Джоанна Троллоп - Marčios

Šarlotė valandėlę tylėjo, žiūrėdama į savo plaštaką tarp Luko delnų. Paskui nerūpestingai ištarė:

– O, Petrai jie atleis…

Lukas pažvelgė į tolį. Tada įdėmiai pažiūrėjo į žmoną.

– Nesu tikras, – atsiliepė, ir staiga Šarlotė perlaužė širdį ir save, nes prieš akis jai iškilo Petra per vestuves su juokinga trumpa megzta suknyte, apkabinusi Kitą su Žmogaus Voro marškinėliais, abu papilkėjusiais iš nuovargio veidais, sutrikę, lyg žemė slystų iš po kojų.

Tada Šarlotė pažvelgė Lukui į akis ir nusišypsojo.

– Aš važiuosiu, – tarė ji.

– Ką?

– Ir aš važiuosiu su jumis, – tarė Šarlotė. – Savaitgalį važiuosiu su jumis į Safolką. Su tavim ir Edu. Žinoma, važiuosiu.

Jis šūktelėjo ir stipriai ją apkabino.

– Tu nuostabi, tu dieviška, bet gal mums su Edu reikėtų tai padaryti dviese? – paklausė, o ji atsakė jam į petį:

– Gerai. Viskas bus gerai. Aš tik norėčiau būti ten, palaikyti tave, – ir kelias akimirkas svarstė, ar jis neverkia.

Lukas be paliovos jai dėkojo. Jis taip dėkojo, kol juodu slampinėjo po butą ruošdamiesi gulti, kad Šarlotė juokdamasi liepė jam liautis – nebeliks dėkingumo už tikrai svarbius dalykus. O jis iškilmingai pareiškė:

– Tai labai svarbus dalykas. Man.

Ir ji pajuto sąžinės graužatį ir podraug palengvėjimą, sąžinės graužatį dėl savo pastarojo meto elgesio, o palengvėjimą, kad vėl atsidūrė ant Neklaidingosios pjedestalo, tokį palengvėjimą, kad ją staiga užplūdo nederamas dėkingumas Ralfui su Petra, trikdantis, bet galingas.

Dabar, gulėdama blausiai švytinčioje miesto naktyje, šleikštuliui pamažu atslūgstant, sunkiai Luko rankai slegiant kirkšnis, Šarlotė mąstė apie kelionę į Safolką. Lukas sakė, kad Sigrida su Mariela nevažiuos, vadinasi, ji bus viena su Edvardu ir Luku. Pasisiūlys vairuoti. Ji mėgsta vairuoti, ji gerai vairuoja, o vyrams galės pasakyti, kad bloguoja, kai nevairuoja, taigi, išsodinusi juos prie Antonio ir Reičelės trobos, galės daryti ką panorėjusi.

– Galėčiau juos nutapyti, – tarė Antonis.

Jis stovėjo prie virtuvės stalo, apkrauto vasaros pabaigos daržovėmis, raudonžiedėmis pupelėmis, cukinijomis, špinatais ir neišimtomis iš pintinės morkomis, kurių plunksniški žali lapai driekėsi nuo stalo krašto kaip plaukai. Reičelė visą popietę praleido sode, nes šiandien atėjo sodininkas, dirbantis šiame sode nuo vaikystės. Jis stumdydavo karutį ir grėbdavo lapus dar Antonio tėvams, o dabar buvo užsispyręs pusaklis senis skaudančia nugara. Juodu su Reičele geriausiu atveju vienas kitą pakentė, ir Antonis žinojo, kad popietė su Diku žmonai – kantrybės išbandymas.

Ji plikė arbatą. Per petį dirstelėjo į žalią krūvą ant stalo.

– Neįsivaizduoju, kam varginausi, – tarė.

Antonis nutylėjo. Iš įpročio vos nepuolė jos raminti: „O, aš mėgstu špinatus“, bet iš patirties žinojo, kad nenuramins, be to, Reičelės balsas skambėjo veikiau liūdnai negu piktai. Jis žiūrėjo į ją iš nugaros: įjungia virdulį, ima iš spintelės arbatos paketėlius ir puodelius. Tebebuvo liekna kaip tada, kai pirmą kartą ją pamatė; kartais net dabar, išvydęs ją kasančią daržą, ką nors keliančią iš automobilio, besilenkiančią pakelti rankšluosčio nuo vonios kambario grindų, jis negalėdavo patikėti, kad ji paseno, kad ji dabar kitokia negu mergina, su kuria susipažino išvykęs atostogų pėsčiomis po Šiaurės Velsą. Tada jos plaukai beveik siekė juosmenį ir kalbėjo ji su vališku akcentu. Ir nors akcentas dingo, o plaukai nukirpti iki smakro, ji vis dar anoji Reičelė, galbūt jis perdeda, bet ji ta pati.

Reičelė atsisuko ir padėjo ant stalo du puodelius arbatos, paviršiuje nelabai padoriai sūpavosi išsipūtę arbatos pakeliai.

