Джоанна Троллоп: Marčios

– Batai irgi nuvalyti…

– Kur vaikai? – paklausė Antonis be šypsenos, žiūrėdamas tiesiai į Ralfą.

– Namie.

– Olbore?

– Žinoma, – atsakė Ralfas. – Kurgi daugiau?

– O… o Petra?

– Su jais. Kur jai daugiau būti?

Reičelė atsisuko į stalą.

– Sėsk. Sėskis, užplikysiu kavos.

– Ačiū, man nereikia, – tarė Ralfas, – nelabai turiu laiko. Šįvakar grįžtu į Londoną.

– Grįžti?..

– Bet mes manėm…

– Parvažiuosiu kitą savaitgalį, – ramiai pasakė Ralfas. – Ir dar kitą. Kol išnuomosime namą.

Reičelė atsargiai, lyg jai skaudėtų nugarą, atsisėdo ant kėdės.

– Išnuomosite namą? – vos girdimai paklausė.

Ralfas atsisėdo priešais.

– Taip.

Antonis atsišliejo į stalą.

– Gal paaiškintum…

Ralfas jam nusišypsojo. Tokio gero ūpo sūnaus Antonis dar nebuvo matęs.

– Kaip manot, kodėl aš čia? – paklausė jis.

– Nežinome, – atsakė Reičelė vėl apyverksnė. – Mes nieko nežinome…

– Žinote, – nenusileido Ralfas. – Tikrai žinote. Lukas jums skambino, ar ne?

– Bet mes žinome per mažai…

Stojo trumpa tyla. Paskui Ralfas tarė:

– Aš jums pasakysiu.

Antonis atsitiesė, apėjo stalą ir atsisėdo šalia Reičelės. Jis norėjo paimti jai už rankos ir niekaip neparodyti savo jausmų. Todėl sėdėjo sunėręs rankas ant stalo.

– Tai klok.

– Žiemą namą nuomosime, – tarė Ralfas. – Visą savaitę būsiu Londone, o savaitgalį grįšiu, kol namas dar neišnuomotas. Rytą Petra susitiks su agentu. Žiemai išvažiuosime į Londoną. Susirasime butą netoli Luko ir Šarlotės, vaikai eis į darželį, Petra galės dirbti Kolumbijos gatvės kavinėse ar parduotuvėse. Vasarą grįšime į Safolką.

– Jūs… išvykstat iš Safolko? – paklausė Reičelė.

– Tik žiemai, mama. Tai vadinama kompromisu.

– Vadinasi, tu ir Petra…

– Ne tavo reikalas, mama, – maloniai atsakė Ralfas.

– Negaliu net sužinoti, ketinate skirtis ar ne? – sušuko Reičelė.

Ralfas persibraukė per plaukus.

– Ne, – atsainiai pasakė. – Sugalvojom tokį planą. Pabandysim. Pažiūrėsim, ar tinkamas.

– Kada pamatysime berniukus?

– Kai atvažiuosite į Londoną.

– Londonas, – pasibjaurėjo Reičelė.

– Teks išmokti jį pamėgti, – tarė Ralfas. – Abiem. Mes visi ten būsime.

– Bet Petra… Londone? – lėtai ištarė Antonis.

– Žinoma, – atsakė Ralfas. – Kodėl gi ne? Vėl stovės abiem kojomis.

– Ar… ar jai patinka šis planas?

Ralfas žiūrėjo tiesiai tėvui į akis.

– Petra pati jį pasiūlė.

– Ir…

– Sigi siūlo jums atvykti į Londoną ir apsistoti pas juos. Dažnai. Juk norėsite atvažiuoti, kai Lukui su Šarlote gims kūdikis?

– Žinoma, – atsakė Antonis ir dirstelėjo į Reičelę.

Jos akys buvo įsmeigtos į stalo galą, kur visada sėdėdavo Antonis, kai prie stalo šurmuliuodavo daug žmonių.

– O Šarlotė? – paklausė ji su vos pastebima pašaipa. – Šarlotė irgi pateikė pasiūlymą, kaip man toliau gyventi?

– Ji perdavė linkėjimus, – pasakė Ralfas. – Du kartus.

Jis atsistojo.

– Petra irgi būtų jums perdavusi linkėjimus, jei būtų prie jų pratusi, – tarė žiūrėdamas į tėvus. – Bet ji nepratusi. Patys žinot. Niekas jai linkėjimų neperduodavo. Bet tai nereiškia, kad ji bejausmė. Ji labai jausminga, tiesą sakant, jos jausmai sąžiningesni už mūsų visų. Ji ištikima sau. – Ralfas patylėjo. – Turime išmokti elgtis kitaip, abu, – pridūrė. – Paskui jo žvilgsnis paaštrėjo. – Kaip judu su mama. Kitaip. Aišku? – pabrėžė žiūrėdamas tiesiai į tėvą.

Jam išėjus, juodu ilgai sėdėjo šalia prie stalo tylioje virtuvėje. Iš lauko skverbėsi įvairūs kaimo garsai, pravažiavo automobilis ar du, bet jiems atrodė, lyg būtų atsidūrę po stikliniu gaubtu, kur laikas sustojęs ir Žemė nebesisuka. Antonis nenutuokė, kiek laiko juodu taip sėdėjo, nebūtų pasakęs, ar jis galvoja apie Ralfo žodžius ir užuominas, ar tik leidžia mintims nevaržomai suktis galvoje. Šiaip ar taip, jis krūptelėjo, kai Reičelė staiga pasakė:

– Ko gero, teks vėl prisiminti ketinimus dėl viešbučio.

Jis įsmeigė į ją akis.

– Ką?

– Prisimink, – tarė Reičelė, – kadaise minėjau. Ketinau vasarą priimti poilsiautojų. Tada reikėtų sutvarkyti antrą aukštą. Vonios kambariai nieku gyvu neatitinka sampratos „šiuolaikiškas“, kad ir ką ji reikštų.

– Ar tu… ar tu galėtum?

Ji atsisuko į jį.

– O, taip. Jei reikėtų. O dabar… turbūt reikia?

Jis pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą.

– Šaunuolė.

– Nebūk toks globėjiškas.

– Aš žaviuosi tavim…

– Tada eik manim žavėtis į studiją, – tarė Reičelė stodamasi. – Išsidėliosiu viską ant stalo ir pamąstysiu, kaip daryti tai, ko nori vaikai.

– Lyg niekur nieko?

– Ne, – atsakė ji ir vyptelėjo. – Sunkiai. Tu irgi gali padaryti sunkų darbą, – pridūrė. – Atsikratyti paukščių kaulų.

Negaliu, pamanė Antonis. Negaliu ir neišmesiu. Kaulai neturi nieko bendro su šio tėvystės tarpsnio permainomis, užtat turi labai daug bendra su manim pačiu, su mano savastimi. Ralfas pasakė, kad Petra ištikima sau. Nežinau, ar tai viso labo reiškia, kad ji nuoširdi, ar šį tą svarbesnio. Bet širdies gilumoje aš paukščių dailininkas, ir man reikia šių kaulų.

Jau visai sutemo. Pro aukštą šiaurinį langą prasisunkė blyškios šviesos stačiakampiai, pro langus palei vakarinę sieną – mažesni, bet šiaip studijoje buvo jau tamsu, tik molbertas stūksojo virš griozdiškų baldų it kranas statybos aikštelėje. Ant molberto buvo lenta, o prie jos Antonis prismeigė šiurkštaus popieriaus lakštą, apdirbtą rankomis, ruošdamasis piešti visus paukščius, kurie atskris į lesyklėlę, Reičelės pritaisytą prie virtuvės lango, liepsneles, zyles, erškėtžvirblius, kartais net dagilį. Pieš anglimi, paskui lies akvarelę, parinkdamas pozas, rodančias, kur kiekvienas paukštis judės toliau. Galbūt pavaizduos ir karetaitę. Troglodytes troglodytes , devynių centimetrų ilgio, devynių gramų svorio, dvi vados per metus mažuose rutuliniuose lizdeliuose iš samanų. Nuostabi.

Nusišypsojo lentynoms, kur tamsoje švelniai švytėjo paukščių kaulai. Karetaitės griaučiai, tikriau, jų likučiai, irgi ten. Tamsoje lėtai nuėjo per kambarį, iš įpročio aplenkdamas kliūtis, ir suėmė už durų rankenos. Atsigręžė. Studija jo lauks rytą. Dulkina ir netvarkinga visų akimis, išskyrus jo, nes jam tai raidos ir pažado vieta, gal tikrovė, gal prisiminimas.

Per žvyrą pamažu nužingsniavo namo. Tarp medžių už stogo patekėjo didžiulis geltonas rugsėjo mėnulis, šalveno, bet šaltukas teikė gyvumo – kaip dantų valymas. Virtuvės langas – šiltas auksinis kvadratas, pro jį Antonis matė Reičelę, pasilenkusią prie brošiūrų ir lankstinukų jūros ant virtuvės stalo. Valandėlę stovėjo ir žiūrėjo į ją, savo žmoną, moterį, kurią vedė, tačiau jau nebe tą moterį, kaip ir jis jau nebe andainykštis.

Atidarė galines duris. Jį pasitiko šilumos banga.

– Čia tu, Antoni? – pašaukė Reičelė neatsisukdama.

Jis uždarė duris. Prisiminė Ralfą.

– Kas gi dar? – atsakė.