Джоанна Троллоп - Marčios

Mariela buvo atsilošusi ant gurgždančių dryžuotų pagalvių ir sukiojo plastikinių vamzdelių galvosūkį, kurį jai padarė senelis inžinierius. Vamzdeliai buvo sujungti taip, kad juos galėjai atskirti tik vienu būdu, ir Sigridos tėvas atsisakė net užsiminti Marielai, kaip tai padaryti. Sigrida pasisiūlė paskaityti Marielai – ar drauge su ja – ką nors skandinaviška, kaip antai Tuvę Janson, bet dukra buvo įnikusi į galvosūkį. Senelis visada mėgindavo jos kantrybę, o senelė iškepdavo obuolių pyragą, bet išbandymai Marielai patikdavo. Nepavojingi šeimos žaidimai, manė Sigrida.

Ji pasilenkė pabučiuoti Marielos.

– Saldžių sapnų. Atsiųsiu senelę tavęs pabučiuoti.

Mariela toliau sukiojo vamzdelius.

– Po dešimties minučių.

– Kodėl?

– Tada būsiu šitą įveikusi…

– Tikrai?

– Taip, – ryžtingai pareiškė Mariela.

Sigrida paliko kabineto duris praviras ir nuėjo didžiuoju buto koridoriumi į svetainę. Pro ilgus iki grindų langus į ją plūdo švelni vakaro saulės šviesa, o prie vieno lango krėsle, aptrauktame pilka drobe, sėdėjo motina ir skaitė laikraštį. Įėjus Sigridai, ji pakėlė akis ir paklausė:

– Galiu jai palinkėti labos nakties?

– Po dešimties minučių. Ji nori išspręsti senelio galvosūkį.

– Jis irgi nori, kad jai pavyktų, – nusišypsojo Sigridos motina.

Sigrida atsisėdo į krėslą prieš motiną ir pažvelgė pro langą į švelnų vėlyvos saulės spindesį. Motina žiūrėjo į ją.

– Ketinai grįžti į Švediją? – po valandėlės paklausė.

Sigrida krūptelėjo.

– Kas tau šovė į galvą?

– Tiesiog pagalvojau, – atsakė motina. – Kelionė netikėta. Tu negali nustygti. Nerimsti.

– Neturiu ramybės per Brinklius, – staiga išpoškino Sigrida.

– A, – tarstelėjo motina.

– Jie kaip senelio galvosūkis, – toliau kalbėjo Sigrida. – Tik jų atskirti neįmanoma.

Motina padėjo laikraštį ir nusiėmė akinius.

– Tai pamanei, kad grįžusi į Švediją nuo jų pabėgsi.

Sigrida nusuko akis.

– Gal šiek tiek…

– Nieko nebus, – maloniai ištarė motina.

– Bet…

– Klausyk. Paklausyk manęs. Tu seniai čia negyveni. Ši šalis nebe ta, kurioje užaugai. Žmonės, su kuriais užaugai, irgi pasikeitė, o tu, nors ir keiteisi su Anglija, čia likai tokia pati. Nieko nuostabaus. Tavęs čia nebuvo.

Sigrida mostelėjo ranka…

– Galėčiau pasivyti…

– Ir dar vienas dalykas, svarbesnis, – tarė motina. – Spėju, kad jis tau nė į galvą neatėjo.

– Koks?

Sigridos motina dar labiau atsilošė krėsle.

– Aš.

– Tu!

– Taip, – atsakė motina. – Aš. Pagalvok apie mano padėtį.

Sigrida apžvelgė kambarį ir nusijuokė.

– Atrodo labai patogiai…

– Tikrai? – paklausė motina. – Tikrai? Manai, patogu, kai abu vaikai gyvena užsienyje?

– Bet tu neprieštarauji…

– Kas sako, kad aš neprieštarauju?

– Bet…

– Žinoma, džiaugiuosi, kad ištekėjai už Edvardo, – pasakė Sigridos motina. – Aš dievinu Marielą. Labai myliu tavo brolį, bet jis niekada nepadovanos man Marielos. Man patinka jo partneris, aš myliu Edvardą, džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vaikų laimėjimais, bet jų gyvenimo nepažįstu. Ne taip, kaip mano draugės pažįsta savo vaikų gyvenimą. Argi tai įmanoma? Jūs gyvenate skirtingose kultūrose ir šalyse.

– Dieve, – ištarė Sigrida.

– Aš dar nebaigiau…

– Bet…

– Teko prisitaikyti, – toliau kalbėjo motina. – Ir vienas iš būdų apsiprasti, kad abu vaikai gyvena svetur, yra atsidėti darbui. Dabar aš nuolat dirbu, kaip ir tavo tėvas. Mums tai priimtina. Mums taip patinka. O išėję į pensiją, imsime keliauti, dažnai atvyksime į Londoną ir dažniau matysime tave su Mariela. Bet jei… – ji nutilo ir pasilenkė į priekį, įsmeigusi į Sigridą akis. – Jei tu dabar grįžtum į Švediją, negalėčiau mesti pacientų ir būti tik motina ir senelė. Negalėčiau. Nenorėčiau. Jau per vėlu, ir tu tai turėtum suprasti.

