Джоанна Троллоп - Marčios

Mariela pažvelgė į tėvą. Jis atrodė pritrenktas, paskui pasipurtė ir dirstelėjo į Sigridą. Ji šypsodamasi atkišo taurę.

– Įpilk dar, – paprašė.

– Aš nusivaręs, – pasakė Lukui Ralfas.

Jis nulipo į tuščią priimamąjį įleisti Luko ir nuvedė pro visas apsaugos sistemas, pro tuščius stalus, prie kurių dirbantys žmonės turi teisę išeiti namo, nes jų darbas nepriklauso nuo Amerikos rinkos, dar burbuliuosiančios keturias penkias valandas.

Ralfas tikėjosi ištrūksiąs apie devynias, bent pusę dešimtos, paskui turbūt pasitrainios su bendradarbiais, išgers, gal pavalgys kinų restorane ir grįš į savo kambarį – šeimininkas su meiluže išskrido į Barseloną pakeisti aplinkos – vos vilkdamas kojas, grius į lovą ir užmigs. O čia pasirodo Lukas, kviečia pas Edą, eime, eime, išjunk tą daiktą ir eime pas Edą.

– O ko? – paklausė Ralfas. – Aš nusivaręs.

– Šiandien penktadienis, brol. Penktadienio vakaras skirtas makaulei išvėdinti. Sigrida verda makaronus.

Ralfas lėtai uždarė kompiuterio programas.

– Man nereikia pamokslų…

– Niekas tau jų ir neskaitys.

– Man nereikia…

– Brol, liaukis išsidirbinėti ir einam. Tau reikia pailsėti ir pavalgyti. Mes staiga sumanėm pavakarieniauti pas Edą ir norime, kad tu irgi būtum.

– Mes? – įtariai paklausė Ralfas.

– Mes. Mudu su Šarle. Edas ir Sigi. Vilkis švarką.

Mašinoje pakeliui į Islingtoną Ralfas papasakojo Lukui, kaip praleido savaitę. Pasakė, kad vienas klientų – sunkus žmogus, tikras šiknius, su juo niekas nenori prasidėti, nors jis ir prasukantis penkių šimtų milijonų dolerių apyvartą; taigi dirbti su juo apsimoka, ir visa komanda nutarė, kad tokiam klientui tinkamiausias Ralfas, nes jis irgi sunkus žmogus. Lukas netrukdė Ralfui kalbėti. Istorija nuobodi, bet neleidžia Ralfui galvoti apie kitus dalykus, o Lukas neišsiduos, jei viso labo kartkartėmis ką nors sumurmės. Nes jei išsiduotų ir Ralfui dingtelėtų, kad jis priremtas prie sienos, kad jam daromas spaudimas ir jis verčiamas apsispręsti, brolis paprasčiausiai pabėgtų. Lukas pamanė, jog lengviau atsikvėps tik tada, kai Edo laukujės durys, įleidusios Ralfą į vidų, užsitrenks.

Matyt, Edvardas irgi taip manė. Jis atidarė jiems duris, atsistojo Ralfui iš kitos pusės, lyg juodu su Luku būtų asmeninė apsauga, ir taip visi trys nulipo laiptais: Edvardas pirmas, Ralfas vidury, o Lukas paskutinis. Vidury laiptų jie staiga išgirdo berniukų balsus, Ralfas sustojo ir garsiai pasakė: „Kas čia per?..“, bet Edas atsisuko, paėmė jam už rankos ir nuvedė žemyn, ir broliai įėjo į virtuvę, bet į juos atsisuko tik Sigrida, nes visi kiti, paveikti cukraus ir vyno, mėtė į Šarlotę pagalvėles nuo sofos prie televizoriaus ir spiegė.

Ralfas sustojo. Lukas laukė, kad brolis atsigręžtų ir apkaltintų jį išdavyste ir pagrobimu. Bet taip neatsitiko. Jis stovėjo ir stebeilijo į vaikus, į Petrą, gaudančią Barnį, kuris džiaugsmingai ir nerūpestingai ropojo Šarlotei per veidą.

Edvardas stumtelėjo Ralfą.

– Eik, – tarė jis, – dėkis prie visų.

Berniukams patalas buvo paklotas ant Marielos kambario grindų. Ji labai apsidžiaugė, maloningai paskolino abiem po kelis pliušinius žaislus ir iš lovos aukštybių sergėjo, kol pagaliau juodu užmigo, net Barnis knarkė aukštielninkas, atmetęs rankas už galvos, nors jį be galo buvo sujaudinusi naujovė – miegas ne lovytės narve. Kai Ralfas atėjo pažiūrėti, ar viskas gerai, Mariela aiškiai parodė, kad puikiai moka tvarkytis su vaikais.

– Atsiprašau, ponia, – nusišypsojo jai Ralfas.

Ji linktelėjo. Ralfas daug gražesnis, kai šypsosi. Ji dukart išsprendė galvosūkį ir užgesino šviesą. Dabar tai padaro taip greitai, kad laikas užsakyti seneliui naują užduotį. Keista, bet Marielai pasirodė, jog visame plačiajame pasaulyje tai vienintelis dalykas, kurį beliko sutvarkyti.