– Prašom nesielgti taip, lyg turėčiau pašokti ligi lubų, – pasakė nežiūrėdama į Antonį.

– O galėtum, – supratingai atsiliepė Antonis.

Reičelė atitraukė stalčių pasiimti šaukštelio.

– Veikiau apsiverkčiau.

– Tu beveik niekada neverki…

– Pastaruoju metu, – tarė Reičelė, – verkiau gana dažnai. Man nepatinka, bet pati nepajuntu, kaip puolu į ašaras. Šią popietę vėl apsižliumbiau, raudama velnio morkas. Manau, Dikas nematė. Dabar jis nemato mažesnių už autobusą daiktų, be to, buvau jam atsukusi nugarą.

– Kodėl verkei? – atsargiai paklausė Antonis.

– Pats žinai…

– Nežinau. Tikriau, tiksliai nežinau. Vis dar dėl Šarlotės? Ar dėl morkų?

Reičelė prispaudė arbatos pakelį prie puodelio šono ir ištraukė.

– Dėl morkų.

Antonis laukė.

– Kadaise negalėdavau išauginti užtektinai daržovių, – tarė Reičelė. – Garažo gale būdavo prikrauta maišų, ir labai džiaugdavomės, jei bulvių užtekdavo dar ir po Kalėdų. Mes apsirūpindavome beveik viskuo, bet viską greitai suvalgydavome.

Ji nutilo ir ištraukė antrą arbatos pakelį.

– Taip buvo kadaise, – atsiliepė Antonis. – Prieš daugelį metų. Tu prisimeni laikus, kai berniukai ėjo į mokyklą, o juk Edas buvo mokinys prieš dvidešimtį metų.

Reičelė išėmė iš šaldytuvo didelį plastikinį pakelį pieno ir kliūstelėjo šlakelį į arbatą.

– Žinau.

– Tada…

– Tiesą sakant, galvojau ne apie tuos laikus, o apie dabartį, apie tai, kas vyksta dabar… – ji nutilo.

Antonis apėjo apie stalą ir apkabino žmoną. Ji neapglėbė jo, bet nesipriešino.

– Nieko čia nebuvo visą vasarą, – pasakė į tamsiai mėlynų jo marškinių tiką.

Antonis pasilenkė.

– Ką?

Reičelė kilstelėjo galvą ir aiškiau ištarė:

– Vaikai. Nieko čia nebuvo visą vasarą.

– Buvo, buvo, matėm anūkus…

– Prieš kelias savaites, – atkirto Reičelė. – Netrukus po vestuvių…

– Ir dar tą dieną, kai visi atvažiavo pietų, kai Mariela atvežė kepinių…

– Vienas sekmadienis, – atsiliepė Reičelė ir atgalia ranka nusišluostė akis. – Kitomis vasaromis čia visą laiką kas nors svečiuodavosi, jei ne vieni, tai kiti. Pernai Mariela viena viešėjo visą savaitę. O berniukai čia būdavo nuolat, mes net seną vežimėlį ištraukėm Barniui, prisimeni? Lukas irgi dažnai čia būdavo, jis buriuodavo, atsivežė Džedą, ir jie abu buriuodavo, paskui jis atsivežė Šarlotę supažindinti su mumis. Bet ne dabar. Dabar niekas nesilanko. Be abejo, suprantu, jie turi savo gyvenimą, tiktai nesitikėjau, kad jie liausis mus lankyti taip staiga, visiškai. O kai Ralfas su Petra išsikels į Ipsvičą, bus dar blogiau. Juk taip?

Antonis atitraukė ranką ir nuplėšė popierinio rankšluosčio lapelį nuo ritinėlio ant sienos.

– Še. Nusišnypšk.

Žiūrėjo Reičelei į viršugalvį, kol ji valėsi nosį.

– Ralfui buvo nerami vasara. Paskui vestuvės. Turbūt šiaip sutapimas.

Reičelė atsiduso. Išsiveržė Antoniui iš glėbio ir pakėlė akis. Patapšnojo jam per krūtinę.

– Tu pats tuo netiki, kaip ir aš. Tai permaina. Kažkas iš esmės pasikeitė, ir man tai nepatinka. – Ji vėl nusišnypštė nosį. – Tai mane gąsdina.

– Kodėl?

– Nes niekas nebenori, kad aš daryčiau tai, ką moku.

– Aš noriu…

Ji blankiai šyptelėjo.

– Antoni, tavęs man per maža. Be to, turi tapybą ir koledžą.

– Gali vėl dėstyti kulinarijos kursą…

Ji atsiduso.

– Nesu tikra, kad užtektų valios…

Antonis paėmė artimesnį arbatos puodelį.

– Gal išvelėnuokim daržą, kad tavęs neslėgtų derlius, kurio nėra kam valgyti?

Suskambėjo telefonas.

– Paieškosiu sprendimo, kuris nebūtų panašus į kapituliaciją, – tarė Reičelė, eidama per virtuvę pakelti ragelio.