Джоанна Троллоп - Marčios

Jis dėjo didžiules pastangas. Dažniau ėmė lankytis sporto salėje ir liovėsi vartojęs kokainą, nors su dietine kola kambaryje, pilname beprotiškai, neatsakingai įsiaudrinusių žmonių, jausdavosi kaip kitoje planetoje. Netrukus jis nustojo eiti į tokius vakarėlius, tačiau pradėjo kviesti Šarlotės draugę Norą kavos, picos ir kitų draugiškų užkandžių, kad ši papasakotų Šarlotei, kaip neįtikimai jis pasikeitęs. Lukas nenutuokė, ar ši gremėzdiška saviaukla jai daro įspūdį, jis težinojo, kad geidžia Šarlotės kaip dar niekada nieko negeidė, kad, per vakarėlį išvydęs ją kitame kambario gale, nebegali daugiau apie nieką galvoti – nei tada, nei vėliau. Jo galva buvo užimta tik Šarlote.

Paskui Gasas pabandė susigrąžinti Šarlotę, ir Lukas, išgirdęs bauginančius gandus apie skrydžius privačiais lėktuvais į Paryžių ir išnuomotą jachtą Karibų jūroje, pametęs galvą ir sunkiai puoselėjamą savitvardą, paknopstomis puolė į kitą upės pusę, į pusrūsį Klapame, kur gyveno Šarlotė su Nora ir daugybe vėdarėlių bei cukrinių žvyninukų. Jis rado Šarlotę ant sofos su marškinėliais ir pižaminėmis kelnėmis, trumpai kirpta netrinkta galva, valgančią skrebutį su uogiene ir žiūrinčią per televizorių realybės šou. Sustojo, nepajėgus nieko daryti, ir apsipylė ašaromis, o kai Šarlotė nusirangė nuo sofos ir prigludo prie jo, užuodęs jos plaukus ir sintetinį saldų braškių uogienės kvapą pamanė, kad čia ir dabar mielai mirtų iš begalinės laimės ir palengvėjimo.

Ir net po metų, Šarlotei ant piršto mūvint sužadėtuvių žiedą, negalėjo būti nė kalbos apie medaus mėnesį atogrąžų kurorte. Nei orchidėjų, nei „Singapūro svaidyklės“ kokteilių, nei bekraščių baseinų, nei nepriekaištingo numerių aptarnavimo. Vargšas Gasas – dabar nepavojinga jo gailėtis, bent jau dažniausiai, – turtingas, gražus, patyręs, bet lėkštas. Niekur nuo šito nedingsi. Varžovas mokėjo naudotis žemiškais malonumais, bet nieko nenutuokė apie dailę, teatrą, literatūrą ar muziką, išskyrus tą savaitę grojamą klube „Mahiki“. Iš pradžių Lukas ketino atverti Šarlotei akis, parodyti jai kitokį pasaulį, tą, kuriam ji buvo auginama, bet greitai numojo ranka, nes visus garsus nustelbė gyvenimo Londone gausmas.

Antonis su Reičele davė Lukui šiek tiek pinigų medaus mėnesiui. Lukas tiek neuždirbo, kad galėtų praleisti dešimt dienų Venecijoje, brangiame ir prašmatniame viešbutyje. Prisidėjus tėvams, jam pakako pinigų viešbučiui už Akademijos galerijos su poliruoto juodo marmuro vonios kambariais, automatinėmis žaliuzėmis ir plačiomis šviesiomis lovomis su daugybe pagalvių. Juodu galėjo pusryčiauti numeryje ir gerti putojantį „Prosecco“ nedidelėje terasoje ant plokščio stogo tarp atskridusių iš lagūnos kirų, vaikščioti saulės apšviesta Dzaterės krantine ir jaustis taip, lyg būtų prabangiame pajūrio kurorte, ar eiti į kitą pusę per Akademijos tiltą į aikštes ir skersgatvius, kol galop pasiklysdavo tiltų, akligatvių ir nykstančio romantinio grožio labirintuose.

Šarlotė buvo priblokšta. Ji pirmą kartą atvyko į Veneciją. Ji niekada nesilankė dailės galerijoje, kur ant sienų kabo prieš šimtus metų nutapyti paveikslai, o juose vaizdai, kuriuos gali išvysti ir dabar, ranka rankon su istorija. Ji dar nebuvo ragavusi mažučių minkštakiaučių krabų iš popierinio indelio žuvų turguje, nebuvo plaukusi vandens autobusu, sėdėjusi įkaitusioje bažnyčios prieblandoje vėlyvą popietę, dėl padorumo apsisiautusi nuogus pečius privalomu popieriniu šaliku; Mergelė Marija iki šiol jai buvo tik katalikių mokinių šventasis kodas, ir daugiau niekas. Be to, ji niekada neįsivaizdavo, kad ištekės už žmogaus, kurį ne tik mylės ir kurio geis taip, kad kartais net turės į ką nors atsišlieti į jį žiūrėdama, bet kuris ir tiek daug žinos – kur kas daugiau už ją.

