Джоанна Троллоп - Marčios

Reičelė atsistojo prie kriauklės, įsikibo į jos kraštą ir įsistebeilijo pro langą į sodą.

– Kaip manai, ko ji atėjo?

Antonis priėjęs atsistojo šalia.

– Nes ji nėra nedėkinga, – atsakė jis ir uždėjo delną Reičelei ant rankos. – Nesigraužk, kad ji nenorėjo su tavim susitikti. Negalvok visą laiką vien apie save…

– Bet man skaudu! – suriko Reičelė.

– Taip.

– Aš… aš labai prie jos prisirišusi. Daug metų…

– Tu ją myli, – pasakė Antonis.

Reičelė įnirtingai linktelėjo. Ištraukė ranką ir brūkštelėjo sau per akis.

– O kokia aš jai buvau dėkinga, – tarė ji. – Kad jai patiko Ralfas. Kad ji leido Ralfui būti Ralfu…

– Kol jis tapo Ralfų Ralfu,– baigė sakinį Antonis.

Virdulys spragtelėjęs išsijungė.

– Arbatos? – paklausė Reičelė.

– Užplikyk…

– Ar ji gyvens su tuo vyru?

– Nežinau. Sakė, kad jis viso labo neleidžia jai palūžti. Man nepasirodė įsimylėjusi, bet gal aš nepastebėjau, nes nenorėjau pastebėti.

Iš spintelės virš virdulio Reičelė išėmė du puodelius.

– O palaužė ją Ralfas? – ramiau paklausė.

– Kaip visada, – atsiduso Antonis. – Jis darė tai, kas tinka Ralfui. Nesiklaũsė. Niekada nesiklausė.

– Aš irgi nesiklausaũ, – pareiškė Reičelė. – Turėčiau pradėti nuo savęs. Turėčiau kartais išgirsti save.

Ji įmetė į puodelius arbatos paketėlius.

– Ji iš tikrųjų nenorėjo manęs matyti… – ištarė.

– Man rodos, bijojo.

– Kad neaprėkčiau. Gal ir būčiau aprėkusi. Visada baruosi, kai išsigąstu.

Antonis valandėlę luktelėjo ir paklausė:

– O tu išsigandai?

Reičelė pripylė puodelius verdančio vandens ir šaukšteliu pabaksnojo arbatos pakelius.

– Taip, – lengvabūdiškai atsakė.

– Ko?

Reičelė išmetė arbatos pakelius į kriauklę.

– Kad iš manęs nebebus jokios naudos.

– Ką?

Reičelė guviai nuėjo pro jį prie šaldytuvo ir išėmė plastikinį butelį pieno. Atsainiai kliūstelėjo jo į puodelius su arbata ir paklausė:

– Kam aš dabar reikalinga, a?

– Reičele!

– Paklausyk, – tarė ji, nežiūrėdama į jį. – Paklausyk. Aš šeimininkavau namie ir kapsčiausi darže, užauginau tris sūnus. Visi vedę. Susilaukę trijų vaikų. Dar vienas tuoj gims. Jie daro tai, ką dariau aš, ką norėjau daryti aš, ką pradėjau daryti aš, po vestuvių atsikrausčiusi čia. Trumpai drūtai, ėmiau gyventi savarankiškai, susilaukiau vaikų, sukūriau savo pasaulį. Turėjau savo pasaulį. O dabar nebeturiu…

Po pietų Antonis studijoje per radiją klausėsi interviu su Dalai Lama. Šis nerūpestingai ir geranoriškai pasakė, kad dėl daugumos valstybės bėdų kalti vyrai, o dėl daugumos šeimos bėdų – moterys. Antonis įsivaizdavo akiniuotą Dalai Lamą kaštoninės ir oranžinės spalvų drabužiais, sėdintį jų virtuvėje prie stalo ir besiklausantį Reičelės, pasakojančios apie gyvenimą, kuris prarado tikslą, ir ėmė spėlioti, kurią budistinės rezignacijos versiją jis pasiūlytų nuo žmogaus gyvenimo užgaidų.

– Ar tu klausaisi? – paklausė Reičelė.

– Labai atidžiai…

– Didžiulis namas ir daugiau kaip pusė hektaro daržo. Tu ir aš. Tu bent studiją turi.

– Galėtum vėl organizuoti kulinarijos kursus, – tarė Antonis.

– Galėčiau.

– Sneip Moltingse tau į akį buvo kritusi kulinarijos parduotuvė.

– Laikas netinkamas. Pradėti verslo šiuo tarpu nėra prasmės. Be to…

– Be to?

– Trūksta noro, – tarė Reičelė. – Man pernelyg liūdna. Ir neramu. Įpratau gerai daryti tai, ko daugiau niekam nebereikia. – Ji pažvelgė į Antonį. – Man patinka būti senele.

– Žinau.

– Man… man to trūksta.

– Taip.

– O jei ji su vaikais išsikraustys pas tą vyrą…

– O jei ne? – tarė Antonis, paėmė puodelį arbatos ir nuėjo prie krėslo, kuriame visada sėdėdavo, su pagalvėle mėlynais langeliais, o visas kambarys buvo prieš akis. – Sakai, išsigandai. Nemanai, kad Petra irgi išsigandusi?

