Джоанна Троллоп - Marčios

Šarlotė buvo užsispyrėlė. Fionai buvo devyneri, Sarai – septyneri, kai gimė jauniausioji sesuo, daili nuo pirmo įkvėpimo, su tankia geltonų plaukų kupeta ant mažos apskritos galvytės. Turbūt mes ją išlepinom, pamanė Marnė, turbūt paikinom visi keturi, ji mėgo būti lepinama, todėl tegali klausytis pagyrų ir nepakenčia nuomonės, kuri nesutampa su jos noru. Ir vis dėlto, tarė sau Marnė, dėdama gėlę ir imdama 3B pieštuką eskizui, Šarlotė sutiko – bent neprieštaravo, kai Marnė pasiūlė jai važiuoti tiesiai namo ir pasakyti Lukui, kur buvusi. Stovėjo tarpduryje, dzingsėdama automobilio rakteliais, ir kalbėjo:

– Gerai, pabandysiu. Bet ji mus pakurstė ginčytis! Gali patikėti? Dėl jos mudu susiriejome!

– Tai nesileisk sukurstoma.

Šarlotė dirstelėjo į motiną.

– Tu iš tikrųjų tokia rami? Tau iš tikrųjų atrodo nieko baisaus, kad ji taip su manim kalbasi?

Marnė nusišypsojo dukteriai.

– Iš tikrųjų noriu ją užmušti, – pasakė tebesišypsodama, ir ausyse jai vis dar skambėjo Šarlotės juokas. Dukra juokėsi, eidama taku prie mašinos, įsėdo, pasuko uždegimo raktelį, staiga sugriaudėjo muzika, ir Šarlotė nuvažiavo, tik dulkės parūko.

Marnė pasilenkė prie popieriaus. Auklėdamas suaugusius vaikus, išmoksti prikąsti liežuvį. Žinoma, jei nori, kad jie tau išsipasakotų.

– Čia Lukas, – pasakė Lukas telefonspynei.

– Lukas! – nustebo Sigrida.

Ji lygino virtuvėje. Mariela miegojo, o Edvardas buvo išėjęs susitikti su Ralfu. Popiet šis staiga išdygo brolio kabinete ir pasakė, kad jam reikia pagalbos.

– O dabar dėl ko? – paklausė Sigrida.

– Nežinau. Pasakys, kai susitiksime vėliau. Nupirksiu jam alaus, kepsnį ir įsodinsiu į Safolko traukinį.

– Tavo šeima…

– Nevėluosiu. Pabučiuok Marielą nuo manęs. Ir nevaryk Dievo į medį.

– Ką tai reiškia?

– Turi mylinčią šeimą kitoje šalyje – vienas…

– Kas tau? – paklausė Sigrida Luko vidaus telefonu.

– Nieko. Galiu užeiti?

Sigrida paspaudė mygtuką. Išgirdo, kaip Lukas užtrenkia duris, skubius žingsnius laiptais žemyn į virtuvę pusrūsyje.

– Labas, – pasakė jis ir žaibiškai prišokęs pabučiavo ją į skruostą.

– Kur Šarlotė?

– Kine. Su draugėmis. Edas namie?

– Su Ralfu, – atsakė Sigrida. – Nežinojai?

– Aš nieko nežinau, – pasiskundė Lukas. – Nuo sekmadienio Šarlė negali nurimti, o aš einu iš galvos.

Sigrida išjungė lygintuvą ir mostelėjo į kėdę.

– Sėskis. Kavos?

– Geriau ne, – atsakė Lukas. – Šiandien ir taip daug išplempiau, net trūkčioju. Mielai išgerčiau alaus.

Sigrida nuėjo prie šaldytuvo.

– Tai norėjai pamatyti Edvardą? – paklausė ji.

– Galima sakyti. Katrą nors iš jūsų. Abu. Man reikia pagalbos…

Sigrida per stalą padavė Lukui alaus butelį.

– Taip ir Ralfas sakė Edvardui…

– Gal galim negalvoti apie Ralfą?

Sigrida atsisėdo kitapus stalo. Lukas atrodė labai jaunas, bet labai pavargęs, ir ji pamatė, kad jo nagai nugraužti. Nebuvo to pastebėjusi anksčiau.

– Tu kramtai nagus?

Lukas gurkštelėjo alaus iš butelio, o laisva ranka pašiaušė plaukus.

– Dabar aš darau viską. Būčiau narkotikų prekiautojo svajonių pirkėjas, jei tik išdrįsčiau!

Sigrida nurėškė vynuogę nuo kekės vaisių dubenyje.

– Dėl kūdikio? – paklausė ji. – Tu nerimauji dėl kūdikio?

Lukas trumpam užsimerkė.

– Aš baisiai džiaugiuosi dėl kūdikio. Man nesvarbu, kad mudu susituokę tik porą mėnesių. Aš laimingas. Ne dėl to. Žinoma, dėl mamos ir Šarlotės, be to, Šarlotė mano, kad mama ją niekina, nes: a) ji taip greitai pastojo, b) ji ne Petra, ji negyvena Safolke ir nemoka piešti. O dabar… – jis nutilo.

