Джоанна Троллоп - Marčios

– Pasakysi?

Edvardas pradėjo pilti vyną.

– Kai žinosiu daugiau. Kai žinosiu, ką jiems sakau, gal tada. – Jis stumtelėjo taurę Sigridai. – Prakeikta kvailė.

Sigrida nieko neatsakė. Edvardas vėl atsisėdo ir gurkštelėjo vyno.

– Žinau, kad Ralfas kaip šapas aky, – staiga jis įtūžo. – Žinau, kad su juo gyventi nelengva, bet jis tai daro dėl šeimos ir nors yra užsispyręs kvailys, bet jai ištikimas, neieško kitų moterų, negirtuokliauja, nelošia, tiesiog yra Ralfas, toks kaip visada. O Petra irgi ne angelas, valkata, nenorinti užaugti, paika menininkė. Garbės žodis, – jis pakėlė balsą. – Prakeikta kvailė! – beveik suriko.

– Kas? – iš tarpdurio paklausė Mariela.

Šarlotė gulėjo lovoje ant nugaros. Šalia miegojo Lukas, uždėjęs dešinę ranką jai ant šlaunų, ten, kur ji nustūmė ją nuo pilvo. Visi – motina, seserys, draugės – tikino, kad jei ji ir bloguos (ne visos vemia, Šarle, na, aš vos nenumiriau iš šleikštulio, bet daugelis nieko nejaučia), tai rytais, anksti, o jei Lukas atneš jai į lovą arbatos ir paprastą sausainį, kol ji dar kojos iš lovos neiškėlusi, bus daug lengviau. Bet rytą ji jausdavosi puikiai. Iš tiesų puikiai. Šarlotė bijodavo vakaro. Vakare paaiškėdavo, kad ji negali ne tik valgyti, bet ir galvoti apie valgį, juolab jo užuosti, kad ji nedrįsta net prisiminti, tarkim, kavos ar juodos duonos, nes turi iškart lėkti į vonios kambarį. Lukas labai mielas. Pastarąją savaitę jis užkąsdavo studijoje ir tik tada užlipdavo laiptais jau išsivalęs dantis. Ji buvo nuoširdžiai dėkinga, kaip ir už norą miegoti ją apkabinus. Tik net jo pirštas – apie ranką nė kalbėti neverta – ant pilvo buvo per sunkus, bet jei ji nukeldavo jo ranką, jis per miegus iškart vėl ją uždėdavo, lyg jam būtų gyvybiškai svarbu jos nepaleisti. Todėl kelias pastarąsias naktis Šarlotė tik stumtelėdavo jo ranką žemyn, jam to pakakdavo, ir gulėdavo laukdama, kol ją įveiks miegas ar šleikštulys.

Be abejo, šiąnakt buvo dar viena priežastis nemiegoti, be įprastos – ar ji iš tikrųjų vems, ar tik jaus šleikštulį. Lukas parėjo iš studijos graudžiai kvepiantis dantų pasta, kad ji neužuostų picos, ir pasakė, jog skambinęs Ralfas ir pareiškęs, kad Petra su kažkuo susitikinėjanti. Lukas, regis, ne kažin ką suprato, nei kas tas vyrukas, nei kokie Petros santykiai su juo, nei ką darysiąs Ralfas, bet buvo įtūžęs dėl brolio, kuris, tiesa, nėra idealus vyras, bet, po perkūnais, jis iš kailio neriasi naujame darbe, o Petra pastaruosius kelerius metus nieko neveikia. Dabar jam aišku, kodėl ji, Šarlotė, nelabai mėgusi Petrą, taigi reikėjo atsižvelgti į jos nuomonę, tikrai reikėjo, nes paaiškėjo, kad ji visiškai teisi.

Šarlotė norėjo pajusti pasitenkinimą, kad neklydo, bet nepajuto. Ėmė klausinėti Luko, ką Petra padariusi, o jis atsakė nežinąs ir, dėl Dievo meilės, nenorįs žinoti smulkmenų, bet Ralfas baisiai nusiminęs: Petra mielai išleidusi jį į Londoną uždirbti pinigų šeimai išlaikyti, nes susiradusi vyruką pasilinksminti, o tas meiliai žaidžiantis su Ralfo berniukais.

– Tai jį labiausiai ir siutina, – pasakė Lukas, stovėdamas šalia jos, gulinčios ant sofos, susikišęs nykščius į džinsų diržo kilpas. – Vaikams jis labai patinka. Kitas dažnai apie jį kalba, lyg Ralfas irgi turėtų prisidėti. Tai varo jį iš proto. – Lukas giliai atsiduso. – Verčiau paskambinsiu Edui, – pridūrė. – Ralfas paskambino Edui prieš dvi dienas ir paprašė nesakyti man, kol jis pats nepasakys. Girdi, norįs pasakyti tučtuojau, bet neturįs jėgų dar kartą viską kartoti. Vargšas. Žinau, brolis nepakenčiamas, bet šito nenusipelnė, juk ir jo verslas žlugo, tikrai nenusipelnė.

