Джоанна Троллоп - Marčios

Petra nieko nesakė, tiesiog stovėjo prieš Reičelę su megztais pirkinių krepšiais. Reičelė kelis kartus išsižiojo, kartą ar du mostelėjo ranka mėgindama paklausti, kur vežimėlis, kur berniukai. Petra jai nepadėjo.

– Kaip… tau sekasi? – pagaliau paklausė Reičelė.

– Puikiai…

– O… o vaikams?

– Puikiai, – atsakė Petra.

Reičelė susivaldė.

– Kur jie? – paklausė ji. – Niekada tavęs nemačiau be vaikų…

– Jie su Stivu, – atsakė Petra.

– Su… su…

– Taip, – atsakė Petra. Ištarė taip, lyg jos žodžiai būtų tokie įprasti, kad beveik keltų nuobodulį. – Stivas nuėjo paplaukioti su jais. Jie mėgsta plaukioti, tai jis juos nusivedė. – Ji patylėjo. – Mat aš nemoku plaukti. Prisimeni? – pridūrė.

Paskui nusišypsojo Reičelei, mandagiai ir abejingai, ir žengė į gatvę, kad galėtų praeiti pro šalį su pirkinių krepšiais.

Tą vakarą Reičelė paskambino Edvardui papasakoti apie susitikimą su Petra ir paklausti, ar, jo nuomone, reikia apie tai papasakoti Antoniui.

– Kodėl gi ne? – irzliai atkirto Edvardas.

– Jam ir taip skaudu…

– Taigi.

– Nenoriu, kad jis vaizduotųsi, kaip jo anūkai plaukioja su Petros kavalierium.

– Tada nieko nesakyk.

– Bet tu sakei…

– Mama, – tarė Edvardas, – mama, man nepatinka šis pokalbis. Nenoriu aptarinėti šio reikalo. Ir galvoti apie jį. Aišku?

– Turbūt pasiilgai Sigridos ir Marielos, – užjaučiamai ištarė Reičelė.

Edvardas kietai užmerkė akis. Nusprendė neatsakyti.

– Joms smagu? – paklausė Reičelė.

Edvardas neatsimerkė. Sigridos nėra jau keturios dienos, jis kartą skambino. Sala, kurioje stovi jos tėvų vasarnamis, ne ryšio zonoje.

– Manau, taip, – atsakė jis.

– Gal norėtum atvažiuoti čia? Savaitgalis be jų bus niūrus. Atvažiuok penktadienį.

Edvardas atsimerkė.

– Ne, ačiū, mama.

– Kodėl ne?

– Nes noriu likti čia, – atkirto Edvardas.

Stojo tyla. Ją sudrumstė Edvardo telefonas, pyptelėjimu pranešdamas apie gautą pranešimą.

– Puiku, – ryžtingai ištarė Reičelė. – Paliksiu tave siusti ramybėje. Iki, vaikeli.

Telefonas išsijungė. Edvardas paspaudė slinkties mygtuką ir atsidūrė pranešimų dėžutėje.

„Stokholme tris paras. Grįžtam sekmadienį. X.“

Jis surinko Sigridos numerį, laukė, kol signalas iš Londono pasieks Stokholmą, paskui išgirdo balso pašto pranešimą: „Čia Sigridos telefonas. Prašom palikti žinutę, aš atskambinsiu. Ačiū.“

Edvardas išsižiojo sakyti: „Paskambink man“, bet apsigalvojo. Numetė telefoną ant sofos. Ji išvyko, atsainiai pabučiavusi jį atsisveikindama, nesiteikusi paaiškinti, kodėl jis nepakviestas atostogauti drauge, net kodėl jai staiga šovė į galvą išvykti: užsisklendusi grįžtanti namo švedė, abejinga dėl savo elgesio, juolab jo nuomonei ir jausmams.

– Tu manęs ilgėsies? – paklausė jis Marielos Sigridai girdint, niekindamas save, o Mariela apkabino jį it seną mylimą meškiuką, nežinantį, kas yra žmogiški jausmai.

– Truputį, – atsakė ji.

Ir jos išvyko su lagaminu, pilnu šortų ir sportbačių, Sigrida, užsidėjusi beisbolininko kepurę ir atrodanti maždaug šešiolikos, tiesiai į salą, kur, pasak Marielos, pusryčiaus vilkėdamos pižamas, buriuos ir kūrens laužą paplūdimyje.

– Miegosime kartu didžiojoje lovoje, – pasakė Mariela. – Tik aš su mamyte.

Edvardas internete pažiūrėjo, koks oras pietryčių Švedijoje. Gražus, šilta, giedra, vėjo greitis nedidelis. Įsivaizdavo Sigridą ir Marielą uošvių namuose, iš tikrųjų trobelėje baltomis sienomis, pilku stogu, apstatytoje su romantišku šiauriečių paprastumu, iš trijų pusių apsuptoje vandens, o tolumoje – baltų namukų kaimą ir raudonstogės bažnyčios bokštą. Toje trobelėje jis mylėjo Sigridą, jie kepė žuvis ant plokščių akmenų paplūdimyje, ji džiaugėsi ir žavėjosi, kad jis moka buriuoti, kad jis geras jūrininkas ir lengvai valdo tėvo laivą. „Tu čia atrodai savo vietoje“, – pasakė ji, gulėdama paplūdimyje, padėjusi galvą jam ant kelių.