– Dabar, – pakartojo Sigrida ir lėtai suvalgė dar vieną vynuogę.

– Dabar, – pasakė nuvargęs Lukas, – ji nori, kad mama atsiprašytų.

Sigrida nusijuokė.

– Ko juokiesi? – pasipiktino Lukas.

– Taip nebus.

– Bus. Ji pasakė savo šeimai apie kūdikį dviem savaitėmis anksčiau negu mano šeimai, – liūdnai tarė Lukas. – Ji pasakė, kad taip daroma. Ji tvirtino, kad motinos motina visai kas kita negu tėvo motina, o dabar sako, kad mamos elgesys tai įrodo, ir jei ji nenori nutraukti ryšių su Šarlote, turi atsiprašyti.

Jis užsivertė butelį ir ėmė gerti alų. Sigrida nuėjo prie šaldytuvo, išėmė antrą ir pastatė ant stalo prie Luko.

– O tu ką manai? – paklausė.

– Manau, mama pasikarščiavo, bet dabar metas atleisti ir užmiršti, – atsiduso Lukas.

– Ne taip lengva… – prabilo Sigrida ir nutilo.

Lukas pažvelgė į ją.

– Negi ir tu buvai susikivirčijusi su mama? – paklausė jis.

– Labai seniai…

– Nežinojau…

– Ir nesužinosi, – atsiliepė Sigrida. – Tarkim, tavo motina kartais negalvoja, ką sako.

– Tu ant jos tebepyksti?

Sigrida dvejojo.

– Oho, – tarė Lukas. – O tu neišgersi? – po valandėlės paklausė.

– Gal arbatos, – atsakė Sigrida ir nuėjo prie virdulio.

– Be to, Šarlotė negali išmesti iš galvos Petros. Mama kaltinama ne tik dėl to, ką pasakė, bet ir dėl Petros, mat šiai niekas neprilygsta.

– Taip, – pritarė Sigrida.

Ji iš spintelės paėmė puodelį ir dėžutę su valerijono arbatos maišeliais.

– Tu to nejauti, tiesa? – paklausė Lukas.

– Jaučiu, – atsakė Sigrida ir atsisuko į Luką. – Tai trukdo.

– Bet juk Petra… Petra kaip vaikas, beveik kaip sesuo…

– Ji pripažinta tinkama, – atsakė Sigrida.

– Bet ji buvo nėščia, kai tekėjo už Ralfo.

– Tokių dalykų logiškai nepaaiškinsi. O Šarlotė nepratusi prie šeimos keblumų, ji pratusi būti šeimos centru.

– Man ji ir yra centras, – pareiškė Lukas.

– Pasakyk jai tai.

– Sakau, bet ji tvirtina, kad nemanau taip, jei ir toliau ginu mamą.

Sigrida grįžo prie stalo.

– O tu ją gini?

Lukas liūdnai dirstelėjo į ją ir nusisuko.

– Aš negaliu… jos užsipulti. Ar galiu? Ar Edvardas… užsipuola?

– Yra ir trečia išeitis, – tarė Sigrida ir vėl atsisėdo. – Nei ginti, nei pulti, bet neleisti, kad žmona jaustųsi vieniša.

Stojo tyla. Paskui Lukas beveik išsigandęs paklausė:

– Tu jautiesi vieniša?

Sigrida pažvelgė į jį. Jis atrodė per jaunas būti kieno nors vyru – būdamas tokio skaistaus veido ir taip nugraužtais nagais.

– Kartais, – atsakė.

Palydėjęs Ralfą stoties pusėn, Edvardas grįžo į barą, kur juodu vakarieniavo, ir netikėtai užsisakė brendžio su soda. Nuėjo prie mažo staliuko kampe ir vienintelės kėdės, nes visas kitas klientai buvo išsinešioję kitur. Staliukas buvo apkrautas nešvariomis stiklinėmis su sugrūstais tuščiais bulvių traškučių pakeliais, bet Edvardas nekreipė dėmesio. Atsisėdo nugara į sieną ir iškliukino visą sodos vandens buteliuką į tamsų brendžio klanelį taurės dugne.

Kai kuriais atžvilgiais Ralfas labai nuosaikus. Jis išgėrė tik bokalą alaus, suvalgė kepsnį su salotomis, bet be keptų bulvyčių, vilkėjo kostiumą ir marškinius, matyt, naujus, nes Edvardas aiškiai matė horizontalias lankstymo linijas. Be to, jis pasakė Edvardui mandagią padėkos kalbą už pagalbą gaunant naują darbą, netikėtai pridūrė, kad Edvardo neapvils, tiesą sakant, tikisi, kad Edvardas bus labai patenkintas jo darbu. Pasakė, jog nuoširdžiai džiaugiasi, kad vėl taps samdomu darbuotoju ir supranta, kaip jam pasisekė. Paskui padėjo peilį su šakute ir prisipažino, kad turi rūpestį.