Мишель Пейвер - Vilko brolis

Išgąsdino jauną šerną, knisantį žemės riešutus, ir tuoj pusbalsiu atsiprašė, kad tas neužsimanytų jo pulti. Šerniokas piktai kriuktelėjo, bet paleido jį.

Ernis1 sukiauksėjo jam, kad nesiartintu, o jis kiek įmanydamas nuožmiau taip pat ant jo sulojo, nes erniai paklūsta tik grasinimams. Žvėriūkštis pamanė jį tikrai grasinant ir šovė į medį.

Rytuose dangus jau pilkas kaip vilko kailis. Sudundėjo griaustinis. Audrą pranašaujančioje šviesoje medžiai ryškiai žaliavo. „Kalnuose lyja, — sumetė sunkia širdimi Torakas. — Reikės saugotis staigių potvynių.“

Jis vertė save galvoti apie tai, stengdamasis nuslopinti siaubą. Neišdegė. Jis vis bėgo.

Galop sustojo atgauti kvapo. Susmuko prie ąžuolo. Kai pakėlė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į virpančius lapus, tie kuždėjosi savo paslaptis, kurių jam neišduos.

Pirmą kartą gyvenime jis visiškai vienas. Daugiau jau nebesijautė girios dalimi. Matyt, jo pasaulio siela nutraukė saitus su visa aplinka: medžiais ir paukščiais, medžiotojais ir laimikiais, upe ir akmenimis. Niekas visame pasaulyje nežino, kaip jis jaučiasi. Niekam ir nerūpi.

Rankos skausmas atplėšė jį nuo tų minčių. Iš vaistažolių maišelio išsiėmė paskutinę beržo tošies atplaišą ir šiaip taip apvyniojo žaizdą. Paskui atsitraukė nuo medžio kamieno ir apsidairė.

Jis augo toje girios pusėje, kur visi šlaitai, visos laukymės jam pažįstamos; vakaruose slėniu teka Raudonasis upelis. Per seklus kanojoms, bet pats tas žvejoti pavasarį, kai iš jūros upėtakių atplaukia. Rytuose, iki pat gūdžiosios girios pakraščio, želia erdvūs, saulėti miškai, kur rudenį ganosi įmitę žvėrys, kur rasi devynias galybes uogų ir riešutų. Pietuose driekiasi pelynai, ten žiemą ateina šiaurės elnių samanų pešioti.

Tėvas sakydavo, kad tie miškai geriausi todėl, kad ten retai ateina žmonių. Gal kartais nuo jūros pakraščio Gluosnio klano ar iš pietų Gyvatės giminės būreliai pasirodo, bet jie niekad ilgai neužsibūna. Tiesiog praeina medžiodami ir, kaip visi girioje, nė nenutuokia, kad čia taip pat sukinėjasi Torakas su tėvu.

Niekad anksčiau dėl to Torakas nesukdavo galvos. Todėl, kad visad gyveno tik taip, tik su tėvu, šalindamiesi žmonių.

Tačiau dabar jam reikia žmonių. Norisi šaukte šauktis jų pagalbos.

Bet tėvas perspėjo vengti žmonių.

Be to, rėkalodamas gali prisišaukti lokį.

Lokys.

Iš siaubo širdis lipa jam per gerklę. Nustūmė ją žemyn, giliai atsiduso ir vėl ėmė bėgti, dabar jau tvirčiau, į šiaurę.

Visur buvo žvėrių pėdsakų. Va, briedžio pėdos. Tauro išmatos. Girdėti, kaip arklys traškina papartynus. Lokio baimė jų dar neišvijo. Bent kol kas.

Tai gal tėvas klydo? Gal į galą jam buvo pasimaišęs protas?

— Tavo tėvas kvanka, — vaikai erzino Toraką prieš penkias vasaras, kai su tėvu buvo atėję į klanų sueigą pajūryje. Torakas pirmą kartą dalyvavo klanų sueigoje, ji baigėsi nesėkmingai. Tėvas daugiau niekad jo nebeėmė.

— Tavo tėvas susiuostė su šmėkla, — šaipėsi vaikai. — Todėl ir paliko klaną ir gyvena pats sau.

Torakas įsiuto. Būtų puolęs juos visus, bet atėjo tėvas ir jį nusitempė.

— Torakai, nekreipk į juos dėmesio, — juokėsi jis. — Jie nežino, ką kalba.

Aišku, tėvas buvo teisus.

Bet ar jis teisus dėl lokio?

Priekyje atsivėrė laukymė. Torakas pateko į saulėkaitą ir pajuto baisią smarvę.

Susvirduliavęs sustojo.

Arklėkai tysojo, kur lokys juos nubloškė kaip sulaužytus žaislus. Nė vienas maitėda nedrįso jų ėsti. Net musės netūpė ant dvėsenų.

Niekad nepasakytum, kad juos nugalabijo lokys. Paprastai lokys, nutvėręs grobį, nulupa jam kailį ir suėda pirmiausia vidurius, užpakalines dalis, o liekanas paslepia kitam kartui. Kaip ir visi medžiotojai, sunaudoja viską. Bet tas lokys išplėšė jiems tik po kąsnį. Nudobė juos ne alkiui malšinti. Nugalabijo smagindamasis.