Jis pasilenkė, grakščiai ir lengvai – Šarlotei tai labai patikdavo, kai ji nesijausdavo taip bjauriai, pabučiavo ją ir pažadėjo ilgai neužtrukti. Miegamajame išbuvo pusvalandį. Šarlotė nė nekrustelėjo, kad nesubloguotų, bet žinojo, kad jis guli lovoje nusispyręs batus, pasidėjęs ant krūtinės mobilųjį su ausinėmis, kojūgaly įjungtas televizorius be garso. Lukas negali būti kambaryje su televizoriumi jo neįjungęs. Aiškino, jog taip yra todėl, kad jis trečias vaikas, mėgsta draugiją, bet nebūtinai šeimos šurmulį ir energiją, todėl nori būti šalia draugijos, kurią gali stebėti, bet kuriai nepriklauso. Tokiu atveju, anot Luko, televizorius tinkamiausias. Net studijoje vienas stovi, jis įjungiamas tą pačią akimirką, kai tik Džedas išeina iš kambario. Lyg Lukas bijotų, pamanė Šarlotė, kad gali įsėlinti piktos dvasios, jei joms teks susidurti tik su rimtimi ir tyla.

Iš pradžių ji bandė išgirsti, ką sako Lukas, bet buvo nelengva, gatvės garsai iš apačios dar labiau slopino jo balsą. Todėl Šarlotė atsargiai apsivertė ant šono, apsikabinusi pagalvę, ir vėl pabandė pajusti pasitenkinimą, kad taip tiksliai andai įvertino Petrą. Pasitenkinimo nepajuto, kaip nesuprato Ralfo ir Petros santykių: Šarlotei atrodė, kad keistesnių ir netinkamesnių suaugusių žmonių santykių nebūna, nes jų priežastis – Ralfo tėvų, Petros šešuro ir anytos artumas ir parama. Po sesers Saros žodžių apie Reičelę Šarlotė liovėsi jos nekęsti ir ja piktintis, bet palankumo jai nieku gyvu nepajuto. Tokios yra anytos, pasakė Sara. Yra, ir tiek. Ji niekada neatleis tau, kad ištekėjai už jos sūnelio, ir privalai su tuo susitaikyti. Tavo anyta niekuo nesiskiria nuo kitų. Šarlotė prisiminė vestuvių dieną ir tuometinius jausmus Reičelei, tada ji buvo džiaugsmingai pasiryžusi mylėti visus, prisiminė, kaip Reičelė zakristijoje ją pabučiavo, kai jie pasirašė parapijos metrikos knygoje, ir tai, kad turėjo pasilenkti, nes buvo aukštesnė ir dar avėjo aukštakulniais, kad Reičelė lengvai glustelėjo prie jos žando sausu skruostu ir nepasakė nieko, nepasakė: „Džiaugiuosi dėl tavęs“ ar „Lukui pasisekė“, nieko. O vėliau Šarlotė pamatė ją su Petra, maitinančia berniukus, ji buvo nusisegusi kvailas žalias plunksnas ir juokėsi, buvo pagyvėjusi. O dabar? Ar ji juoktųsi dabar? Vargu, nuožmiai ir pagaliau su šiokiu tokiu pasitenkinimu pamanė Šarlotė.

Grįžęs į svetainę, Lukas atsisėdo ant sofos krašto šalia Šarlotės.

– Kaip tu, angele?

– Pakenčiamai, – atsakė Šarlotė.

Lukas paėmė Šarlotei už rankos.

– Jei galėčiau, bloguočiau vietoj tavęs…

– Žinau, – atsakė Šarlotė ir pažvelgė į jį. – Kaip skambutis?

– Edas žino tiek pat, kiek aš. Abu tik bergždžiai spėliojom. Kaip visada, kai nieko tikrai nežinai.

– O jei Ralfas liktų Olbore?

– Šarle, jis negali. Jis turi dirbti…

– Bet tavo tėvai padėtų, jie ir šiaip jiems visada padeda.

Lukas abiem rankom suspaudė Šarlotės plaštaką.

– Edas manęs klausė, ar važiuosiu su juo.

– Kur?

– Į Safolką, – atsakė Lukas. – Pasakyti tėvams.

Šarlotė lėtai atsisėdo.

– Jūs abu važiuosit net į Safolką? Negi negalit pasakyti telefonu? Kodėl jiems negali pasakyti Ralfas?

– Negali, – liūdnai tarė Lukas. – Jis paprašė Edo, o šis – manęs. Tokių dalykų telefonu nepasakysi dėl… dėl…

– Petros?

– Maždaug, – sutiko Lukas.

Šarlotė apsisuko ir užsidėjo ant kelių pagalvę.

– Ar ne per daug jaudinatės? – paklausė ji.

– O jei tai būtų katra iš tavo seserų? O jei Sara pasakytų, kad įsitaisė meilužį, nes jai nepatinka Kriso skraidymo pamokos? Ar nenorėtum pati pasakyti motinai?

Šarlotė gūžtelėjo pečiais.

– Gal…

Lukas abiem rankom suspaudė jai plaštaką.

– Žinau, kad nevirškini mano mamos. Ir tėčio. Žinau, kad jautiesi apvilta. Žinau, ką manai apie Petrą. Bet… jie yra mano šeima. Taip jau yra. O tėvai bus priblokšti.