Джоанна Троллоп - Marčios

Šarlotė atsiduso.

– Gerai, – atsakė ji.

– O dabar, – tarė Sara ir vėl paėmė valgiaraštį, – užsisakysime pietus.

Ralfas rado kambarį išsinuomoti. Vienas būsimų bendradarbių netoli Finsberio aikštės turėjo butą, kurio jam reikėdavo savaitgaliais, kai iš Dublino atvažiuodavo meilužė. Bute buvo mažas antras miegamasis, kurį mielai išnuomojo šiokiadieniams. Pasakė, kad, jei Ralfas prausis tik po dušu ir naudosis tik mikrobangų krosnele, penkiasdešimties svarų grynaisiais už keturias paras per savaitę pakaks, įskaičiuojant komunalines paslaugas ir municipalinius mokesčius, jokių dokumentų, jokių klausimų, tinka? Ralfas apžiūrėjo kambarį, dekoruotą ir apstatytą nuasmenintai ir šiuolaikiškai kaip viešbutyje, ir pamanė, kad jam puikiai tinka. Tada atsigulė ant lovos, pažvelgė į lubas su mažutėmis ryškiomis nišose įtaisytomis lemputėmis ir džiaugsmingai susijaudino galvodamas apie laisvę. Jis neketina ja piktnaudžiauti, patikino Edvardą, kalbėdamas telefonu, nekvailios kaip koks netikša, nutrūkęs nuo grandinės, bet žiūrės filmus, skaitys, ilgai dirbs, sportuos, svečiuosis pas brolius, ar maža pasaulyje malonumų? Iš Edvardo balso kitame linijos gale neatrodė, kad jis įtikintas ar nuramintas.

Važiuodamas traukiniu į Safolką, Ralfas mąstė apie kambarį netoli Finsberio aikštės. Penkiasdešimt svarų per savaitę – labai pigu, nes dušas smarkus, o iki darbo – vos dešimt minučių kelio. Galvojo apie Kitą ir Barnį, kaip keista bus gyventi be jų ir kaip bus nuostabu juos pamatyti savaitgaliais, kaip jis atsilygins jiems, jog visą savaitę nebuvo, keldamas rytą, kad Petra galėtų ilgiau pamiegoti, vesdamasis juos daryti dalykų, kurių šiaip niekada nedarydavo, nes iki šiol kiekviena diena būdavo kasdienybė ir niekuo nesiskyrė nuo kitų. Jis stebėjosi atgavęs energiją ir tikėjimą ateitimi, užuot svirduliavęs per gyvenimą kaip leisgyvis zombis, buvo budrus ir nekantriai laukė, kas bus toliau. Ipsvičo stotyje pripirko vaikams šokoladinių žirnelių ir ėmė dairytis gėlių Petrai. Nėra. Nesvarbu, tarė sau, ji pati augina gėles, stabtelėsiu pakeliui į namus ir nupirksiu butelį gero vyno. Šįvakar gersime vyną, aš pataisysiu vakarienę. Nuo šiol savaitgaliais valgyti gaminsiu aš, dienotvarkė ir požiūris pasikeis, pinigai irgi bus kiti. Lyg pradėtume gyvenimą iš naujo.

Kai jis parėjo, Petra buvo vonios kambaryje, klūpojo prie vonios, kurioje per plaštaką buvo prileista vandens, muilindama Kitą, o šis sėdėjo ir žaidė su prisukama plastikine varle. Barnis, apmuturiuotas juokingu rankšluosčiu su gobtuvu ir ausimis, sėdėjo šalia Petros ant vonios kilimėlio ir vartė audeklinę knygutę, kurios puslapiai cypia paspaudus tam tikras vietas. Ralfas išgirdo jų balsus lipdamas laiptais į viršų, atrodė, kad visi laimingi. Jam įėjus, jie pakėlė akis, berniukai suspiegė, ir jis džiugiai įsitikino, kad gyvenimas nebebus plumpinimas per plynaukštę ir virs šuoliavimu per lygumą viltingo kalnagūbrio link.

Jis pasilenkė pabučiuoti Petros ir Kito, prilaikydamas kaklaraištį viena ranka, paskui čiupo Barnį nuo grindų ir atsisėdo su juo ant kelių ant uždengto unitazo.

– Gera buvo diena? – paklausė Petra.

– Labai. O tau?

– Mes buvome prie jūros! – tarė Kitas, ropšdamasis į vonios galą, kad būtų arčiau tėvo. Išskėtė rankytes. – Tokia didelė! Ir pilna akmenų!

Ralfas nusijuokė.

– O tu, storasis Buda? – paklausė jis Barnio.

Barnis pasiūlė jam savo knygą. Ralfas paėmė ir klusniai pradėjo spaudyti.

– Turiu tau daug ką papasakoti, – tarė Petrai.