Torakui prie kojų gulinčio kumeliuko mažos kanopos dar buvo apskretusios upės, kur gėrė paskutinį kartą, moliu. Jam pasidarė šlykštu. Koks padaras skerdžia visą kaimenę? Koks padaras žudo vien tik dėl malonumo?

Prisiminė lokio akis, matytas vieną siaubingą akimirką. Niekad nebuvo regėjęs tokių akių. Jose žėrėjo begalinis įsiūtis ir neapykanta visokiausiai gyvasčiai. Deganti kunkuliuojanti kito pasaulio suirutė.

Žinoma, tėvas teisus. Tai ne lokys, o šėtonas. Jis žudys tol, kol sunaikins visą girią.

Niekas negali kautis su tuo lokiu, sakė tėvas. Ar tai reiškia, kad giria pasmerkta? Ir kodėl jis, Torakas, turi surasti Pasaulio Dvasios Kalną? Kalną, kurio niekad niekad nėra matęs.

Galvoje nuskambėjo tėvo žodžiai. Vedlys susiras tave.

Kaip? Kada?

Torakas paliko aikštelę ir vėl įsmuko į medžių šešėlius. Ir pasileido bėgti.

Bėgo visą amžinybę. Bėgo tol, kol ėmė nebejusti kojų. Pagaliau pasiekęs aukštą, medžiais apaugusią pakriūtę sustojo. Susirietė sunkiai alsuodamas.

Staiga pasijuto žvėriškai alkanas. Pagraibęs po maisto maišelį, įniršęs sudejavo. Tuščia. Per vėlai prisiminė gražią krūvelę džiovintos elnienos, kurią paliko lapinėje.

Torakai, kvaily! Pasilikęs vienas, jau pirmą dieną taip apsimulkinai! Vienas!

Baisus dalykas! Kaip galėjo tėvas pasitraukti? Amžiams?!

Pamažu ausis pasiekė silpnas miaukimas, sklindąs iš kitos kalvos pusės.

Va ir vėl. Kažkoks žvėrelis šaukiasi motinos.

Iš džiaugsmo jam net širdis pašoko. Ačiū Dvasiai! Lengvas laimikis. Pilvas susitraukė, pagalvojus apie šviežią mėsą. O kokia ji, jam nesvarbu. Buvo toks alkanas, kad prarytų ir šikšnosparnį.

Torakas krito ant žemės ir ėmė šliaužti tarp beržų į kalvos viršūnę. Žvilgtelėjęs žemyn, pamatė siaurą lomą, kuria tekėjo sraunus upeliūkštis. Tuoj atpažino jį: juk tai Sraunuolis. Toliau į vakarus jis su tėvu dažnai vasarą apsistodavo, kai lupdavo liepų žievę virvėms vyti, bet ši vieta jam atrodė nepažįstama. Ir tuoj sumetė kodėl.

Prieš kurį laiką nuo kalnų paplūdo riaumojantys vandenys. Paskui potvynis nuseko, palikdamas dumbliną žolę ir besikalančias visokias atžalas. Jis taip pat sunaikino ir vilkų irštvą kitoje lomos pusėje. Ten, prie didelio raudono akmens, primenančio miegantį taurą, tysojo du prigėrę vilkai, lyg permirkę kailiniai. Balutėje plūduriavo trys negyvi vilkiukai.

Ketvirtas, visas drebantis, tupėjo prie jų.

Atrodė kokių trijų mėnesių. Liesutis, šlapias, tyliai skųsdamasis, pratisai inkštė.

Torakas krūptelėjo. Staiga tas garsas sukėlė jam mintyse vaizdinį. Juodas kailis. Šilta tamsa. Riebus, maistingas pienas. Motina laižydama prausia jį. Mažučių nagučių prisilietimas, mažų šaltų snukučių baksnojimas. Švelniagauriai vilkiukai lipa ant jo, paskutiniojo iš vados.

Vaizdinys blykstelėjo it žaibas. Ką jis reiškia?

Ranka stipriai sugniaužė tėvo peilį. „Nesvarbu, ką reiškia, — tarė sau. — Vaizdiniai tavęs nepamaitins. Jei nesuvalgysiu vilkiuko, neturėsiu jėgų medžioti. Ginantis nuo bado, valia žudyti savo klano žvėrį. Pats žinai.“

Vilkiukas pakėlė galvą ir suglumęs sustūgo.

Torakas sukluso... ir suprato.

Kažkaip, net ir pats negalėdamas to suvokti, atpažino tuos aukštus, virpančius garsus. Mintys sugavo jų prasmę. Jis atsiminė juos.

„Bet juk tai neįmanoma“, — pamanė.

Jis įsiklausė į vilkiuko stūgavimus. Jautė, kad jie pasiekia jo sąmonę.

Kodėl nenorit žaisti su manim? — klausė vilkiukas negyvų saviškių. — Ką aš jums padariau?