Джоанна Троллоп - Marčios

Sigrida juokėsi, Petra su Šarlote irgi. Lukas atsirėmė į stalą sunertomis rankomis ir pasilenkė prie Edvardo.

– Viskas kinta, – pasakė Lukas. Edvardas pamanė, kad brolis atrodo kaip šešiolikmetis, bet labai mielas šešiolikmetis. Lukas kilstelėjo nykštį. – Viskas kinta.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Diena sparčiai blėso. Kasmet Antonis vis labiau stebėdavosi, kaip vakarai taip greitai ima ilgėti vasarai pasibaigus, ir turi prisitaikyti prie žiemos tvarkaraščio, nes dienos šviesos gali tikėtis tik kai giedra, ir tai tik keturias penkias valandas. Kadaise žiemą jis skrosdavo paukščius, tirdavo ir kruopščiai atkurdavo paukščių griaučius pagal brėžinius, paskui pakabindavo juos ant vielos, lyg šie klaikūs dariniai vis dar vaikščiotų, lestų ar skraidytų. Studijos lentynos buvo prigrūstos griaučių, jie karojo ir nuo sijų dabar jau aptrupėję, – sulaužytas prabėgusio gyvenimo, buvusio judesio kaulų urvas. Jie buvo savotiškai bjaurūs, ypač kaukolės be akių ir snapų, bet jų išmesti vis tiek nekilo ranka, nes griaučiai reiškė mokymąsi, pažangą, įrodymą, kad jis gali pavaizduoti dviejų matmenų paukštį, nes puikiai žino, kaip funkcionuoja jo trijų matmenų organizmas.

Kiekvieno rudens pradžioje Antonis apžiūrėdavo griaučių rinkinį saikstydamasis ką nors daryti, bent nuosekliai išdėstyti, ir nieko nesiimdavo. Reičelė kasmet prikišdavo, kad jis negražiai elgiasi, niekada nieko neišmesdamas iš studijos, atidėdamas šį milžinišką darbą, nes po mirties jo neišvengiamai turės imtis sūnūs.

– Jie galės viską išmesti, – sakydavo Antonis. – Viską. Jiems tai nebus taip svarbu kaip man. O kai manęs nebebus, nė kiek ir nesipiktinsiu.

– Bet jiems tai bus slogus darbas. Maišų maišai kaulų. Kam palikti jiems tokius niūrius daiktus?

Bet šie kaulai ne niūrūs, mąstė Antonis, stačiomis apžiūrinėdamas lentynas tirštėjančioje tamsoje. Nė kiek neniūrūs. Jie įdomūs, visi aliai vieno, ir naudingi. Jie rodo mano kelionę. Niekada nemaniau, kad galėsiu pragyventi iš dailės, ir mano tėvams nė į galvą nebūtų atėję. Bet pragyvenau. Ir toliau iš to gyvenu. Išlaikiau šeimą, užauginau ir išmokslinau tris sūnus, nes aš ne tik matau, bet ir šiomis rankomis, šiomis smegenimis perteikiu tai, ką matau, ir dar taip, kad ir kiti žmonės pamato. Mano paukščiai popieriuje atgyja. O šie seni paukščių kaulai, anot Reičelės, buvo to veiksmo dalis, žiūrėdavai, žiūrėdavai, kol pagaliau suprasdavai, kaip kas nors veikia, paskui tai atkurdavai, o dabar man jau net galvoti nebereikia. Jis nejučiomis pakėlė dešinę ranką su įsivaizduojamu pieštuku ir padarė eskizą ore. Štai pasąmonės galia, tarė sau. Nupiešiau kylančią pempę negalvodamas. Atmintinai žinojau. Žinojau, nes kažkur ant lentynos stovi pempė, rodos, jai nukrito galva, trūksta vieno kito šonkaulio, bet kadaise buvau apčiupinėjęs visus jos kaulelius, ir dabar tos žinios glūdi manyje kaip DNR. Sūnūs, kuopdami lentynas, nesipiktins. Jie supras. Jie žino, kad motinos virtuvė yra namų, šeimos gyvenimo variklių skyrius, o ši vieta – stebėjimo punktas. „Čia, – garsiai pasakė Antonis, – mes galvodavome ne tik apie tai, ką reikia padaryti, – pripažįstu, kad tai būtina, bet ir apie tai, ką galima padaryti. Ir nors Reičelė greičiau mirs, negu prisipažins, manau, ji irgi žino, o širdies gilumoje ir šiek tiek prisibijo, nes jau negali visko kontroliuoti.“