Reičelė atsiduso. Pakėlė rankas ir nutraukė nuo galvos skepetaitę su žirniukais.

– Turbūt išsigandusi…

Antonis gurkštelėjo arbatos.

– Matai, – pasakė jis.

Šarlotė buvo sužavėta, kai jai paskambino Sigrida ir pasiūlė kartu papietauti. Arba išgerti kavos, jei ji užsiėmusi, pridūrė Sigrida. Bet ji labai norėtų susitikti. Šarlotei tai buvo įrodymas, kokie sudėtingi gali būti brolienių santykiai: ryšys, užmegztas tekant už brolių, galop ima gyvuoti atskirai.

– Gerai būtų papietauti, – atsakė Šarlotė, – dabar aš amžinai alkana. Koks palengvėjimas nebloguoti. Valgau pusryčius, priešpiečius, pietus, pavakarius ir vakarienę. Pietūs būtų nuostabu.

Sigrida nusijuokė, pasakė, kad malonu girdėti taip sveikai kalbančią nėščiąją, ir pasiūlė susitikti pusiaukelėje tarp darboviečių, gal garsaus Architektūros instituto antro aukšto kavinėje Portlando aikštėje?

Taigi Šarlotė, bent kartą atėjusi šiek tiek per anksti, čia ir sėdėjo, susidomėjusi skaitė valgiaraštį ir svarstė, ar pasakyti Sigridai, kad ji buvo susitikusi su Petra ir pasisiūlė ją paremti. Pagalvojusi nusprendė pasakyti, šiaip ar taip, Sigrida, nors visada buvo nepriekaištinga marti, irgi nukentėjo, nes nebuvo mylima, mat nelabai paisė Brinklių šeimos taisyklių. Šarlotė menkai pažinojo Sigridą ir šiek tiek būgštavo dėl jos brandos ir santūrumo, antra vertus, drauge papietauti pasiūlė Sigrida, taigi tai tikriausiai rodo norą užmegzti seserišką ryšį. Pamačiusi Sigridą, lipančią plačiais centriniais laiptais į kavinę, ji atsistojo staiga susidrovėjusi ir stovėjo laukdama, kol bus pastebėta.

– Atrodai nuostabiai, – tarė Sigrida. – Nėštumas tau tinka. Tu tiesiog žydi, rodos, taip sakoma?

– Būsiu kaip banginis, – tarė Šarlotė. – Valgau irgi kaip banginis. O tu?

– Ką?..

– Ar tu buvai labai stora?

Sigrida nusivilko švarkelį ir pakabino ant kėdės atkaltės.

– Nėščioji iš manęs buvo netikusi.

Šarlotė laukė. Pajuto, kad iškart klausti nedera. Sigrida paėmė valgiaraštį ir beveik abejingai pasakė:

– Vos nenumiriau gimdydama Marielą.

– Oi! – tarė Šarlotė, siaubo apimta.

– Bet mes apie tai nekalbėsim.

– Ne?

– Tai buvo prieš devynerius metus. Mariela buvo nuostabi, o Edvardas elgėsi kaip šventasis. – Ji pakėlė akis į Šarlotę ir nusišypsojo. – O tau viskas seksis puikiai.

– Dieve, tikiuosi, – tarė Šarlotė. – Mes nebuvom jo numatę, o jei taip nutinka, sektis turi geriau negu tada, kai viskas apskaičiuota. Kaip tau atrodo?

Sigrida nusijuokė.

– Užsakykim tau didelę lėkštę maisto, – tarė ji.

– Taip, užsakykim.

– Makaronų su salotomis?

– Puiku.

Sigrida pakėlė akis ir dailiai mostelėjo valgiaraščiu padavėjai. Šarlotė susižavėjusi žiūrėjo, kaip ji užsako patiekalus. Atrodė padėties šeimininkė, o išvaizda buvo tokia, kokios norėjo, lygūs plaukai ant pakaušio surišti į arklio uodegą, balti marškiniai neišsipešę iš sijono, truputį įdegusi ranka su vieninteliu šiuolaikišku žiedu laiko valgiaraštį.

– Štai, – tarė Sigrida, – maistas dviem suaugusiems žmonėms ir beveik pusei kūdikio. Puiku.

Šarlotė nešykštėdama užsitepė sviesto ant duonos riekės ir papasakojo Sigridai, ką dabar jaučia mažiukui, ką jautė anksčiau, kai vemdavo, koks geras Lukas ir kaip rimtai žiūri į kūdikį ir tėvystę, kad antrame jų namo aukšte yra tuščias butas, kurį jie apžiūrėjo, ir jis jiems labai patiko. Jis dvigubai didesnis, su dviem miegamaisiais, bet, žinoma, daug brangesnis, ir jie ilgai skaičiavo, ar išgalės jį nuomotis, nes, atvirai kalbant, dabartinis butas jau dabar dviem beveik per mažas, net be kūdikio.