Джоанна Троллоп - Marčios

– Žinau, kur šiandien Ralfo broliai, – pasakė abejingai. – Jie jam pranešė.

Šarlotė pakėlė akis nuo Kito sraigės.

– Iš kur žinai?

– Reičelė paskambino, – taip pat atsainiai atsakė Petra. Ji pasilenkė, atsegė Barnio diržus ir paėmė jį ant rankų. – Kvietė ir mus ateiti, – kalbėjo prisidengusi juo, – nes atvažiuos kiti. Bet mes negalėjom. – Ji patylėjo. – Taigi žinojau, kad būsi ten, – pridūrė.

Šarlotė lėtai atsistojo.

– Aš nėjau į vidų. Luko tėvai nežino, kad atvažiavau. Aš tik atvežiau vaikinus ir palikau prie vartų. – Ji patylėjo. – Jie ketino… – kalbėjo toliau nebe taip tvirtai, – pasakyti jiems…

– Taip, – atsiliepė Petra, – todėl mes ir negalėjom eiti.

– Žiūrėk! – nudžiugęs sušuko Kitas. – Žiūrėk! Ji vėl iškišo ragiukus!

Šarlotė pažvelgė žemyn. Sraigė staigiai pasislėpė kiaute.

– Nežiūrėk į ją! – paliepė Kitas.

Petra atsisėdo ant žolės ruoželio tarp daržovių lysvių ir pasisodino ant kelių Barnį.

– Kaip manai, kas nutiks? – paklausė įsikniaubusi Barniui į plaukus.

Šarlotė irgi atsisėdo kitoje didelių šiurkščių aguročių lapų lysvės pusėje. Parietė po šonu kojas ir rymojo ant rankos, žiūrėdama į velėną ir laisva ranka pešiodama žoles.

– O kas atsitiko? – atsargiai paklausė.

– Kas? – nesuprato Petra.

– Tau… kas nutiko tarp tavęs ir to vyriškio?..

– Jis nuostabus, – tarė Petra. – Su juo lengva. Jis dėl nieko nesuka galvos. Vardu Stivas.

– Ar… – prabilo Šarlotė ir nutilo.

– Kas ar?

– Ar tu su juo pergulėjai?

Petra kažką nubraukė Barniui nuo viršugalvio.

– Dar ne.

Šarlotė staiga pakėlė galvą.

– Bet ketini?

Petra gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt…

– Bet tu ištekėjusi!

Petra nė kiek neįsižeidė.

– Jis pasakė, kad nori būti laisvas, – tarė ji, dirstelėjusi į Šarlotę pro aguročio lapus.

– Kas pasakė?

Trumpa tyla, paskui Petra užsikirsdama ištarė:

– Ralfas.

Šarlotė atsistojo ir apėjo aguročių lysvę, lydima Kito. Atsiklaupė ant žolės šalia Petros ir nudžiugusi, kartu nustebusi pamatė, kad Kitas atsišliejo jai į kelius nepaleisdamas sraigės.

– Oi, Petra… – jaudindamasi ištarė.

– Jis pasakė, kad nori būti laisvas nuo mūsų visų, – pasakė Petra drebančiu balsu. – Aš jam leidau! Vis tiek negalėjau sulaikyti, tai leidau. Ir pamaniau, jei jis laisvas, tai ir aš laisva. Ne nuo vaikų, niekada, bet nuo jo, jei jis to nori. Nes… nes nesvarbu, ką apie jį manau, ko iš jo noriu, jis… jis nenori, kad aš kas nors būčiau, jis tik nori, kad jo nevaržyčiau. Tai aš ir nevaržiau.

Šarlotė nieko neatsakė. Ji apkabino Kitą, o jis atsišliejo į ją, žiūrėdamas į sraigės kiautą, šiltą, kietą ir raminamą.

– Be to, čia yra jūra, – kalbėjo Petra. – Žinau, visi mano, kad aš pamišusi dėl jūros, bet ji svarbi. Svarbi man, tik kad Ralfas tai suprastų, anksčiau jis šitai jausdavo, bet dabar nebesupranta. Dabar jis nori būti toks, koks buvo, kai manęs nepažinojo. Vėl išsitraukė kostiumus. Niekas nesupranta, ką aš darau, niekas nemano, kad turiu teisę gyventi, kaip man reikia. Ir niekada nesuprato. Maniau, kartais Ralfas tai pajausdavo, bet ne. Net Ralfas nesupranta. Jis nori, kad būčiau tokia, kokios jam reikia. Ir visi kiti to nori.

– Aš nenoriu, – tarė Šarlotė.

Petra atsiduso.

– Tu dar gerai jų nepažįsti, – tarė ji.

– Užtenka, kiek pažįstu…

– Ne tiek, kad pasipriešintum…

Šarlotė atsirėmė smakru į Kito viršugalvį. Jos žvilgsnis pro Petrą nukrypo į atdarą Petros pašiūrę, kurioje ant kablių kaip tvarkingoje virtuvėje kabėjo įrankiai.

