Джоанна Троллоп - Marčios

– Ką?

Šarlotė iš naujo susirišo chalato dirželį. Paskui nusišypsojo Lukui.

– Juk girdėjai. Aš pasakiau – manau, kad tu teisus.

Pirmas dvi savaites Ralfas darbe jautėsi nei šiaip, nei taip. Neįprasta buvo vien pabusti nepažįstamame nuasmenintame kambaryje vėliausiai šeštą, bet po valandos sėdėti prie savo stalo nusipraususiam, nusiskutusiam, apsirengusiam ir apsirūpinusiam kava su bandele buvo tiesiog kinas be pinigų ar iliuzija. Septintą valandą bendrovės išspausdindavo pranešimus, į kuriuos atsižvelgdamas Ralfas turėdavo atlikti analizę klientams. Anksčiau septinta valanda primygtinai versdavo suprasti, kad Kitas su Barniu pabudo, o dabar tai reiškė, kad bankas pilnutėlis darbuotojų, kiekvienas sėdi prie savo stalo, visi susikaupę laukia pirmo šios dienos adrenalino antplūdžio. Pirmas tris dienas Ralfas iki pietų pertraukos taip nusikamuodavo, kad ėmė spėlioti, kaip bendradarbiai įstengia šitaip plušėti iki vakaro, bet paskui jį tas tempas pagavo ir nusinešė it didžiulė banga.

Žinoma, paskui jis žnektelėjo ant žemės. Buvo sugalvojęs visokių įdomių, nors ir miglotų būdų vakarui praleisti, bet paaiškėjo, kad jis pernelyg susijaudinęs, pernelyg pavargęs ir nepajėgia domėtis pramogomis. Suprato, kodėl bendradarbiai geria ir kalba apie savo narkotikų tiekėjus taip atsainiai: paprasčiausiai buvo per sunku suvokti, kaip elgtis, kai dienos amerikietiškųjų kalnelių variklis išjungtas. Jis užmigo kine, prie Sigridos ir Edvardo virtuvės stalo, pasigėrė su bendradarbiais ir su Luku, nusipirko bilietų į spektaklius ir nenuėjo, praleido net futbolo varžybas Emyratų stadione, nes kai kamuolys buvo paduotas į aikštę, dar dirbo, o maitinosi, be kavos, bandelių ir alkoholio, gatavais valgiais nuo polistireno padėklų. Įgrūsdavo juos į mikrobangų krosnelę mažoje buto virtuvėlėje ir paskui šveisdavo šakute ar net šaukštu, gulėdamas ant lovos apsiavęs ir įjungęs televizorių.

Ir dar Petra. Jai girdint, jis pažadėjo Kitui kas vakarą šeštą valandą paskambinti. Skambinsiąs net savaitgaliais, nes dabar dėl Petros užsispyrimo ir netinkamo elgesio negali grįžti namo. Jis be reikalo pasakė Kitui nežinąs, kur dabar bus savaitgaliais, bet kiekvieną vakarą šeštą valandą paskambins, kad ir kur būtų. Kartais jis iš tikrųjų paskambindavo šeštą, bet dažniausiai, užverstas darbu, įstengdavo paskambinti tik pusę septynių ar net septintą. Kitas iš nuovargio būdavo piktas, zirzdavo į ragelį ir klausinėdavo, kur jis, kodėl ne namie? Po šių skambučių Ralfas jausdavosi nelaimingas kaip niekad, bet dienos buvo be galo keistos ir taip įtraukdavo, kad kurstyti įniršio ir pagiežos, apėmusių jį Olbore, Petrai nepajėgė. Jam trūko to įniršio: tada visa pasidarydavo paprasta, aišku, beveik švaru. Užvirus kraujui, jam atrodydavo, kad imsis šio viliojamo, bet iš esmės sekinančio darbo nuožmiai ir energingai, skatinamas svarbiausio tikslo – teisės globoti vaikus, kurių paskui lauks dar neaiški, bet šauni ir tvarkinga ateitis. Kartais jausdavosi kaip kryžiaus žygyje, lyg iš tikrųjų vaduotų Kitą su Barniu iš tamsos ir suirutės.

Bet tikrovė nebuvo tokia aiški. Tikrovė rodė, kad toks darbas – jei žmogus iš tikrųjų gali šį tą uždirbti tik taip plėšydamasis – pernelyg išmuša iš vėžių, atitraukia nuo gyvenimo: dienos pabaigoje tik valios pastangomis jautiesi esąs gyvas, be to, per daug, tegu ir trikdomai, įtraukia, taigi neįmanoma nė įsivaizduoti, kaip tokiomis aplinkybėmis prisiimti atsakomybę už du labai mažus berniukus, kurių vienas dar vos strapalioja. Tarė sau, kad ant Petros pyksta nė kiek ne mažiau, tik dabar sutrikęs. Neabejojo, kad apsipras su tokiu gyvenimu, o kai Kitas atsilieps Petros telefonu kaip visada: „Tėveli?“, jis atsakys: „Tėvelis, tėvelis, tėvelis“, paprašys leisti pasikalbėti su Petra ir pasakys, kad jai yra ko bijoti, nes jo ketinimų naujojo gyvenimo įsipareigojimai nė kiek nepaveikė.