– Puiku. Kai vaikai bus paguldyti…

– Paskaityk man! – paliepė Kitas. Jis numetė varlę ir jau ropštėsi iš vonios. – Paskaityk man, tėti, paskaityk, paskaityk…

– Žinoma, paskaitysiu…

– Ekskavatorių knygutę…

– Gal galėtume ją pakeisti kita?

Petra apmuturiavo Kitą rankšluosčiu.

– Duok tėčiui ramybę. Jam įkyrėjo ekskavatorių knyga, taip?

– Ne!

– Ne! – džiaugsmingai išpoškino Barnis ir įsistebeilijo į tėvą. – Ne!

Ralfas žiūrėjo į Barnį. Šis, neatsispiriamai žavus, iš po smailaus rankšluosčio gobtuvo šypsojosi tėvui, rodydamas mažučius dailius dantukus. Ralfą užplūdo meilė jam, meilė jiems visiems, visai nedidelei šeimai, susispietusiai apie jį apšiurusiame vonios kambaryje. Jis pabučiavo Barnį į viršugalvį.

– Žinoma, paskaitysiu ekskavatorių knygą, – pažadėjo jis.

Vėliau virtuvėje jis išvyniojo vyną iš rudo popieriaus apsiautalo.

– Oho, – tarė Petra. – Ką švenčiame?

– Daugybę dalykų, – atsakė Ralfas. – Ir aš išvirsiu valgyti.

– Jau išviriau…

– Išvirei?

– Beveik. Rizotas.

– Dievinu rizotą, – tarė Ralfas. – Dievinu tavo rizotą. Žinoma, būčiau pagaminęs, bet man patinka tavo pataisytas.

Petra padėjo ant stalo dvi vyno taures.

– Tai susitikimas buvo sėkmingas?

– Labai sėkmingas. Susipažinau su analitikų komanda, visi geri specialistai, rodos, neblogi žmonės, o vienas man pasiūlė kambarį. Penkiasdešimt svarų per savaitę! Dešimt minučių kelio iki darbo. Nuostabu.

Petra sustingo. Ji bėrė ant lentelės grybus iš popierinio maišelio, bet liovėsi. Laikė rankoje maišelį, kuriame tebebuvo beveik visi grybai.

– Kambarį?

Ralfas, smeigdamas kamščiatraukio spiralę į vyno butelio kamštį, pakėlė akis.

– Taip, mažute. Kambarį. Kaip susitarėme.

– Susitarėme?

Ralfas pradėjo sukti kamščiatraukį.

– Prisimink. Tu pasakei, kad galiu būti laisvas…

– Taip.

– Juk tu rimtai kalbėjai?

– Taip, – atsakė Petra.

– Todėl išsinuomojau butą Sičio pakraštyje šiokiadieniams, savaitgaliais grįšiu, o tu galėsi čia likti su vaikais, kaip norėjai.

Ralfas ištraukė kamštį ir atsitiesė, šypsodamasis jai.

– Taigi klausimas išspręstas, tu gavai, ko nori, tiesa?

Petra išbėrė likusius grybus. Paėmė peilį.

– Tu mane supranti? – paklausė Ralfas.

– Aš… tikriausiai, – atsakė ji, nepakeldama akių. – Aš… tiesiog šiek tiek nustebau dėl kambario…

– Kodėl?

– Taip greitai…

– Mažute, po dviejų savaičių pradedu dirbti.

– Taip…

– O ką tu manei? Kaip, tavo nuomone, reikėjo daryti?

– Aš nieko nemaniau, – prisipažino Petra. – Ketinau palaukti, kol tu ką nors nuspręsi, paskui galvoti, ką darysiu.

– Tai aš ir nusprendžiau. Išsinuomojau kambarį.

Petra pažvelgė į jį ir nusišypsojo.

– Gerai, – tarė ji.

– O tu gali toliau gyventi čia. Daryti, kas tau patinka. Eiti prie jūros, kaip šiandien. Paplūdimys nebuvo prisigrūdęs?

– Mes ten nėjom…

Ralfas pradėjo pilti vyno.

– Tai kur ėjot?

– Į Žvirgždo gatvę, – atsakė Petra, pjaustydama grybus.

– Į Žvirgždo gatvę? Kaip ten atsidūrei?

– Taksi…

Ralfas liovėsi pilti vyną.

– Taksi? Į abu galus?

– Ne, – ramiai atsakė Petra. – Namo mus parvežė.

– Kas?

– Draugas. Jis dirba paukščių draustinyje.

– Draugas?

Petra pažvelgė į jį.

– Taip.

– Iš kur atsirado draugas, dirbantis paukščių draustinyje? – paklausė Ralfas.

Petra padėjo peilį.

– Jis rado mano automobilio raktelius, juos pamečiau tą dieną, kai buvau nuvažiavusi ten piešti, kai tu tareisi dėl darbo, o vaikus buvo apsiėmę prižiūrėti tavo tėvai.

– O dabar jis draugas.

– Jis gyvena Žvirgždo gatvėje, – tarė Petra. – Buvo nuostabu ten grįžti. Nuostabu. Berniukams labai patiko.