Мишель Пейвер - Vilko brolis

Lokys buvo greitesnis, negu manė Torakas; netrukus jis bus čia. Dabar lokys kaip žmogus pakilo ant paskutiniųjų kojų. Nors Torakas buvo per penkiasdešimt žingsnių virš lokio, matė jį taip aiškiai, lyg galėtų, jei ištiestų ranką, paliesti jį.

Lokys pakėlė galvą, jų akys susitiko, ir Torakas pamiršo viską: ir Dvasią, ir savo priesaiką tėvui. Jis stovėjo ne ant apledėjusio kalnų tako, bet buvo vėl girioje. Iš sugriautos užuovėjos pasigirdo baisus tėvo riksmas. Torakai, bėk!

Jis negalėjo pajudėti. Norėjo bėgti lėkti viršun prie olos iškyšulio, nes taip būtų geriausia, bet nepajėgė. Šėtonas gniuždė jo valią, traukė jį žemyn, žemyn...

Suurzgė vilkas. Torakas šiaip taip išsiplėšė iš kerų galios ir nusvirduliavo aukštyn. Žiūrėdamas į tas akis, jautė lyg žvelgtų į saulę: žali jų kraštai paliko it spaudą jo smegenyse.

Išgirdo traškant ledą — lokys, kabindamasis nagais, ėmė kopti tarpeklio skardžiu. Torakas beveik matė, kaip baisiai lengvai jis ropščiasi. Jam reikia pasiekti tako kyšulį arba praras bet kokią galimybę laimėti.

Vilkas liuoksėjo aukštyn. Torakas paslydo ir suklupo. Stengdamasis atsistoti, žvilgtelėjo žemyn. Lokys jau buvo užkopęs trečdalį šlaito.

Torakas ėmė bėgti. Pasiekė įdubą ir metėsi į akmenuotą prieglobstį, susirietė dvilinkas, stengdamasis atgauti dvasią. O dabar vykdys kitą savo užmojo dalį — dabar maldaus Dvasios padėti.

Per jėgą išsitiesė, giliai įkvėpė oro, atlošė galvą ir sustaugė.

Vilkas prisidėjo, ir jų šaižūs balsai nuskriejo tarpekliu — pirmyn atgal ir į visus kalnus. Pasaulio Dvasia, staugė Torakas, aš atnešiau tau Nanuaką! Išgirsk mane! Pasiųsk savo galią girios šėtonui sunaikinti!

O iš apačios jau girdėjo artėjant lokį... ledas tratėjo žemyn į tarpeklį.

Jis ėmė vėl staugti, kol įskaudo šonai. Pasaulio Dvasia, išklausyk mano prašymą...

Nieko, ničnieko.

Torakas liovėsi staugęs. Jį suėmė siaubas. Pasaulio Dvasia neišklausė jo. Lokys ateina susidoroti...

Staiga suvokė, kad ir vilkas nutilo.

Torakai, žiūrėk, kas užpakaly...

Jis atsigręžė ir išvydo užsimotą į jį Hordo kirvį.

TRISDEŠIMT ANTRAS

Torakas šastelėjo, ir kirvis, prašvilpęs jam pro ausį, sutrupino ledą, kur jis stovėjo.

Hordas paleido kirvį.

— Atiduok man Nanuaką! — suriko jis. — Aš turiu nunešti jį į Kalną!

— Nešdinkis iš čia! — pasakė Torakas.

Iš tarpukalnės buvo girdėti gremžiant ledą. Lokys artėjo prie skardžio viršūnės.

Išsekusį Hordo veidą iškreipė skausmas. Torakui buvo sunku net įsivaizduoti, kaip jis prisivertė sekti juos per girią, kurioje šlaistosi šėtonas; nepabijojo Dvasios rūstybės, žengdamas taku.

— Atiduok man Nanuaką, — pakartojo Hordas.

Vilkas ėmė artėti prie jo šiurpulingai urgzdamas. Jau ne vilkiukas, o jaunas nuožmus vilkas, pasirengęs ginti saviškį.

Hordas nekreipė į jį dėmesio.

— Aš turiu jį gauti! Aš prisidėjau prie viso to! Aš turiu visa tai ir pabaigti!

Staiga Torakas suprato.

— Tai tu, — šūktelėjo jis, — tu prisidėjai prie lokio virsmo šėtonu? Tu tada viešėjai Tauriojo elnio klane. Tu padėjai luošiui sielų rijūnui privilioti šėtoną.

— Aš to nežinojau! — priešinosi Hordas. — Sakė tik, kad jam reikia lokio. Aš ir sugavau jauniklį. Niekad nežinojau, ką jis ketina daryti.

Tada vienu metu įvyko keli dalykai. Hordas paleido kirvį Torakui į gerklę. Tas kryptelėjo į šoną. Vilkas metėsi ant Hordo ir suleido dantis jam į riešą. Hordas subliuvo, paleido iš rankos kirvį, bet kitu kumščiu apipylė vilko galvą smūgiais.

