Мишель Пейвер - Vilko brolis

Anksčiau jų nepastebėjo, nes tarp pėdų buvo dideli tarpai, bet dabar suprato, kodėl elnias taip išgąstingai sliuogė nuo šlaito — lokio pėdsakai rodė, kad jis nusivijo patiną. Šiurpino šuolių ilgis.

Stengdamasis nurimti, Torakas prisivertė ištrinti pėdsakus. Lokys bėgo risčia — Torakas matė juos atvirkščius — žmogaus kulno pavidalo užpakalinė pėdos dalis buvo plačios letenos priekyje. Kiekviena pėda buvo tris kartus didesnė už jo paties galvą.

„Pėdsakai švieži, — mąstė, — bet kraštai jau truputį suapvalėję. Ko čia stebėtis — šviečiant tokiai saulei, greitai jie keičiasi...“

Vilkas šokinėjo virš pėdsakų — jam norėjosi skubėti.

Torakas ėjo lėčiau. Kiekvienas krūmas ar akmuo jam jau pavirsdavo lokiu.

Jiems kapstantis šlaitu į viršų, vilkas ėmė vis labiau nerimti: tai drykteli pirmyn, tai sustoja, grįžta ir inkšdamas ragina Toraką paskubėti. Gal pagaliau jie artinasi prie Kalno? Gal dėl to vilkas, regis, labiau veržiasi pirmyn, negu baiminasi. Kad taip jam nors dalį tokio vilko veržlumo, nes šiaip jautė tik Nanuako svorį prie diržo ir lokio grėsmę.

Tolimas riaumojimas sudrebino girią.

Kėkštas sučirškė ir nuskrido į šalį.

Torakas griebėsi peilio koto taip stipriai, kad net suskaudo ranka. Ar arti? Kur jis? Visai neaišku.

Vilkas laukė jo styrančiais gaurais, bet nepabrukęs uodegos. Tai bylojo: dar ne.

Brisdamas per sniegą, Torakas ėmė galvoti, kas nutiko paties lokio sieloms. Šiaip ar taip, kaip Ren sakė, jis dar ir paprastas lokys; kažkada gaudė upėtakius, skabė uogas, žiemą miegojo. Ar jo sielos tebėra jame drauge su šėtonu? Užguitos, mirtinai išsigandusios?

Jis apėjo didžiulį akmenį ir štai — žaibo trenkta elgė.

Jo visa būtybė suvirpėjo.

Prieš jį į dangų šovė akinamai balti Aukštieji kalnai. Siauras tarpeklis skrodė juos lyg peiliu. Jis vis gilyn rėžėsi į kalnus, kol dingo nepermatomuose debesyse. Siauras takas vingiavo kaire tarpeklio šlaito puse nuo tos vietos, kur stovėjo Torakas. Kas išmynę tą taką? Kodėl jis čia rados? Kas išdrįs kelti koją ant tako ir pasileisti į tą slėpiningą vietą?

Staiga tarpeklio pabaigoje debesys prasiskyrė, ir Torakas išvydo tai, kas už jų buvo. Audros debesys verpetavo iš šalių; paslaptinga bevėjė šaltybė kilo virš jo nesuvokiamai aukštai ir vėrė dangų — tai buvo Pasaulio Dvasios Kalnas.

Torakas užsimerkė, bet vis tiek jautė Dvasios jėgą, verčiančią jį klauptis. Jautė jos rūstybę. Sielų rijūnai iššaukė šėtoną iš Kito pasaulio ir paleido tą pabaisą į girią. Jie sulaužė sutartį. Kodėl Dvasia turėtų padėti žmonėms, jei kai kurie tokie nedori?

Torakas nulenkė galvą. Jis negali toliau eiti, čia jam ne vieta. Čia dvasių, o ne žmonių buveinė.

Kai atsimerkė, Kalno nebuvo matyti — jį vėl supo debesys.

Torakas prisėdo ant kulnų. Aš nieko čia nepadarysiu, — galvojo jis. — Aš negaliu eiti prie jo...“

Vilkas atsitūpė priešais jį. Lašų pavidalo jo akys skaidrios it vanduo. Gali. Aš eisiu su tavimi.

Torakas papurtė galvą.

Vilkas atkakliai žiūrėjo į jį.

Torakas ėmė galvoti apie Ren, Fin-Kediną ir Varnų bei kitus klanus, apie kuriuos net nebuvo girdėjęs. Apie begalę girios gyvūnų gyvūnėlių. Apie tėvą, ne mirštantį tarp lapinės sąvartų, bet tokį, koks buvo prieš lokiui užpuolant: besijuokiantį iš Torako pokštų.

Sielvartas suspaudė jam krūtinę. Jis išsitraukė peilį iš makšties ir nusmaukė pirštinę — uždėjo ranką ant šalto mėlyno skalūno.

— Negali dabar sustoti, — tarė sau garsiai. — Tu prisiekei Tėvui.

Nusiėmė strėlinę, lanką ir atrėmė juos į medį. Tą patį padarė ir su maišu, guoliu, vandenmaišiu ir kirviu. Jam nereiks jų; pasiims tik peilį, Nanuaką varno odos kapšelyje ir Ren duotą beržo tošies ryšulėlį savo vaistažolių maišelyje.