Vakarieniaudamas Edvardas kartą ar du sugavo Sigridos žvilgsnį. Norėjo, kad ji suprastų, koks yra nustebęs ir patenkintas, nes pirmą kartą jųdviejų virtuvėje prie stalo sėdi abu broliai su žmonomis, visi trys vaikai ramiai miega viename kambaryje, o prieš akis savaitgalis. Bet nors Sigrida jam šypsojosi, nors jai aiškiai buvo malonu, kaip išmaniai visus aprūpino: turėjo užtektinai pagalvių, pataisė vakarienę ir rado Barniui vonios žaisliuką, lyg tai darytų kasdien, – ji neleido Edvardui priminti, pabrėžti, kokia retenybė šis vakaras. Ir elgėsi taip, lyg nieko ypatingo nebūtų įvykę, lyg Petra dažnai atvažiuotų į Londoną autobusu ir tai būtų savaime suprantama, tarsi Ralfas nebūtų apsigyvenęs atskirai nuo Petros, Šarlotė nebūtų susimokiusi su Petra, o jųdviejų su Edvardu bendras gyvenimas visada būtų buvęs rožėmis klotas. Ir ji teisi, pamanė Edvardas, ji gerai daro, kad neišpučia šio reikalo, nors ir pirmą kartą, bet tai tik pradžia, o gyvenimas ilgas.

Iš pradžių Ralfas ir Petra sėdėjo priešinguose stalo galuose. Visą vakarą nepalietė vienas kito, beveik nesikalbėjo, ir Ralfas iškart pareiškė po vakarienės grįšiąs į savo kambarėlį. Petra nekrūptelėjo. Edvardui pasirodė, kad ji labai rami ir žiūri į Ralfą taip, kaip jis į ją žiūrėti negali, bent kol kas. Šarlotė koketavo su Luku per stalą, juodu buvo triukšmingiausi ir energingiausi, ir Edvardas pastebėjo, kad Petra žiūri į juos nesivaržydama ir maloniai, tokia pat išraiška kaip tada, kai žiūrėjo į sūnelius, dūkstančius su sofos pagalvėlėmis, beveik atlaidžiai. Keista moteris, pamanė jis, keista ir nepaprasta, bet reikia ją tinkamai įvertinti, ypač man ir Ralfui. Jei žmogus nežino to, ką žinai tu, nebūtinai tai, ką žino jis, nesvarbu. Gal net svarbiau. Ji visa įgijo savo jėgomis, negalima to pamiršti, kaip nevalia užmiršti ir savo prabangaus, palyginti su jos, gyvenimo. Gerklėje įstrigo gumulas. Paėmė taurę vyno jam nuplauti. Dieve, darosi sentimentalus kaip tėvas.

Tėvas! Edvardas pliaukštelėjo sau per kaktą. Tėvai! Reikia jiems pasakyti, jie privalo – ne, jis privalo, – paskambinti Antoniui su Reičele ir pranešti, kad visi čia ir viskas gerai. Kaip apie juos užmiršo? Siaubas. Kilstelėjo. Eis į kabinetą ir iškart paskambins.

– Kur eini? – paklausė Lukas. Jis buvo pasilenkęs virš stalo, virš nešvarių lėkščių ir taurių, kad galėtų laikyti Šarlotei už rankos.

Edvardas nutaisė Sigridai puikiai pažįstamą rūpesčių prislėgto žmogaus miną.

– Ką tik prisiminiau. Reikia paskambinti tėvams…

– Ne, – pareiškė Sigrida. – Sėsk.

– Ar pasiutai? – tarė Lukas. – Kam gadinti iš tiesų puikų vakarą?

– Bet jie…

Lukas paleido Šarlotės ranką. Pasilenkė į šoną ir uždėjo ranką Ralfui ant peties.

– Tai padarysiu aš.

– Ką?..

– Aš paskambinsiu mamai ir tėčiui, – pažadėjo Lukas.

– Bet…

– Rytą, – pridūrė Lukas. – Ne dabar. Dabar mes švenčiame. Paskambinsiu jiems rytoj ir pasakysiu, kad visi buvome kartu. – Jis spustelėjo Ralfui petį. – Gerai, brol?

– Gerai, – atsakė Ralfas.

Sigrida atsilošė ant kėdės.

– Nusiramink, – tarė ji Edvardui. – Paskambins Lukas. Tau nereikia dėl nieko jaudintis.

Ji jam šypsojosi. Neprisiminė, kada matė ją taip atsipalaidavusią. Jis irgi nusišypsojo ir vėl atsisėdo. Čiupo artimiausią vyno butelį ir pakėlė prieš šviesą. Tuščias. Kada suspėjo? Reikia atnešti dar vieną…

– Aš atnešiu, – tarė Ralfas ir paėmė iš jo butelį.

– Jie…

– Žinau, – atsiliepė Ralfas ir atsistojo. – Žinau.

Edvardas apžvelgė stalą.

– Kas darosi? – paklausė jis.