Jis nuožmiai pasakė sau, kad šiaip neturi jokio noro kalbėti su Petra. Džiaugėsi nutolęs nuo svajingos jos gyvenimo maišaties, jos polinkio verdant valgį viską mesti, nupiešti Kitui žirafą („Ar jos gali valgyti žvaigždes?“) ir prie puodų nebegrįžti, mat ji užsimetė pasitrainioti po daržą ar paplūdimį. Jam palengvėjo atsidūrus šiugždžių įprastų drabužių, tvarkingų šukuosenų ir technologijų valdžios pasaulyje. Nieko iš gyvenimo Olbore jis nepasigedo, nieko, išskyrus vaikus, ir įrodys visiems – šeimai, bendradarbiams, draugams, kad nė per nago juodymą neprarado įgūdžių, dėl kurių viršininkas maldavo jo neišeiti iš darbo Singapūre.

Pasikalbėjęs prieš miegą su Mariela, Edvardas uždarė jos kambario duris. Mariela nenorėjo, kad jis jai paskaitytų, pati skaityti irgi, ji norėjo, kad tėvas su ja pasikalbėtų. Edvardas mielai sutiko, bet netrukus suvokė, kad ji tetrokšta išsipasakoti. Mariela norėjo pasidalyti įspūdžiais apie Švediją – nuostabu, išskyrus amžinas pilkas susiraičiusias žuveles aliejingame acte, fui, apie mokslo metų pradžią, pasakyti, kad ji su Indira vis dar tebėra geriausios draugės, paprašyti, nes teko atsisakyti minties turėti šunį, o gal ir broliuką ar sesutę, leidimo lankyti žingsninės aerobikos pamokas, dramos būrelį, o gal įsigyti žiurkėną. Ar triušį.

Edvardas sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrėjo į dukterį. Kalbėdama ji žaidė su išradingu galvosūkiu, padarytu švedo senelio, todėl Edvardas galėjo į ją netrukdomai žiūrėti ir mąstyti, koks didelis džiaugsmas jam buvo ji nuo tada, kai grįžo namo, kaip skaudžiai malonu buvo išgirsti, kad Švedijoje būtų buvę daug smagiau, jei ir jis būtų ten buvęs, kaip apgailėtinai jis trokšta jos geros nuomonės. Kai Mariela pasakė, kad jis gali eiti, jai reikia pagalvoti, ko labiau nori – žiurkėno, triušio ar aerobikos pamokų, jis pasilenkė jos pabučiuoti, ir ji numetė galvosūkį, apsivijo jam kaklą ir patraukė žemyn, kol prisiglaudė skruostu prie veido. Tylėdama palaikė, paskui pasakė, kad jo skruostas truputį duria, ir staiga jį paleido. Edvardas juokdamasis išėjo iš kambario ir uždarė duris, palikdamas ją su galvosūkiu.

Sigrida per televizorių žiūrėjo žinias, pasidėjusi kojas ant žemo staliuko prie sofos. Ji paėmė nuotolinio valdymo pultelį ir pritildė garsą.

– Girdėjai telefono skambutį? – paklausė ji.

– Ne, – atsakė Edvardas.

– Skambino tavo motina…

– O Dieve! Kas dabar atsitiko?..

– Nieko, – atsakė Sigrida.

– Negali būti…

Sigrida patapšnojo per sofos pagalvėlę.

– Sėsk. Manau, todėl ji ir paskambino. Nes nieko neatsitiko.

Edvardas atsisėdo.

– Tai… tai šį kartą ryžaisi su ja kalbėti?

– Ryžausi, – atsakė Sigrida. – Kalbėjome dešimt minučių. Man pasirodė, kad jai labai liūdna.

– Dėl Petros?

– Ir dėl jos. Bet iš tikrųjų todėl, kad dabar jos ryšiai su visais nutrūko. Iš mūsų šešių Safolke likusi tik viena Petra, ir jos nesikalba. Iš balso atrodė, kad ji… sutrikusi.

Edvardas dirstelėjo į Sigridą.

– Kalbi taip, lyg tau būtų… jos gaila.

– Taip ir yra, – atsakė Sigrida.

Edvardas luktelėjo, paskui paėmė Sigridai už rankos.

– Ar… galiu paklausti, iš kur tokia permaina? – neryžtingai ištarė.

Sigrida rankos neištraukė.

– Ji nedirba, – paaiškino Sigrida. – Niekada nedirbo, kalbu apie valdišką darbą. Mano motiną išgelbėjęs tik darbas, kai mudu su broliu išvykome iš Švedijos. Ji tai pasakė kiek kitais žodžiais, bet turėjo galvoj kaip tik tai. Galvojau apie jos žodžius nuo tada, kai grįžau.

Edvardas nutylėjo. Sunėrė ranką su Sigridos ranka ir spustelėjo.