– Ne tiek jau daug aš žinau, – pasakė Lukas. – Tiesiog esu girdėjęs kai ką apie įvairius dalykus.

– Bet jie svarbūs. Ticianas, Karpačas, Venecijos respublika. Jie svarbūs.

– Dožai, išgirdę tavo žodžius, apsidžiaugtų.

– Tu žiūri į mane iš aukšto?

– Tik truputėlį, – atsakė Lukas.

– Aš nepykstu, – tarė Šarlotė. – Nė kiek. Gal kada nors ir pyksiu, bet dabar man tai labai patinka, atrodo… – ji nutilo.

– Kas?

– Lyg būčiau tobula, – pasakė Šarlotė ir nusijuokė.

Lukas ištiesė rankas per kavinės staliuką ir suspaudė jai riešus.

– Taip ir yra, – tarė jis.

Jie susitarė, kad, norėdami išsaugoti nepaprastą, stebuklingą muilo burbulą, kuriame trumpam gyvena, mobiliuosius įjungs tik kartą per dieną, dėl visa pikta. Niekam nieko blogo nenutiko. Jie gavo žinučių nuo draugų, dauguma linksmai ir įžūliai pranešė manantys, kad jie laimingi, ir keletą iš Luko grafinio dizaino studijytės aptriušusiame pastate netoli Šventojo Leonardo bažnyčios Šordiče, bet nė vienos, kurios negalima nepaisyti, kuriai būtina ilgai rašyti atsakymą ar atskambinti. Jie kalbėjosi tik vienas su kitu, nebent užsisakydavo amerikietiškos kavos, vyno ir mažų žaliosios arbatos ledų indelių iš ledainės Šventojo Tomo aikštėje. Tik priešpaskutinę dieną, plaukiant per lagūną po lėtos ir glebios dienos Murane, Lukas atkišo Šarlotei telefoną ir paklausė:

– Ką manai?

Ekrane švietė trumpa žinutė: „Brol, padėtis kebli. Reikia pasikalbėti. Paskambink. R.“

– Ralfas? – paklausė Šarlotė.

– Aha.

– Taip svarbu, kad negali sulaukti, kol grįšime?

– Šiknius, – tarė Lukas. – Negali palaukti, kol būsiu namie.

Šarlotė prisimerkusi žvelgė į artėjančius žėrinčiu vandeniu miglotus ir melsvus Venecijos siluetus.

– Gal jis pamiršo, kad mes dar išvykę…

– Jam tai būdinga.

– Menkai juos pažįstu, – tarė Šarlotė. – Tavo brolius ir jų žmonas. Man neatėjo į galvą, neatrodė svarbu…

– Ir nėra svarbu.

Ji pažvelgė į jį.

– Dabar svarbu. Tai ne tik tavo, bet ir mano giminaičiai. Tavo brolis atsiunčia žinutę, tu susirūpini ir susimąstai, o aš dabar tavo žmona, vadinasi, tai ir mano reikalas.

Lukas įsikišo telefoną į kelnių kišenę. Pasilenkė į priekį, prispausdamas Šarlotę prie motorinės valties turėklo, ir įbedė smakrą tarp jos kaklo ir peties.

– Žmona…

– Nekeisk temos.

– Paskambinsiu vėliau. Kai praeis noras jam trinktelėti už nerūpestingumą.

– Ar jis nerūpestingas?

Lukas pakėlė smakrą ir įsmeigė akis į San Mikelės kapinių mūrą, slenkantį Šarlotei už nugaros.

– Pagal įprastus standartus – taip. Bet Ralfas nepaprastas. Jis talentingas ir nepakenčiamas. Kai buvo išvykęs, velnioniškai jo pasiilgdavau, bet gyventi pasidarė daug ramiau. Tu perkūniškai žavi.

Vėliau, kai Šarlotė prausėsi po dušu juodo marmuro vonios kambary, Lukas, atidaręs langą šiltiems, varpų gausmo persmelktiems ankstaus Venecijos vakaro garsams, paskambino Ralfui. Šarlotė suprato, jog jis skambina, todėl atsuko vandenį iki galo ir dar uždainavo, kad Lukas žinotų: ji niekaip neketinanti jo paveikti, neverčianti jo slopinti jausmų, kuriuos sužadins Ralfo žodžiai. Nusipraususi apsivyniojo didžiuliu baltu rankšluosčiu, perbraukė rankomis per drėgnus plaukus, kad jie švelniai papurtų, nes Lukui taip patinka, ir nuėjo į miegamąjį. Lukas gulėjo ant lovos nusiavęs batus, o telefonas tolėliau, Šarlotės pusėje, lyg Lukas būtų jį ką tik ten numetęs.

Šarlotė atsisėdo šalia jo ant lovos krašto. Laukė, kad jis pašiauštų jai plaukus, nuvyniotų rankšluostį ar pakištų po juo ranką. Bet jis gulėjo suraukęs kaktą ir žiūrėjo į medinę pasidabrintą televizoriaus spintelę.