– Aš jau nesergu, – įžūliai atkirto Sigrida.

– Aš ir nesakiau, kad sergi. Nemanau, kad sergi.

– Tai kodėl taip su manim kalbi? Kodėl pyksti?

– Aš nepykstu, – atsakė motina, – bet pati esu motina, todėl tikėjausi, kad tavo vaizduotė lakesnė.

Sigrida įsmeigė akis į kelius.

– Ir dėl tavo anytos, – pridūrė motina. – Ar ne ji užaugino vyrą, už kurio ištekėjai?

Sigrida užsidengė veidą rankomis.

– Neverk, – švelniau pasakė motina. – Tam mes abi jau per senos. Truputis moteriško atvirumo neturėtų tavęs pravirkdyti.

– Aš neverkiu…

– O?

– Aš tik… prisitaikau.

Sigridos motina atsistojo, pasilenkė ir spustelėjo dukteriai petį.

– Einu palinkėti Marielai labos nakties. Įpilk mums po taurę vyno. Vis dėlto penktadienio vakaras.

– Mama…

– Ką?

– Aš nebandau… pabėgti…

Motina stabtelėjo, eidama pro jos krėslą.

– Niekada nepavyksta, Sigi, – pasakė ji. – Vis tiek viską pasiimi kartu. Gali pakeisti vietą, bet niekas nepasikeis, jei nepasikeisi pati. Nuolat tai kartoju ligoniams. Vertėtų tai užrašyti ant operacinės sienos.

Vakarais Šarlotė bloguodavo rečiau. Šleikštulys nebūdavo toks stiprus, pilvas pastebimai padidėjo, o krūtinė buvo nuostabi. Viršininkui, kuris, deja, nenustebo, ji pasakė esanti nėščia ir sužinojo gausianti mokamas keturių mėnesių nėštumo ir gimdymo atostogas, dar du mėnesius jai bus mokama pusė atlyginimo, bet darbas jai nebus išsaugotas. Šarlotei atrodė, kad taip ir turi būti. Tai buvo keista, kaip dar neseniai jai atrodė keistas gimdymas, ir Šarlotė nerūpestingai manė, kad viskas įvyks savaime, įvykiai neš ją it upė popierinį laivelį ir ji prisitaikys prie kiekvieno naujo nutikimo, kaip kadaise prisitaikė prie mokyklos, darbo, Londono, vyrų ir vedybų. Ankstesnį nerimą, beveik baimę dėl nėštumo, lyg būtų atsidūrusi tunelyje, iš kurio gali išeiti tik viena, beveik nuslopino Luko džiaugsmas dėl kūdikio, toks didelis, kad jis nusipirko kelias knygas apie nėštumą ir kūdikių priežiūrą ir uoliai skaitydavo vakare prieš miegą.

„Jis gimdytų vietoj tavęs, jei galėtų, – vieną dieną pasakė Šarlotei Džedas. – Visai kuoktelėjo. Tik neužmiršk susigrąžinti tikrojo Luko, kai nėščiasis bus nebereikalingas.“

Džedas padovanojo Šarlotei puodelį, ant kurio buvo lengva ranka nupiešta besišypsanti nėščia moteris ir apačioje suraityta – „Laiminga mamytė“. Buvo labai keista galvoti, kad ji tuoj taps motina, kad netrukus nuo jos priklausys mažas žmogelis, už kurį ji jausis atsakinga, pasak motinos, visą gyvenimą nuo pirmo naujagimio įkvėpimo. Matyt, mąstė Šarlotė, atsakomybės jausmas atsiras gimus kūdikiui, kaip užgimė kitokia meilė Lukui, kai ėmė į jį žiūrėti rimtai. Tokia meile Petra, spėjo Šarlotė, tebemyli Ralfą, todėl Šarlotei jos labai gaila.

Po apsilankymo Petros darže Šarlotė palaikė su ja ryšį žinutėmis. Petros nesudomino socialiniai tinklai, nei feisbukas, nei tviteris, neatsiliepdavo į mobiliojo skambučius, bet kartais atsakydavo į žinutę – atsiųsdavo jai mįslingus trumpus tekstelius, dažnai nesuprantamus, bet visada pasirašytus bučiniu. Šarlotės telefono atmintyje buvo išsaugota pustuzinis Petros žinučių, ji džiaugėsi ir šiek tiek jaudinosi, lyg būtų sąmokslininkė. Nelabai nutuokė, nei prieš ką sąmokslas, nei kada ji apie tai papasakos Lukui, bet vis tiek ją apimdavo slaptos galios virpulys, lyg būtų įgijusi pranašumą prieš Luko šeimą šiai nežinant. Visai menka išdavystė, tarė sau, iš tiesų ji niekam nekenkia, be to, negi Petros požiūris ne toks svarbus kaip Brinklių?