Žvilgtelėjęs paskutinį kartą į girią, jis žengė paskui vilką takeliu.

TRISDEŠIMT PIRMAS

Vos tik Torako koja palietė taką, ėmė baisiai šalti, kvėpuojant šnervėse net cypė. Blakstienos sulipo. Dvasia įspėja jį, kad grįžtų. Ledas po apavu tratėjo, ir kiekvienas žingsnis aidėjo per visą tarpeklį. Minkštos vilko letenos nekėlė jokio triukšmo. Jis atsigręžė ir laukė, kol Torakas ateis; snukis ramus, uodegą pamažu vizgina. Atrodė, kad jam čia smagu būti.

Sunkiai alsuodamas, Torakas pavijo jį. Bet takas buvo toks siauras, kad jie vos išsiteko greta. Torakas metė akį žemyn... ir pasigailėjo. Tarpeklio dugnas jau buvo, oi, kaip toli!

Jie kopė aukščiau. Saulė apšvietė kitą tarpeklio pusę ir jos spindesys ėmė akinti. Ledu negalėjai pasikliauti. Torakui pastačius koją arčiau tako krašto, ledas ėmė trupėti — jis vos nenugarmėjo.

Po maždaug keturiasdešimties žingsnių takas truputį paplatėjo ties uolos kyšuliu. Bet tos įdubos urvu tikrai nepavadinsi — ji atidengė tik juodą tarpeklio skardžio bazaltą. Išvydus įdubą, Torakui pasitaisė nuotaika. Jam norėjosi šiokios tokios priedangos. Jos prireiktų, jei sumanymas...

Vilkas šalia įsitempė.

Jis žiūrėjo žemyn, į tarpeklį, pastatęs ausis ir ant sprando gaurus.

Prisidengęs akis, Torakas ėmė dairytis po tarpeklį. Nieko ypatingo nematyti. Pajuodusios medžių išvartos. Didžiuliai apsnigti akmenys. Nustebęs jis pasisuko eiti... ir staiga, kaip lokiai daro, pasirodė lokys. Iš pradžių kažkas šmėkštelėjo tarpeklio dugne — ir štai jis pats.

Net per tokį atstumą, gal penkiasdešimt šešiasdešimt žingsnių, jis atrodė didžiulis. Kol Torakas stovėjo kaip įkastas, žvėris blaškėsi į šonus uostydamas orą.

Nieko neužuodė. Torakas buvo per daug aukštai. Lokys nenujautė, kad jis čia. Matė, kaip lokys pasisuko eiti iš tarpeklio į girią.

Dabar jis privalo padaryti neįsivaizduojamą dalyką. Turi prisivilioti jį atgal.

Tai galima padaryti vienut vieninteliu, bet tikru būdu. Jis nusimovė pirštines ir papūtė į pirštus, kad sušildytų juos; tada nuo diržo atrišo varno odos kapšelį. Atvyniojęs iš plaukų supintą virvelę, atidarė šermukšninę dėžutę ir į jį žvelgė Nanuakas. Upės akys, akmeninis dantis ir lempelė.

Vilkas tyliai urgzdamas sustaugė.

Torakas aplaižė nuo šalčio suskeldėjusias lūpas. Iš vaistažolių maišelio išėmė Ren duotą beržo tošies tūtelę. Įsikišęs valančiųjų žolių ir tošį į kailinių užantį, ėmė žiūrėti, ką Ren ruošė jam per naktį. Mažas, iš žolių supintas kapšelis; tinklelis toks smulkutis, kad upės akys neprasmuktų, o Nanuako šviesa prasiskverbtų; tos šviesos Torakas nemato, bet lokys matys.

Stengdamasis nepaliesti Nanuako plikomis rankomis, jis suvertė lempelę, akmeninį dantį ir upės akis į tinklinį žolių kapšelį. Tada kietai užrišo virvele ir, iš ilgų jos galų padaręs kilpą, užsikabino ant kaklo. Dabar atviras Nanuakas kabo jam ant krūtinės.

Vilko akyse tvykstelėjo silpna auksinė šviesa — Nanuako šviesa. Jei vilkas regi ją, regės ir šėtonas. Bent taip tikėjosi Torakas.

Jis pasisuko į lokį. Šis žemai tarpeklyje be jokio vargo lapnojo per sniegą.

— Klausyk, — prabilo Torakas tyliu balsu, kad nesupykintų Pasaulio Dvasios. — Čia yra tas, kurį tu persekioji, — šviesiausia iš tų šviesiausių sielų, kurios tu taip nekenti ir trokšti amžiams užgesinti. Na, griebk ją!

Lokys sustojo. Galingo sprando gaurai pasišiaušė. Didžiulė galva apsidairė. Lokys apsigręžė ir pasileido atgal — Torako link.

Jį nusmelkė nuožmus džiaugsmas. Toji pabaisa užmušė tėvą. Nuo tada jis pats bėga, slapstosi. Daugiau jis nebebėgs. Jis kovos.