Джоанна Троллоп - Marčios

Stojo tyla. Ralfas žiūrėjo į vyną taurėse, paskui pažvelgė į Petrą.

– Tu nusivežei berniukus… – prabilo jis.

– Žinoma. Ką turėjau daryti?

– Ar… ar dėl to tu tokia laiminga? Ar dėl to namie šįvakar taip smagu? Ne dėl to, jog pakeitei požiūrį ir sutikai su mano nuomone dėl ateities, o dėl to, kad praleidai popietę…

– Dėl paplūdimio, – atsakė Petra.

– Popietę, – pratrūko Ralfas, nekreipdamas dėmesio į jos žodžius, – su kažkokiu tipu, kuriam leidai būti su mano vaikais, ir Dievas žino, kam dar leidai įvykti, juk taip, taip, taip…

Jis staiga nutilo. Įsistebeilijo į Petrą, stengdamasis suprasti, ką ji galvoja. Petra stovėjo kitapus stalo kaip įbesta, vieną ranką atsargiai uždėjusi ant supjaustytų grybų, kitą – ant peilio, trikdomai rami. Ji žiūrėjo į jį, akys buvo apsimiglojusios, bet atrodė kitaip nei paprastai, kai padėtis sunki, o ji mėgina išvengti sprendimo. Ji atrodė taip, lyg būtų apsisprendusi ir užsisklendusi.

– Petra?

– Taip.

– Petra, tu laiminga ne dėl manęs, bet dėl smagios popietės su tuo vyruku?

Ji šyptelėjo ir vėl paėmė peilį.

– Taip, – atsakė.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Sigrida padėjo telefoną. Paskambino motinai į Stokholmą žinodama, kad tokiu laiku ji bus namie po operacijos, o tėvas dar nebus grįžęs, kitaip be žodžių, bet, be abejo, jau vien savo buvimu būtų varžęs motinos atsakymus į Sigridos kalbas. Sigrida ketino – norėjo – papasakoti motinai apie visus Brinklių šeimos rūpesčius ir pakeliui į namus iš laboratorijos net galvojo, kaip papasakoti apie kviestinius pietus, Reičelės manieras, Šarlotės ašaras ir vėlesnį elgesį: bet kai atėjo laikas apie tai prabilti, paaiškėjo, kad tas noras išsivadėjęs, ir ji netikėtai pajuto turinti ginti Brinklius, užuot pasakojusi apie jų trūkumus motinai – ypač jai. Todėl jos meiliai ir ramiai pasišnekėjo, taip saldžiai, kad Sigrida pajuto, jog motina vos laikosi nepaklaususi, kas atsitiko.

Sigrida paėmė puodelį žaliosios arbatos, užsiplikytos prieš pokalbį telefonu, ir pažiūrėjo. Arbata buvo atvėsusi, su rudų nuosėdų apvadu dugne, ir nekėlė jokio noro ją gerti, it būtų koks puodelis vandens iš kūdros. Ji nuėjo prie kriauklės ir išpylė arbatą, paskui vėl pripylė virdulį vandens. Jai reikia kavos. Augdama visada gerdavo kavą. Žalioji arbata jos nepakeis. Kaip vanduo nepakeis sulčių, anot Marielos. Ar minkštų ledų. Marielai buvo pažadėta vanilinių minkštų ledų, jos mėgstamiausių, kai ji išmoks ne tik paraidžiui pasakyti, bet ir parašyti visus vasaros atostogų sąrašo žodžius, kurie baigiasi -ough . Ji sėdi užsidariusi kambary jau kelias valandas, taigi tikriausiai metė mokytis ir žaidžia, grindys nuklotos žaislais – mažučių sužmogintų miško žvėrelių šeimomis: ji juos migdo popierinių nosinaičių lizduose, kuriuos įrengia batukuose. Sigrida neketino dukrai trukdyti. Žaidimai su mažutėmis pelytėmis ir barsukais dvasinį gyvenimą praturtina kur kas labiau negu žinojimas, kad cough , rough ir bough rašomi panašiai, bet tariami skirtingai. Anglų kalba! Kas per keistenybė.

Laukujų durų spynoje spragtelėjo Edvardo raktas, paskui jis garsiai jas užtrenkė. Skubiai nulipo laiptais į virtuvę, pabučiavo ją – gana atsainiai, pamanė Sigrida, – ir iškart priėjo prie šaldytuvo.

– Pilvas griežia maršą? – paklausė Sigrida.

– Vandens, – glaustai atsakė Edvardas.

Jis išėmė ąsotį su filtru, Sigridos laikomą šaldytuvo durelėse, prisipylė didelę stiklinę ir iškart maktelėjo.

– Kas atsitiko? – Sigrida nenuleido nuo jo akių.

Edvardas gėrė toliau.

– Liaukis, – tarė Sigrida. – Neprisiplemk. Sunki diena?

Edvardas pastatė stiklinę ir vėl prisipylė.

