Джоанна Троллоп - Marčios

– Tu verki? – įsistebeilijo Kitas.

– Ne…

– Gal tau nušluostyti nosį?

– Kitai, mažuti, duok seneliui ramybę, gerai, leisk…

Kitas apkabino Antonį per liemenį, kiek galėjo mažomis rankytėmis, lyg norėtų jį pakelti. Petra tupėdama žiūrėjo, kaip Antonis netvirtai stojasi, nerangiai susikabinęs su anūku.

– Štai! – pergalingai pasakė Kitas.

– Ačiū…

Petra atsistojo, vienu judesiu atsitiesė nuo grindų.

– Eisime… – tarė.

Staiga Antonis bejėgiškai skėstelėjo rankomis.

– Mateisi su Reičele?

– Atėjau susitikti su tavim…

– Klausyk, – tarė Antonis, – klausyk, galiu įsivaizduoti, kaip tau buvo blogai. Žinau, koks sunkus žmogus gali būti Ralfas. Žinau, kad nenori gyventi nei Ipsviče, nei Londone, bet kodėl… kodėl tau šovė į galvą, kad išeitis – kitas vyras?

Kitas maklinėjo po studiją viską apžiūrinėdamas, o Barnis ant grindų rado graikinį riešutą ir bandė jį įgrūsti į skylę vieno krėslo šone. Petra valandėlę žiūrėjo į juodu, paskui pasakė:

– Jis ne… išeitis. Jis tik neleidžia man palūžti.

– Bet juk esame mes! Ir visada buvome! Mes visada mielai padėtume, tau reikia tik paprašyti, tik pašnibždėti…

– Nebegaliu dėkoti be paliovos, – atsakė Petra.

– Mums nereikia dėkoti, mes nesitikim padėkos…

– Negaliu visada daryti, ko jums reikia, – tyliai pasakė Petra. – Jūs… užmirštat.

– Ką?

– Kad ne visiems reikia to, ko reikia jums. Kai kam reikia daug mažiau.

– Jei išardyti santuoką reiškia daug mažiau…

– Ne aš ją išardžiau. Bent ne iš pradžių.

Antonis pažvelgė į marčią pirmą kartą, kai ši įžengė.

– Ką turi omeny?

Petra gūžtelėjo pečiais.

– Mums buvo gerai, kaip buvo, – tarė ji. – Mums taip labiausiai patiko iš pradžių, kai turėjome tik namuką ir paplūdimį. Paskui viskas pasikeitė. O aš ne. Man reikia to, ko visada norėjau. Supratau, pirmą kartą pamačiusi tą namelį.

– Bet šis vyriškis…

Petra vėl paėmė Barnį ant rankų.

– Jūs galvojat tik apie tą vyriškį.

– Žinoma!

Petra pažvelgė į jį virš Barnio galvos.

– Tu nesupranti, tiesa?

– Nesuprantu.

– Ką gi, kaip nori, – atsiliepė Petra ir ėmė dairytis Kito, besikrapštančio prie stalo, ant kurio buvo netvarkingai, bet Kitui visiškai įprastai suversti Antonio piešimo reikmenys. – Bet aš atėjau pasakyti, kad nesvarbu, kas atsitiks, žinau, kokie geri jūs man buvote, ir esu dėkinga.

– Eisi pas Reičelę? – kimiai paklausė Antonis.

Petra papurtė galvą ir ištiesė laisvą ranką Kitui.

– Dar ateisi?

– Kada nors, – atsakė Petra.

– Petra…

– Ką?

Antonis žiūrėjo į ją, stovinčią skylėtais sportbačiais su Barniu ant rankų ir Kitu, šokinėjančiu šalia.

– Nežinau, kodėl turėčiau tau dėkoti, kad atėjai, bet ačiū, – nerangiai pasakė.

– Maniau, nenorėsi manęs matyti, – atsiliepė Petra.

Antonis pažvelgė į Kitą, paskui į Barnį. Pajuto, kaip jį prislegia bėda.

– Aš irgi taip maniau, – tarė.

– Šimtą metų nesimatėm! – pasakė kavos pardavėjas Markas Sigridai.

– Vieną savaitę…

– Vieną savaitę! Ilgas ilgas laiko tarpsnis.

– Jūs, italai…

– Bella ragazza 4, – pasinaudojo užuomina Markas ir šypsodamasis padavė Sigridai kavą su mažu baltu popieriniu maišeliu, kuriame buvo itališkas sausainis.

Ji nuėjo Gauerio gatve, nešdamasi kavą. Diena buvo pilka, bet dangus aukštas ir šviesus, šalveno – ženklas, kad dienos, kai eini į darbą jau su šviesa, vienu megztiniu ar švarkeliu, basnirčia įsispyrusi į batelius, baigiasi. Jos nebuvo tik savaitę, bet ta savaitė buvo netikėtai įtempta, visiškai kitokia, negu ji tikėjosi, ir ji grįžo keistai sutrikusi, lyg būtų pamiršusi, ką reiškia gyventi tiek Stokholme, tiek Londone, lyg būtų išsižadėjusi – ar bandžiusi išsižadėti – įprastų dalykų, o kitos viltys pasirodžiusios visai ne tokios, kaip įsivaizdavo.