Dabar nebe savo vietoje, todėl kartu nepaimtas. Ne savo vietoje, todėl nelydi jos į salą susitikti su uošviais, su kuriais visada sutardavo. Nebe savo vietoje – po perkūnais, pamanė Edvardas, stodamasis nuo sofos ir pėdindamas į virtuvę, kas darosi, ką ji vaidina, jai vėl pablogėjo, kas įvyko?

Jis atidarė šaldytuvą, išėmė butelį alaus ir trinktelėjo ant stalo. Kad ir kas nutiktų, kad ir ką būtų sumaniusi Sigrida, jam teks taikstytis. Jis niekam, juolab broliams, nieko nesakys, nes Ralfą patį ištikusi bėda, o Lukas dar neatsikvošėjęs nuo ką tik pradėto santuokinio gyvenimo ir nenumatyto nėštumo. Be to, pirmas kelias dienas naujajame darbe Ralfas apsistos čia, nes kambarys prie Finsberio aikštės bus paruoštas tik nuo pirmos, ir jam reikės paramos, o ne žinios, kad vyresniojo brolio, iš kurio jis tikisi stiprybės ir užuojautos, gyvenimas beveik tiek pat pašlijęs, nors ir ne taip akivaizdžiai.

Edvardas atkimšo butelį ir mauktelėjo gerą gurkšnį alaus. Sigrida grįš po keturių dienų, atsiveš Švedijos oro, saulės ir linksmybės, ir nors jį užgavo jos poelgis, jis nenorėjo, kad grįžusi ji pamatytų rūškaną vyrą ir netikėtą svečią dieverį. Vėl gurkštelėjo alaus. Gana savigailos, tarė. Gana kankintis dėl pramanų. Ji bent jau grįžta namo.

Sigrida ketino saloje likti savaitę. Keturias penkias dienas pabus dviese su Mariela, imsis paprastų, ramių, su vandeniu susijusių darbų, kuriuos dirbdavo saloje Marielos metų, paskui paprašys tėvų atvažiuoti savaitgaliui. Tikėjosi, kad jie džiaugsmingai sutiks, nes dievina salą, o Marielos, vienintelės anūkės, nematę septynis mėnesius. Bet motina pasakė, kad, deja, šeštadienio vakarą Sigridos tėvui svarbus dalykinis priėmimas, todėl jie liks mieste.

– Tai tu atvažiuok, – paprašė Sigrida.

– Negaliu, – atsakė motina. – Einu su tėvu. Kvietimas dviem.

– Užuot susitikusi su Mariela ir manim?

– Sigi, – ramiai atsakė motina, – ši tavo kelionė mums netikėta. Ką tik apie ją sužinojau. Mes turime savų reikalų.

– Bet aš norėjau tave pamatyti. Ir parodyti tau Marielą…

– Tai atvažiuok į Stokholmą.

– Bet aš noriu pabūti saloje…

– Turiu eiti, – atsakė Sigridos motina. – Spręsk pati.

Sigrida suirzo, kad tėvai dėl jos nepakeitė planų, bet manė, kad saloje maloniai praleis laiką. Ilgėjosi įprastų šiurkštokų mėlynų su baltais raštais lovos skalbinių, rytų, kai su puodeliu arbatos viena pižama žiūri, kaip teka saulė, vakarų paplūdimyje, kai rodys Marielai, kaip skrosti žuvis, kadaise tėvas to išmokė ją ir Bengtą, paskui – kaip persmeigti jas šakele ir iškepti. Bet Mariela nemėgo valgyti žuvies, juo labiau – čiupinėti lipnių jos žarnų kilpų, o naktį, užuot ramiai miegojusi ir leidusi Sigridai pailsėjusiai ir gaiviai atsikelti prieš saulėtekį, per miegus taip spardėsi ir vartėsi, graibstė už antklodės ir murmėjo, kad Sigrida atsigulė kitame kambaryje į siaurą vaikišką lovą ir kiaurą naktį daužė pėdas į kojūgalį, o vandentiekio vamzdžiai sienoje už jos galvos nuolat krenkšėjo.

Oras buvo gražus, bet dienos saloje ilgos – ilgos ir, atvirai kalbant, nuobodžios. Buriavimo kursai, kuriuos turėjo lankyti Mariela, šią vasarą jau buvo pasibaigę, o patenkinus ilgesį ir užsiropštus į uolas paaiškėjo, kad vaikščioti nelabai yra kur. Švedijoje mokslo metai prasideda keliomis savaitėmis anksčiau negu Anglijoje, todėl visos šeimos išvažiavo, uždariusios langines, o kai kas jau ir valtis uždengęs prieš žiemą. Marielai užteko proto neprasitarti, kad jai čia nuobodu, bet kartkartėmis ji pasiguosdavo, jog labai keista gyventi be televizoriaus. Iš tikrųjų buvo keista. Visa sala buvo keista, lyg Sigridos vaikystės prisiminimai būtų ne tikri, o pramanyti. Ketvirtą dieną žiūrėdama, kaip Mariela viena ranka, lyg abiem dirbti nepakaktų susidomėjimo, stato piramidę iš akmenukų, Sigrida pasiūlė grįžti į Stokholmą. Mariela kaipmat atsistojo.