– Taip.

– Gal norėtum papasakoti?

Edvardas linktelėjo ir vėl ėmė gerti.

– Kas nors atsitiko tavo šeimoje?

Edvardas liovėsi gerti ir paklausė:

– Kodėl mano šeimoje?

– Todėl, kad paprastai taip būna.

– Tavo…

– Ne, – pertraukė jį Sigrida. – Ne, ne palyginti su mano, jei nori žinoti. Aš ką tik kvailai šnekėjausi su motina.

– Kvailai?

– Visiškai beprasmiškai. Lyg jos nepažinočiau…

– Kodėl? – paklausė Edvardas.

Sigrida patylėjo, paskui išsisukinėdama atsakė:

– Nežinau. Gal buvau pavargusi.

Edvardas sunkiai klestelėjo ant virtuvės kėdės su trečia stikline vandens.

– Aš pavargęs.

Sigrida laukė.

– Man baisiai įkyrėjo Ralfas, – pasakė Edvardas. – Ne, įkyrėjo ne jis pats, vargšelis, o veikiau bėdos, kurias jis prišaukia.

Sigrida atsisėdo prieš Edvardą.

– Kas dabar? – atsargiai paklausė. – Jis atsisakė darbo?

– Oi, ne, – atsakė Edvardas. – Nieko panašaus. Dieve, jis tik po savaitės pradeda dirbti.

– Tai kas tada?

Edvardas atsiduso ir ištarė, žiūrėdamas ne tiek į Sigridą, kiek į stalo viršų:

– Petra.

– Petra!

– Jis šiandien skambino. Baisiai susijaudinęs. Pasakė, kad kamuojasi jau savaitę ir turi kam nors išsipasakoti. Pasirodo, Petra… nežinau, kas ten vyksta, nežinau, ar jie meilužiai, bet Petra susirado kitą vyriškį.

Sigrida aiktelėjo. Įsikibo į stalo kraštą ir pasilenkė į priekį.

– Petra?

– Taip, – atsakė Edvardas ir atsistojo. – Einu atsinešiu ko nors stipresnio. Nori išgerti?

– Sėsk, – tarė Sigrida. – Sėsk, išgersime vėliau. Sėsk ir pasakok. Kas tas vyriškis?

Edvardas atsišliejo į stalą.

– Jis dirba draustinyje, – niūriai pasakė.

– Jis…

– Lauke. Matyt… jis prižiūrėtojas, tikrai negaliu pasakyti. Rūpinasi infrastruktūra – tvoromis, laiptais, turėklais. Petra ten su juo ir susipažino.

– Bet ji pastaruoju metu ten nevažinėdavo…

– Kartą buvo, – atsiliepė Edvardas.

– Kartą!

– Ji pametė automobilio raktelius. Jis juos rado. Tai buvo tą dieną, kai Ralfas atvažiavo tartis dėl darbo.

Sigrida susiėmė galvą rankomis.

– Dieve mano…

– Jis turi namelį Žvirgždo gatvėje, – pasakojo Edvardas. – Kur jie gyveno anksčiau. Petra ten vedasi vaikus, jiems labai patinka, jie – bent jau Kitas – nori apie tai pasakoti Ralfui, jie nori jį nusivesti tenai.

– Ne…

– Ralfas pasakė, kad ji, regis, nesupranta, ką daro. Nesupranta, ir tiek. Juodu sutarė, jog jis galės savaitę gyventi Londone, kad jai su vaikais nereikėtų palikti Olboro, ir jai, matyt, atrodo, kad jis gavo laisvę, vadinasi, ir ji turi tokią pat teisę, todėl susirado tą tipą.

– Ko gero, išgersiu, – tarė Sigrida. – Petra. Negaliu patikėti…

Edvardas nusisuko į šaldytuvą.

– Ralfas sako, kad negali su ja pasišnekėti. Paprasčiausiai negali. Ji nesileidžia į kalbas. Žiūri į jį, šypsosi, neva jai dabar gerai ir ji neprieštaraujanti – tegul jis dirba Londone. Rodos, ji nesupranta, kad darbas Londone šeimai išlaikyti vargu ar reiškia neribotą laisvę Ralfui. Ir tikrai ne leidimas jai susirasti meilužį.

– Jie meilužiai?

Edvardas atidarė šaldytuvą ir išėmė butelį vyno.

– Nežinau. Ralfas nežino. Ji viso labo kartoja „jūra, jūra“, aišku, kad tai nesąmonė. Kokia jūra, velniai griebtų? Olbore visur jūra!

Sigrida atsistojo atnešti taurių.

– Jų santykiai visada buvo… keisti, – tarė ji.

– Kitų žmonių santykiai visada keisti.

– Dieve, Edai, daraisi filosofas…

Edvardas padėjo vyną ant stalo ir vėl paėmė.

– Liepiau pasakyti tėvams. Jis atkirto, kad neįstengs. Paprašė, ar negalėčiau aš.