Gal darbas nuramins? Galbūt laboratorijoje, tarp jos laukiančių šipulių, audeklo skiaučių, stiklo šukelių, ji vėl įsišaknys, atgaus pusiausvyrą, kurią dar vasaros pradžioje jautė. Skrisdama namo iš dalies džiaugėsi, kad galbūt pusiausvyra jos ramiai laukia namie su Edvardu, bet grįžusi pamatė ir Ralfą, sulysusį, pernelyg pagyvėjusį, tvirtinantį, kad jis jaudinasi dėl pirmadienio naujame darbe, bet labai trokšta dirbti, taigi ji tegalėjo elgtis kaip pridera svetingai brolienei ir rasti jam vonios rankšluostį. Edvardas nenuoširdžiai paklausė, ar joms buvo smagu, o Mariela, naršydama šaldytuve skanėstų po kelionės, atsakė: „Žinai, tėti, saloje buvo baisiai keista, lyg visi būtų išmirę“, ir Sigrida suvokė, kad Edvardas juokiasi su neslepiamu palengvėjimu.

Darbo stalas laboratorijoje atrodė lygiai taip, kaip ji paliko, bet buvo akivaizdu, kad kažkas prie jo sėdėjo, nors paskui rūpestingai viską išdėliojo griežta Sigridos tvarka. Visi pasisveikino, mandagiai pasidomėjo, kaip sekėsi Švedijoje, laboratorijos viršininkas pasidžiaugė, kad ji grįžo, nes iš Pietų Vokietijos ką tik gautas labai įdomus pavyzdys, kaip tik iš jos srities. Raudonplaukis Filipas kurį laiką sukinėjosi apie ją, ką nors primindamas ar paklausdamas, bet paskui buvo kažkur išsiųstas ir dvi tylaus, rimto susitelkimo valandas palaimingai nesirodė, kol vėl išdygo prie Sigridos alkūnės ir pasakė, kad kažkas lauke nori ją pamatyti.

– Dabar vienuolika, – atsakė Sigrida. – Aš dirbu.

– Aš taip ir pasakiau, – tarė Filipas, – pasakiau, kad tu dirbi.

– Tai prašom eiti ir dar kartą pakartoti.

– Jis prisistatė esąs tavo dieveris…

Sigrida atplėšė akis nuo ekrano.

– Dieveris?

Filipas išsišiepė.

– Lukas? – tarė viltingai. – Sakė, kad jo vardas Lukas?

Sigrida irzliai suniurzgė ir pakilo nuo kėdės.

– Ačiū, Filipai? – tarė Filipas.

Ji dirstelėjo į jį.

– Ačiū…

– Matai, turiu teisę nepakviesti, – paaiškino Filipas. – Ne mano darbas perdavinėti žinias ir lakstyti su pavedimais. Turiu mokslinį laipsnį, baigiau kompiuterines technologijas Notingamo Trento universitete, taigi nėra reikalo elgtis su manim kaip su pasiuntinuku.

– O aš taip elgiausi?

– Taip, – atsakė Filipas, – visada. Net kai atnešdavau tau gėlių.

Sigrida susikišo rankas į chalato kišenes.

– Gal galėtume apie tai pasikalbėti kitą kartą?

– Kad tik tu prisiruoštum, – atkirto Filipas.

Lukas laukė nejaukiame laboratorijos pastato priimamajame. Palei sieną prieš priimamojo sekretorės stalą stovėjo eilė smėlio spalvos tvidu aptrauktų kėdžių, bet Lukas stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir žiūrėjo į skelbimų lentą, kurioje nuolat būdavo kruopščiai prisegami pranešimai apie dėstytojų susirinkimus ir paskaitas. Sigridai įžengus jis atsisuko.

– Ačiū…

– Kas atsitiko?

– Niekas neserga, – atsakė Lukas, – nieko panašaus. Aš tik…

– Kas yra?

– Nenorėjau eiti pas tave į namus, – pralemeno jis, – verčiau tegu niekas nežino…

Sigrida mostu liepė jam sėstis.

– Tave ištiko bėda?

– Ne, – atsakė Lukas. – Taip. Iš dalies. Dėl Šarlotės…

– Šarlotės!

– Ji sveika, – pridūrė Lukas. – Jai nieko nenutiko. Bet ji… ir mano mama…

Jis nutilo. Kurį laiką juodu tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Paskui Sigrida atsiduso.

– A, – tarė ji. – Štai kas.

3 Mėsa ar daržovės, troškintos jogurte; indų ir pakistaniečių valgis.