— Ne! — suriko Torakas, išsitraukė peilį ir puolė Hordą. Hordas čiupo vilką už pakarpos, tėškė jį į bazaltą ir apsigręžęs dryktelėjo prie Nanuako, kabaruojančio Torakui ant krūtinės.

Torakas šoko į šalį, kad jo nepasiektų. Hordas nusitaikė Torakui į kojas ir parvertė jį aukštielninką ant ledo. Krisdamas Torakas nutraukė kapšelį nuo kaklo ir, kad Hordas jo nepagriebtų, sviedė ant tako. Vilkas jau pasipurtęs atsitokėjo ir liuoktelėjo kapšelio, sugavo jį ore, bet nutūpė grėsmingai arti tarpeklio krašto.

— Vilke! — sušuko Torakas, rangydamasis po Hordu, kuris buvo apžergęs jam krūtinę ir keliais primygęs rankas.

Vilkas užpakalinėmis letenomis kaip pasiutęs kabaravosi į tarpeklio kraštą. Kaip tik jam iš apačios sklido grėsmingas riaumojimas, paskui juodi lokio nagai drėkstelėjo orą ir vos nepasiekė vilkui letenų...

Vilkas, įtempęs visas jėgas, pakilo ir atsistojo ant tako. Bet tada, pirmą kartą savo gyvenime, jis nutarė grąžinti Torakui tai, ką jis numetė, ir pasileido pas jį su Nanuaku nasruose.

Hordas įsitempė siekdamas kapšelio. Torakas, šiaip taip išlaisvinęs vieną plaštaką, trenkė jam per ranką. Kad taip galėtų ištraukti iš po Hordo kelio ranką su peiliu...

Nežemiškas riaumojimas supurtė tarpeklį. Siaubo apimtas Torakas žiūrėjo, kaip lokys atsistojo ant tako pakraščio.

Tą paskutinę akimirką, kai lokys iškilo virš jų, kai vilkas stabtelėjo su Nanuaku nasruose, tą paskutinę akimirką, kai Torakas kovojo su Hordu, jam atsivėrė tikroji pranašystės prasmė. Klausantysis atiduos Kalnui savo širdies kraują.

Savo širdies kraują.

Vilką.

„Ne!“ — suriko viduje.

Bet jau žinojo, ką turi daryti. Garsiai šaukdamas siurbė vilką.

— Nešk į Kalną! Uli! Uli! Uli!

Auksinis vilko žvilgsnis susidūrė su jo akimis.

— Uli!!! — sušvokštė Torakas. Jam perštėjo akys. Vilkas apsisuko ir nurisnojo taku į Kalną. Įtūžęs Hordas sukriokė ir nusvirduliavo paskui vilką, bet paslydo ir klykdamas virto aukštielninkas lokiui į glėbį.

Torakas pašoko. Hordas dar klykė. Reikia jam padėti...

Iš aukštybių pasigirdo kurtinantis trenksmas.

Nuo jo ėmė virpėti takas. Jis parbloškė Toraką ant kelių.

Trenksmas pavirto į siaubingą griaudėjimą. Torakas metėsi po kyšuliu... ir va, atšvilpia siautėdama, viską naikindama sniego griūtis: ji sugriebė Hordą, lokį ir staugdama nurideno juos į nebūtį.

Vis dėlto Pasaulio Dvasia išgirdo Torako maldą.

Vilką Torakas matė paskutinį dar įsikandusį Nanuaką ir skuodžiantį per riaumojantį sniegą į Kalną.

— Vilke! — šūktelėjo. Ir visas pasaulis pasidarė baltas.

Torakas niekad negalėjo pasakyti, kiek laiko jis, stipriai užsimerkęs, susigūžęs, glūdėjo prie uolos.

Pagaliau pajuto, kad girdi ne griaudėjimą, bet jo aidą, ir kad jis vis silpsta. Pasaulio Dvasia grįžta į Kalnus.

Jos žingsniai šnara kaip sėdantis sniegas...

Paskui šiuša...

Ir... tyla.

Torakas atsimerkė.

Jis mato visą tarpeklį. Jo gyvo nepalaidojo. Pasaulio Dvasia praėjo pro kyšulį — leido jam gyventi. Bet kur vilkas?

Jis atsistojo ir nuklampojo iki tako pakraščio. Mirtinas šaltis dingo. Pro sėdančio sniego miglą matyti Kalnai. Apačioje tarpeklis užverstas ledais ir akmenimis. Po jais palaidotas Hordas su lokiu.

Hordas už viską sumokėjo gyvastimi. Lokys buvo tuščias apvalkalas, nes Dvasia išvijo šėtoną į Kitą pasaulį. Ko gero, lokio sielos, taip ilgai kalėjusios su šėtonu, surado ramybę.

Torakas duotą tėvui priesaiką įvykdė. Atidavė Nanuaką Pasaulio Dvasiai ir ši sunaikino lokį.

Tai jis žinojo, bet justi nejuto. Buvo tik gėla krūtinėje. Kur vilkas? Ar pasiekė Kalną anksčiau, negu prasidėjo sniego griūtis? O gal ir jis guli palaidotas po ledu?