Kaip Ralfo. Ar jiems kada nors pavyko sutramdyti Ralfą? Jei jis vaikystėje ir paklusdavo, tai tik todėl, kad pats to norėdavo, arba kad jam tiko, ir niekada todėl, kad jautė bent menkiausią poreikį būti paslaugus. Ir dėl šio įgimto užgaidumo Ralfas visada itin žavėjo motiną. Ji nemylėjo jo labiau už Luką ar Edvardą, Antonis tuo neabejoja, bet jis ją pakerėjo, jis visada ją žavėjo, ši būtybė, gyvenanti jos valdų pakraštyje arba net už jų ribų. Todėl pastaraisiais metais, kai atrodė, kad jis lankstesnis, kad leidžia jai greitai, praktiškai tvarkyti jo gyvenimą, – vedė Petrą, persikraustė į Olborą, – turėjo būti aišku, jog geruoju nesibaigs. Ir šią vasarą iš tikrųjų kilo suirutė, skandalai šeimoje, vis aiškesnė nuojauta, Reičelei labai skaudi, kad jie, tėvai, jau ne pasaulio centras, vaikai juos lanko rečiau, išsipasakoja rečiau ir nemano, kad tėvai savaime susiję su visais įvykiais. Dabar, aiškiai pasakė Lukas, paskambinęs vakar rytą, jie praneš tėvams, kas vyksta, bet šie jau nebesvarbūs sprendžiant, ką daryti toliau. Visi trys broliai, užsiminė Lukas, pabrėždamas savaitgalio Londone vienybę, turi svarbesnių reikalų, vaikus, žmonas.

„Mes visi čia, – linksmai pasakė Lukas. – Visi devyni drauge leidžiame laiką. Viskas puiku. Nesirūpinkit. Visi laimingi. Šį rytą Barnis žengė keturis žingsnelius. Mirėm iš juoko.“

Lukui paskambinus, ragelį pakėlė Antonis. Virtuvėje jis buvo vienas. Stovėjo ir žiūrėjo pro langą virš kriauklės, o Lukas pasakojo apie penktadienio vakarą ir Ralfą, kuris nenutuokė, jog Edo namuose ras Petrą su vaikais, apie Petrą, kuri atsikvošėjo ir pasielgė protingai: pasiėmusi vaikus sėdo į autobusą. Jei kambaryje būtų buvusi Reičelė, ji būtų išplėšusi telefoną ir apibėrusi Luką klausimais, bet ji buvo išėjusi pirkti vakarienei pieno, degtukų ir krabo, jei pavyks gauti, todėl Antoniui teko pasakyti: „Puiku. Puiku, sūnau. Koks aš patenkintas, kaip džiaugiuosi…“, o paskui, kai Lukas baigė pokalbį, jis stovėjo su rageliu rankoje ir priblokštas galvojo: „Kas čia atsitiko? Kaip čia yra?“

Reičelė sužinojusi iškart norėjo skambinti ir įsitikinti. Pakėlė ragelį ir jau kėlė prie ausies, bet Antonis jį atėmė.

– Ne.

– Bet aš turiu, noriu tikrai žinoti…

– Palik juos ramybėje!

– Negaliu, turiu būti tikra…

Antonis metė telefoną į virtuvės galą. Jis atsitrenkė į sieną ir, barkštelėjęs į grindjuostę, nukrito už kėdės.

– Duok jiems ramybę, sakau tau.

Manė, kad Reičelė ims ant jo rėkti, bet ji nerėkė.

– Turiu žinoti, ar viskas gerai, – ištarė rydama ašaras.

Antonis sunkiai alsavo.

– Geriau nebūna. Luko balsas skambėjo kaip per vestuves.

– O Ralfas. Ralfas su Petra…

– Kartu. Nereikia kažin ko įsivaizduoti.

– Bet… bet iš tiesų kartu?

– Nežinau.

– Aš turiu tiksliai žinoti, – aiškinosi Reičelė, eidama į kambario galą paimti telefono.

Antonis griebė jai už riešo.

– Sužinosi, kai jie patys nuspręs pasakyti. Ne anksčiau.

– Kieno tu pusėje? – pasipiktino Reičelė.

– Niekieno, – pamelavo Antonis.

Reičelė valandėlę stovėjo sustingusi. Paskui sunkiai ištarė:

– Jei niekas nepaskambins iki rytojaus vakaro, iki sekmadienio vakaro, ar galėsiu paskambinti?

Bet atvažiavo Ralfas. Kraustydami stalą po vienišų pietų, tik malonioje sekmadieninių laikraščių draugijoje, juodu išgirdo lauke čežant žvyrą po ratais.

– Kas?..

Reičelė numetė virtuvinį rankšluostį ir puolė prie durų.

– Palauk, – paliepė Antonis.

– Bet…

– Pala!

Ji stabtelėjo beveik drebėdama kaip šuo, kuriam sutrukdyta vytis neįsivaizduojamai viliojantį grobį.

– Tą, kas atvažiavo, galime pamatyti ir čia, – tarė Antonis.

Atvažiavo Ralfas. Jis buvo liesesnis nei prieš mėnesį, kai pastarąjį kartą jį matė, aplink akis tamsūs ratilai, bet tokio energingo tėvai jo jau seniai nebuvo regėję. Antonis pajuto, kad Reičelė tvardosi. Ji pabučiavo Ralfą į skruostą.

– Dieve, vaikeli, – tarė ji visai ramiai, – tu apsikirpęs.

Ralfas išsišiepė ir pakėlė vieną koją.