo vis statyn — kaip ir sakė Krukoslikas. „Mano senelis kartą priėjo arti prie to Kalno, — pasakojo jis, kai Torakas išbudino jį naktį. — Taip arti, kad pajuto jį. Nuo ten laikykis upelio, tekančio šiaurėn, o žemė vis kils, kol pasieksi Aukštųjų kalnų šešėlį. Apie vidudienį prieisi tarpeklį ir jo pradžioje išvysi žaibo trenktą eglę. Tarpeklis status, toks status, kad neįkopsi į jį. Bet ten yra takas į tarpeklio vakarinį šlaitą...“

— Kas per takas? — paklausė Torakas. — Kas jį išmynę?

— Niekas nežino. Tiesiog eik juo. Žaibo trenktas medis turi saugos galią. Jis sergsti taką nuo blogio. Gal jis ir tave apsaugos.

— O kas paskui? Kur aš nueisiu?

Krukoslikas skėstelėjo rankomis.

— Eik taku, ir tiek. Tarpeklio gale turi būti Kalnas.

— Toli?

— Niekas nežino. Mano senelis netoli tenuėjo — jį sustabdė Dvasia. Dvasia visada stabdo keliauninkus. Galbūt... gal tau bus kitaip.

„Galbūt“, — pamanė Torakas, kepumėdamasis per sniegą.

Jei jo užmojis išdegs, jei Pasaulio Dvasia išklausys jo — lokys bus sunaikintas ir giria išliks. Jei ne — antro karto nebus. Nei jam, nei giriai.

Vilkas priešais pakėlė galvą ir ėmė uostinėti. Ant sprando pasistojo gaurai. Ką jis pajuto?

Po kelių žingsnių Torakas pastebėjo, kad sniegas nuo šakų galų sulig pečiais nubrauktas. Paskui užėjo kadagio atžalą, jos kelios šakelės buvo nukąstos.

— Taurusis elnias, — sumurmėjo jis.

Susimaišę pėdsakai patvirtino spėjimą. Iš pažiūros vieno elnio, tikriausiai patino, nes jie nekelia taip aukštai kojų kaip patelės, va, matyti, kad vilko jas per sniegą.

Bet jei čia tik elnias, tai ko vilkui gaurai pasistojo?

Torakas apsidairė. Pajuto, kad giria užgniaužusi kvapą.

Priešais jį iš sniego iššoko lokio pėdos.