Джоанна Троллоп - Marčios

– Ilgainiui pamirš, – tarė Antonis. – Juk prabėgo tik dešimt dienų. Mama paskui siaubingai graužėsi. Nesakau, kad nevertėjo, bet žinau, kad graužėsi. Abiem reikia nusiraminti ir išmesti tą įvykį iš galvos.

– Manau, kad nieko nebus…

– O? Nesu įsitikinęs, kad yra kita išeitis…

– Tėti, manau, yra. Šarlotė mano, kad yra. Nė kiek neabejoja.

Stojo trumpa tyla. Lukas svarstė, ar Antonis piešia ta ranka, kuria nelaiko ragelio.

– Kokia?

– O Dieve, – tarė Lukas, – net nežinau, kaip suformuluoti, todėl tiesiog pasakysiu. Šarlotė nori, kad mama jos atsiprašytų. Ar tu… ar tu galėtum paprašyti, kad ji tai padarytų? Dėl… dėl Šarlotės? Dėl manęs?

Šį kartą pauzė buvo daug ilgesnė, ir Antonis atsakė nebe taip širdingai:

– Ne, sūnau. Ne, negalėčiau.

– Negalėtum? – pakartojo Lukas, suprasdamas, kad jo balsas dreba.

– Ne, – atsakė Antonis, – ne, mama negražiai pasielgė, ji tai žino, aš tai žinau, tu tai žinai. Ir ji už tai moka, jei supranti, ką turiu omeny. Bet aš neprašysiu jos viešai atsiprašyti, nenoriu. – Jis patylėjo. – Ji mano žmona, – tvirtai pridūrė.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Stivo Hadlio namelis Žvirgždo gatvėje buvo giliai įsmigęs į paplūdimio smėlį. Akį vėrė jo baltumas – namo savininkas kiekvieną pavasarį po žiemos audrų jį perdažydavo, – aukštas stogo kraigas žvelgė į jūrą. Iš tolo atrodė, kad namas per žvirgždą žengia tiesiai pakrantėn, bet prisiartinęs pamatydavai, kad aplink išbetonuotas nutekamasis griovys, gana platus – jame tilpo vandens statinė ir šiukšlių konteineris, čia buvo ir vienintelės durys, pro kurias vaikščiodavo Stivas ir kitas nuomininkas, nes jos vėrėsi į jūrai priešingą pusę, neužpučiamą rytų vėjo.

Šiame name Stivas gyveno drauge su Vudbridžo žuvų rūkyklos darbininku. Jie susipažino internete, abiem greitai reikėjo pigaus būsto pakrantėje, ir nors namo savininkas būtų galėjęs pelningai nuomoti namą atostogautojams, jis jų nemėgo ir buvo linkęs ieškoti nuomininkų tarp dirbančių Safolke, taigi naudingų grafystės ekonomikai žmonių. Todėl jis apsidžiaugė radęs Stivą ir Terį iš rūkyklos: jie čia ne tik dirba, bet ir nesipiktina dėl prieštvaninio karšto vandens tiekimo ir paprastutės virtuvės. Name buvo du maži miegamieji, apšiurusi svetainė su dirbtinės odos sofa, krėslais, senučiu televizorium ir vonios kambarys, kuriame rankšluosčiai niekada neišdžiūdavo, o sienos amžinai šlapiuodavo.

Užtat buvo paplūdimys. Petra su Barniu, slegiančiu nugarą, ir klumpančiu, šliuožiančiu, spiegiančiu Kitu prie šalies žingsniavo per gurgždantį smėlį ir svarstė, kaip ji įstengė gyventi kitur. Kiek daug žvirgždo, koks jis švarus ir lygus, plokščia taip, kad milžiniškas mėlynas dangaus skliautas kelia dar didesnį palengvėjimą, simetriški melsvai žali pajūrinių balžų kauburiai, pajūrinių pelėžirnių sruogos skaisčiai violetiniais žiedais, oras, erdvė, vėjas – visa tai žvalino ir sykiu be galo ramino. Aš namie, pamanė Petra, aš grįžau. Čia mano namai.

– Ką manai? – sušuko ji Kitui. – Ką tu apie tai manai?

Jis ropštėsi per akmenis, paraudonavęs nuo pastangų.

– Vėjuota! – sušuko laimingas. – Vėjuota!

– Tau čia patinka?

Jis įnirtingai sulinkčiojo, pasilenkęs griebė saują akmenukų ir barškančius numetė. Petra nusijuokė. Kitas, dirstelėjęs į ją, irgi nusijuokė, svaidydamas akmenukus.

– Atsargiai…

– Žiūrėk! – sušuko Kitas ir parodė.

Petra įsižiūrėjo. Pamatęs, kad jie atėjo, prie jų artinosi Stivas.

– Žiūrėk! – vėl sušuko Kitas Stivui, mėtydamas akmenukus. – Žiūrėk!

– Labas, – pasisveikino su Petra Stivas.

Ji sustojo.

– Labas…

Stivas parodė į Barnį.

– Gal man jį paimti?

– Taip, – apsidžiaugė Petra. – Yra kas nešt…

– Aš mėtau! – sušuko Stivui Kitas. – Aš mėtau!

