Джоанна Троллоп - Marčios

– Į Londoną!

Kitas nieko neatsakė, paėmė šaukštą ir ėmė ritmingai daužyti į stalo koją. Vakar jis irgi taip darė, kai prieš pat vaikų miegą Stivas atėjo atsiprašyti. Petra iš pradžių taip pat norėjo atsiprašyti, kaip buvo pratusi, bet paskui ją užplūdo iš vaikystės pažįstamas jausmas: kai ji išmoko pasipriešinti senelei, stovėdavo virtuvėje nebyli, abejinga, nesiginčydama, bet ir nenusileisdama.

Iš pradžių Kitas nudžiugo pamatęs Stivą, puolė prie jo pilna burna vakarienės. Bet Barnis prisiminė. Jis prisiminė įvykį Stivo virtuvėje ir apsisuko aukštoje kėdutėje tiesdamas rankytes į Petrą, maldaudamas, kad pakeltų jį ir nusineštų šalin nuo vaidingojo Stivo. Petra tylėdama paėmė jį ant rankų. Ji stovėjo su Barniu ant rankų, stalo atskirta nuo Stivo, tylėjo ir atsilaikė. Kitas susvyravo. Sustojo per žingsnį nuo Stivo ir atsisuko į motiną. Paskui ėmė trauktis, kol pasiekė jos koją, ir tebekramtydamas įsikibo į džinsus.

– Sakau, kad atsiprašau, – tarė Stivas.

Petra linktelėjo.

– Nežinau, kas mane apsėdo, – Stivas skėstelėjo rankomis. – Tarkim… ko gero, tu man reiški daugiau, negu maniau. Aš… nereikėjo tavęs plūsti. Bent ne tokiais žodžiais. Nereikėjo.

Petra kilstelėjo Barnį, nuslydusį ant klubo. Uždėjo ranką Kitui ant galvos. Delnu jautė, kaip kruta jo žandikauliai.

– Atėjau atsiprašyti. Atėjau paprašyti, kad atleistum ir užmirštum.

Petra tylėjo.

– Prašau, – tarė Stivas. Jis labai stengėsi. – Prašau.

Stojo tyla.

– Atleisti – taip, – ištarė Petra be pykčio. – Užmiršti – ne.

– Bet…

– Jei tu toks esi, toks ir liksi, – pasakė Petra. – Vėl taip bus.

– Prisiekiu…

– Man nesvarbu, – atsakė Petra.

– Prašau.

Ji papurtė galvą.

– Tik mėnesį. Tik dar savaitę…

– Man nesvarbu, – pakartojo Petra.

– Ir ką darysi?

– Išspjauk, – liepė Kitui Petra. – Kiek gali kramtyti? Išspjauk į šiukšlių dėžę.

Kitas pasuko prie šiukšliadėžės. Petra pažvelgė į Stivą.

– Lik sveikas.

– Nesielk taip…

Jai už nugaros uoliai spjaudėsi Kitas.

– Tu apsisprendei, – tarė Stivas.

Petra vėl linktelėjo.

– Ką gi. – Jis pažvelgė į Barnį. Pasilenkęs į šoną pažiūrėjo į Kitą, vis dar užsiėmusį prie šiukšlių dėžės. – Iki, berniukai.

Barnis įsikniaubė Petrai į kaklą.

– Atsisveikink, Kitai, – tarė Petra.

Kitas pakėlė akis.

– Iki, – tarė jis ir vėl nuslinko prie Petros. Iš krūvos ant stalo ištraukė medinį šaukštą ir pradėjo ritmingai daužyti į stalo koją.

– Aš tavęs pasiilgsiu…

– Lik sveikas, – tarė Petra.

– Sėkmės tau. Tikiuosi, viskas bus gerai…

Jis priėjo prie laukujų durų ir sustojo ant nutrinto demblio, suėmęs už rankenos.

– Aš norėjau… tik gero, – nesmagiai ištarė. – Tikrai. Tiesą sakau.

Jis atidarė duris ir stabtelėjo laukdamas, kad Petra ką nors pasakytų. Kitas toliau daužė šaukštu stalo koją, barkšt barkšt barkšt, lyg duodamas ženklą.

Petra nenuleido nuo Stivo akių ir neištarė nė žodžio.

– Sudie, – pasakė Stivas ir išėjo.

Kai durys užsidarė, o žingsniai betonuotu taku prie namo nutolo, Petra vėl pasodino Barnį ant kėdutės. Paskui ištiesė ranką medinio šaukšto.

– Jau gana, a?

Dabar ji vėl pareikalavo šaukšto.

– Gana, dički.

Kitas piktai dėbtelėjo į Petrą nepaleisdamas įrankio.

– Klausyk, – tarė Petra, lenkdamasi prie Kito. Gal ir nieko baisaus surizikuoti, pažadėti jam ką nors viltinga.

– Kas gyvena Londone? – paklausė Petra.

Kitas susimąstė. Prispaudė šaukštą prie skruosto, net burnytė persikreipė.

– Žmogus Voras? – spėjo.

– Mariela, – nusišypsojo jam Petra.

Mariela apstulbo. Jai buvo draudžiama atidaryti laukujes duris, bet leidžiama atsitempti kėdę iš prieškambario, atsistoti ant jos ir pro akutę, įtaisytą suaugusio žmogaus akių lygyje, pažiūrėti, kas stovi lauke ant laiptų. Paskui ji, nekreipdama dėmesio į vidaus telefoną, spigiai šaukdavo motiną, o Sigrida ateidavo atidaryti durų svečiams, pralinksmintiems ar sutrikdytiems Marielos apibūdinimo. Bet šį kartą Mariela vos galėjo patikėti savo akimis, net kalbėti nebeįstengė, stovėjo ant kėdės ir spoksojo į Petrą su sūnumis, susispietusius ant laiptų prie durų ir žiūrinčius į ją kaip Afrikos vaikai mokykloje rodomuose filmuose apie pasaulio skurdą. Paskui ji užklykė: „Mama, ateik, mama, ateik, tai jie, tai jie, tai jie!“, o Sigrida atbėgo laiptais iš virtuvės, kur taisė vakarienę, pažvelgė pro akutę, aiktelėjo, atlapojo duris, ir viskas sumišo – rankos, krepšiai, ašaros. Kitas užsimetė parodyti Marielai savo ekskavatorių, lyg ji nebūtų jo mačiusi šimtus kartų, Barnis atsisakė bent akimirką paleisti Petrą, o Sigrida kartojo: „Na, neverk“ ir „Nesirūpink“, visi nulipo į virtuvę, berniukai pradėjo juoktis ir šūkauti, paskui namo grįžo Edvardas ir vėl kilo sąmyšis. Buvo tikras beprotnamis, pasakys Mariela Indirai pirmadienį.

Buvo smagu. Visi klegėjo ir kaipmat išsiterliojo, bet, Marielos nuomone, taip ir turėjo būti, baisiai gera, kad jie čia, ant stalo išpiltas jogurtas, o ant grindų, lyg puikiai pažinotų šiuos namus, nors juose gal net nėra buvusi, sėdi Petra, jai taurę vyno siūlo Edvardas, prieš tai paskambinęs Lukui su Šarlote ir pakvietęs juos. Šarlotė atnešė maišelį karamelinių saldainių, žinoma, juos valgyti labai nesveika, vien cukrus ir chemija, bet vis tiek baisiai skanu, Šarlotė irgi sėdi ant grindų, Sigrida visiems verda makaronus, jautiesi kaip vakarėlyje, kuo toliau, tuo linksmiau, kol Edvardas, perrėkdamas triukšmą, labai garsiai paskelbia: „Skambinu Ralfui“, ir, lyg būtų trinktelėjusios durys, sprogęs balionas ar kas nors pasakęs, kad laikas gulti, nors iš tikrųjų per anksti… viskas baigiasi.

– Prašau, – tarė Petra nuo grindų.

Edvardas pažvelgė į ją. Jis stovėjo su taure vyno rankoje, ji sėdėjo apsikabinusi Barnį.

– Prašau paskambinti ar prašau neskambinti? – paklausė jis.

– Prašau paskambinti, – atsakė Petra.

– Puiku, – tarė jis. – Puiku. – Atrodė labai griežtas. – Vis tiek nebūčiau paklaũsęs, jei būtum atsakiusi „prašau neskambinti“.

Mariela dirstelėjo į motiną, šioji žiūrėjo į tėvą. Mariela iš patirties žino: kai tėčio išraiška tokia, jis jaučiasi esąs atsakingas vyriausias sūnus, privalantis atsiliepti, jeigu ištikta bėdos paskambina senelė. O kai tėvas įsitempęs, motina irgi įsitempusi, tačiau Mariela nori, kad niekas nebūtų įsitempęs, juk buvo taip smagu, o dar svarbiau – smagu šioje virtuvėje, kur paprastai taip nuobodu. Taigi ji žiūrėjo, kaip motina eina prie tėvo, matyt, ko nors tyliai jam pasakyti, bet, nespėjus jai prieiti, pakėlė galvą Lukas, grūdantis į Kito ekskavatoriaus kaušą kaštainius iš Sigridos riešutų dubens, ir pasakė:

– Aš jį atsivesiu.

– Bet… – išsižiojo Edvardas.

Lukas atsistojo.

– Taip lengviausia. Aš jam paskambinsiu ir pasakysiu, kad pasitiksiu jį po darbo, eisime išgerti alaus. O jeigu jis kur nors geria, surasiu.

– Nesakyk kodėl, – tarė Šarlotė nuo grindų.

Ji prisikalbino Barnį atsisėsti jai ant kelių. Šis šveitė saldainius jai iš saujos.

– Nė į galvą neateitų…

– Manai, pavyks? – paklausė Edvardas.

– Žinoma.

– Bet…

– Pavyks, – tarė Lukas. – Viską padarysiu kaip reikia. – Jis pasilenkė ir pabučiavo Šarlotei į viršugalvį. – Bėgu.