– Todėl ir atvažiavau, – tarė ji ir stipriau apkabino Kitą. Jis suglebo jos glėbyje, beveik snaudė, ir nors Šarlotei skaudėjo sulenktus kelius, kuriuos jis nuspaudė, ji nieku gyvu nebūtų krustelėjusi. – Nežinau, kas atsitiks šiandien, – tarė Šarlotė. – Nežinau, kaip jie elgsis, tegaliu pasakyti, kad vaikinai kol kas kartu. Vis dėlto broliai. Taigi… nežinau, kaip jie tai nupasakos. Nežinau, kaip pateiks…

– Nepalankiai, – tarė Petra.

– Taip, tikriausiai. – Šarlotė susimąstė, ar neįtraukti į lygtį Reičelės ir savo didžiosios nuoskaudos, bet, skatinama išminties, lydinčios ją per visą šį nutikimą, nusprendė, kad neverta. – Tik atėjau pasakyti, kad ne visi nesupranta, – tepasakė ji. – Aš suprantu. Gal nesuprantu jūros, o Stivo nepažįstu, bet jei tau manęs prireiks, padėsiu.

– Aš jo nemyliu. Ir šiaip nieko jam nejaučiu, – pasakė Petra vėl Barniui į plaukus.

– Stivui?

– Taip.

– Tai kodėl?..

– Nes jis man padeda, – atsakė Petra. – Jis žino, ką aš žinau. Apie jūrą ir kitus dalykus. Jam patinka tai, kas patinka man. Jis myli vaikus. – Ji dirstelėjo į Kitą. – Jis miega.

Šarlotė pažvelgė žemyn.

– Kaip aš pagerbta…

– Jam patinka moterys, – tarė Petra.

– Ar… ar jis myli senelę?

Petra, reikšmingai patylėjusi, atsakė:

– Taip, myli. Bet jai Kito nepaliksiu, – pridūrė beveik negirdimai. – Dabar ne.

Šarlotė jai nusišypsojo.

– Manęs ji irgi nemėgsta, – tarė, o Petra pakėlė akis, pažvelgė tiesiai į Šarlotę ir nusišypsojo.

Antonis gal šimtąjį kartą pakartojo:

– Negaliu patikėti.

Reičelė užsimerkusi gulėjo viename įdubusių senų studijos krėslų. Studijoje jie jau kelios valandos, nuo tada, kai sūnūs išvažiavo. Prie vairo sėdėjo Šarlotė, o jie net nežinojo, kad ji Olbore, ji neišlipo iš mašinos su jais pasisveikinti, sėdėjo šypsodamasi prie atdaro lango burzgiant varikliui.

– Užeik, – pasilenkusi prie jos pasakė Reičelė. – Užeik bent arbatos išgerti prieš kelionę.

Šarlotė nė akinių nuo saulės nenusiėmė. Nusišypsojo plačia baltadante šypsena ir padėkojusi pridūrė, kad jiems reikia važiuoti atgal, rytoj darbas, ir Edas su Luku nuolankiai įsėdo į mašiną, lyg nuo šiol klausytų jos – ne tėvų, Šarlotė įjungė pavarą ir nuvažiavo, mojuodama ir šypsodamasi, o juodu žiūrėjo, kaip jie važiuoja nusiminę ir suglumę, paskui nesitarę drauge apsigręžė ir nuėjo į studiją.

Antonis stovėjo prie molberto. Ant jo tebebuvo nebaigtas gervių piešinys, ir jis iš įpročio paėmė anglį ir brūkštelėjo per popierių, bet negalėjo susikaupti, ranka neklausė. Stovėjo, laikydamas anglį, ir kartojo, kad negali patikėti, negali, ir viskas. Bet kas, tik ne Petra. Petra.

Reičelė tylėjo. Ji klestelėjo į artimiausią krėslą ir nebepakilo, atlošusi galvą, užsimerkusi arba nukreipusi akis į lubas. Per pietus sūnums ji patiekė omarą, jiems pirktą omarą, abu jį dievina, pagamino česnakinio majonezo, o desertui – grūstų orinukų su braškėmis, Luko mėgstamiausių. Bet nė katras nieko nevalgė. „Nuostabu, mama, ačiū“, – padėkojo jie kaip paauglystėje, susižvelgė, lyg ketintų prisipažinti, kad kriketo kamuolys pramušė šiltnamio stogą, o paskui Edvardas atsikrenkštė ir pasakė, kad jie atvažiavę ne šiaip sau, deja, priežastis nėra linksma, ir ėmė pasakoti. Reičelė iškart, nuo pirmų žodžių, pamatė, kad Antonis nesupranta ir negali suvokti to, kas jam sakoma, lyg Edvardas kalbėtų kiniškai. Paskui jis staiga suprato, papilkėjo ir padėjo šaukštą, ir Reičelė taip įsiuto dėl jo, pajuto tokį įtūžį dėl išduoto jo pasitikėjimo, kad vos nepašoko nuo kėdės iki lubų.

Dabar ji buvo ramesnė. Buvo ramesnė ir išsekusi, kaip būna po pykčio priepuolio. O ją buvo užplūdęs pyktis. Iš įniršio ji pasakė daug negražių žodžių apie Petrą, šitaip atlyginusią Ralfui už pastangas aprūpinti šeimą, šitaip besielgiančią, šitaip nerūpestingai numojusią ranka į Antonio tikėjimą ir meilę.