– Matau, – atsiliepė Stivas ir vikriai paėmė Barnį. – Žiūriu…

– Turėsiu nenuleisti akių, – tarė Petra. – Kitas iš galvos dėl vandens kraustosi.

Barnis ramiai, be baimės žiūrėjo į Stivą.

– Labas, dički, – pasisveikino su juo Stivas. – Jūra ne tokia kaip kiti vandenys.

– Didesnė, – pasakė Petra.

– Su ja reikia kitaip elgtis, – pridūrė Stivas. – Aš jį nuvesiu prie jūros. Aš jam parodysiu jūrą. Paaiškinsiu. – Jis nusišypsojo Kitui.

Petra dirstelėjo į Stivą. Barnis išsidrėbė vaikinui ant rankų kaip ponas, o Kitas svirduliavo jam apie kojas su pilnomis rankomis akmenų, čiauškėdamas ir spygaudamas.

– Tu apsigimęs rūpintis vaikais, – tarė ji.

– Jie man patinka…

– O tu pats…

– Ne, – atsakė Stivas, – bet brolis turi. Be to, į draustinį atvažiuoja daug mokinių. Man labai patinka pradinukai. Patinka, kad jie dar nori tau įsiteikti. O kai mokinukai užsigeidžia padaryti vienas kitam įspūdį, būna jau klaikūs.

Petra linktelėjo.

– Eisime prie vandens? – paklausė Stivas.

– Gerai…

Stivas pažvelgė į Kitą, vis dar rėkaujantį ir trypinėjantį aplink ant akmenų.

– Eime susipažinti su Šiaurės jūra, – tarė Kitui Stivas ir nužingsniavo per žvirgždą, nešinas Barniu, o Kitas nusekė įkandin, tebelaikydamas rankose akmenukus.

Petra valandėlę žiūrėjo į trijulę iš ten, kur jie ją paliko. Diena buvo graži ir giedra, ji prisidengė akis ir paskui juos nelygia žeme nuėjo prie jūros. Barnis Stivo glėby atmetė galvą ir iš susižavėjimo užsimerkė nuo saulės ir vėjo, paskui Kitas klupinėdamas ištiesė ranką ir sugriebė Stivui už džinsų kiškos, ir Petra pamatė, kaip Stivas trumpai atitraukia ranką, prilaikančią Barnį, ir paliečia Kitui galvą. Mazgas, veržęs ir smaugęs ją daug savaičių, slystelėjo, atsilaisvino ir atsirišo. Nejučiomis Petra giliai atsiduso ir lengviau iškvėpė į milžinišką mėlyną erdvę virš jūros.

Vėliau drėgnoje virtuvėje, pro kurios langą atsivėrė paplūdimys ir virtinė vienabučių namų (viename jų su Ralfu iš pradžių gyveno Petra), Stivas paskrudino skrebučių berniukams, o sau ir Petrai užplikė arbatos. Skrebučius jis aptepė skaisčiai raudona uogiene, kurios, Petros nuomone, Reičelė niekada nebūtų pirkusi, – „Cheminės medžiagos, dažikliai ir sintetinės sėklos – tiesiog pasityčiojimas iš uogienės“, – ir supjaustė juostelėmis be Petros pagalbos nė neužsiminęs, kad ji galėtų pagelbėti. Berniukai buvo pakerėti.

– Balta duona, – pagarbiai pasakė Kitas.

Jis čiupo po juostelę skrebučio abiem rankomis. Barnis grūdo skrebutį į burną kumščiu.

– Ramiau, – pasakė jam Petra tik dėl visa pikta. Stivas padėjo jai puodelį arbatos ir maišelį cukraus su įbestu šaukštu, paskui klausiamai atkišo skrebučių su uogiene. Barnis puolė į priekį, atkakliai niurnėdamas pilna burna, ir visi, net Kitas, ėmė juoktis, sėdėdami ant plastikinių sodo kėdžių prie išklibusio stalo Stivo virtuvėje. Tada Stivas pro juoką tyliai paklausė Petros:

– Kas žino, kad tu čia?

O Petra atsakė, jos nuomone, tik tiesą:

– Nėra kam žinoti.

– Tikrai?

– Ralfas šiandien Londone. Oficialiai priimamas į darbą. Supažindinamas.

– Nenorėčiau, kad ką nors darytum slapta, – tarė Stivas.

– Taip…

– Bet nenorėčiau ir kad neateitum.

Petra pažvelgė į vaikus, kamžlojančius, kikenančius ir lipnius. Norėjo pasakyti, kokia ši popietė, kaip ji jaučiasi, kad rupūs, šiurkštūs it pemzos gabalėliai daiktai, dar neseniai glūdėję jos sieloje, ištirpo ant akmenų prie jūros. Bet ji niekaip nesugalvojo, kaip tai pasakyti, nežinojo, kaip nupasakoti, kad pasijuto grįžusi namo, kad tokia padėtis jai patinka ir tinka, todėl tik ištiesė ranką per Kitą nukrapštyti Barniui nuo šlaunies uogiene prilipdyto skrebučio trupinio ir pasakė visų trijų vardu: