Джоанна Троллоп - Marčios

– Nebandai. Skaudini.

– Tai kaip kitaip man jus išlaikyti? – įsitempęs paklausė Ralfas.

– Kas nors atsirastų…

– Bet aš nenorėčiau kitokio darbo.

Petra rado maišelį suraikytos duonos ant stalo po laikraščiais.

– Tai tu nori šito darbo?

– Taip, – atsakė Ralfas.

Ji pažvelgė į jį. Buvo visiškai sutrikusi.

– Tu nori vilkėti kostiumą, traukiniu važinėti į Londoną, kiaurą dieną sėdėti kabinete ir žiemą nematyti dienos šviesos?

– Taip, – atkirto Ralfas.

– Nori, kad būtų kaip Singapūre?

Ralfas paėmė kavavirę ir įsipylė kavos į puodelį.

– Taip, – atsakė jis.

– Kas tau pasidarė?

– Gavau dar vieną progą dirbti tai, ką sugebu.

– Anksčiau mes turėjom pinigų…

– Bet aš negaliu vadovauti sau, – tarė Ralfas. – Maniau, galėsiu, bet negaliu. Aš ne vadybininkas. Aš puikiai dirbu komandoje, aš kūrybingas, kai nevadovauju. Būsiu bjaurus tipas, bet darbą padarysiu. Padarysiu, jei būsiu laisvas.

– Laisvas…

– Taip.

Petra išėmė iš maišelio duonos riekes.

– Tai būk laisvas, – tarė ji.

– Ačiū. – Jis atkišo puodelį, kurį ką tik pripylė. – Kavos?

Stivas Hadlis jau gerai pažinojo Olborą. Nuo tada, kai gavo Petros atviruką – ji nutapė pempę su smailiu kuodeliu ir pridėjo dešimties svarų banknotą, jis nemažai laisvo laiko praleido Olbore jos ieškodamas. Ji sakė, kad turi du mažus sūnelius, bet nors matė daug smulkių jaunų moterų su vaikais, nedaugelis vedžiojosi tik berniukus. Tačiau Stivas neskubėjo. Turėjo visą vasarą eiti sargybą Olboro pakrantėje, nuo didžiosios šukučių pavidalo skulptūros Bendžaminui Britenui iki pietinio miestelio galo, kur aukšti pylimai virsta pelkėtais susiliejusių upės ir jūros plotais. Petros atviruką nešiojosi kišenėje. Ji pasiuntė atviruką draustinio direktoriui su paaukotais pinigais, o direktorius (pasakęs, kadangi ji mininti Stivą, o čia jis esąs vienintelis Stivas, todėl turįs pasiimti – gražus paveikslas) atviruką atidavė jam. Tikrai gražus. Jei ne jis, jei ne akivaizdžios pastangos jį nutapyti, Stivas vargu ar būtų varginęsis jos ieškoti. Bet paveikslėlis ir miegančios smėlyje moters prisiminimas mintyse buvo susiję ir maloniai jį jaudino. Todėl po darbo ir laisvadieniais Stivas vaikštinėdavo po Olborą, sėdėdamas ant žvirgždo valgydavo žuvį su keptomis bulvėmis ir laukdavo.

Pagaliau vieną poilsio dienos popietę, jau susiruošęs grįžti namo, ją pamatė: stovėjo, žiūrėdamas į pradinę mokyklą, žavėjosi mažu ryškiu laivelio modeliu ant baltos sienos, o ji ėjo pro šalį su vežimėliu, kuriame sėdėjo ūgtelėjęs kūdikis, ir mažu berniuku, įsikibusiu į vežimėlį ir tyliai zirziančiu kaip Stivo brolio vaikai.

Jis žengė nuo šaligatvio į gatvę ir pastojo jai kelią.

– Labas, – tarė.

Petra pažvelgė į jį nieko nesuprasdama, bet paskui jos veidas iškart nušvito. Nusišypsojo jam. Dėvėjo indiškus siuvinėtus marškinius, džinsus ir sportbačius, plaukus buvo susirišusi į ilgą arklio uodegą ir persimetusi per petį.

– Labas…

Jis ištiesė ranką.

– Aš Stivas. Iš Minsmerio. Prisimenat?

Ji linktelėjo.

– Aš užmigau smėlyje ir automobilio raktai iškrito man iš kišenės, – pasakė ji mažajam berniukui. – Šis vyras juos rado.

Kitas liovėsi zirzti. Dvejodamas pažvelgė į Stivą. Stivas pritūpė gatvėje prieš jį.

– Turiu tavo metų sūnėnų…

– Man treji, – atsargiai pasakė Kitas.

– Matau.

– Aš turiu ekskavatorių.

Stivas atsistojo.

– Tau pasisekė.

– Kodėl jūs Olbore? – paklausė Petra.

Jis jai nusišypsojo.

– Ieškojau tavęs.

– Tikrai?

Jis ištraukė iš kišenės atviruką su jos paveikslėliu.

– Nešiojuosi jau kelias savaites…

– Nenoriu, kad mane persekiotumėt, – tarė Petra.

– Aš tik laukiau, – atsiliepė jis, – ir truputį tikėjausi. – Vėl pažvelgė į Kitą. – Kuo tu vardu?

– Kitas.

– O jis?

– Barnis, – atsakė Kitas. – Jis amžinai kemša, – pridūrė.

Stivas nusijuokė.

– Taip ir atrodo, – tarė dirstelėjęs į Barnį.

Petra įdėmiai žiūrėjo į jį.

– Mes einame į daržą, – pasakė, lyg staiga būtų apsisprendusi.

Stivas linktelėjo.

– Galiu eiti kartu? – neryžtingai paklausė.

– Galit…

Jis mostelėjo į Barnio vežimėlį.

– Gal pastumti?

Petra pasitraukė į šalį.

– Gerai, – pasakė ji. – Aš ištekėjusi, – pridūrė.

– Taip ir maniau.

Petra paėmė Kitui už rankos.

– Ketverius metus…

– Nieko baisaus.

– Baisaus?

Stivas ėmė stumti Barnio vežimėlį prie tako į daržus.

– Na, tu man vis tiek patinki. Kad miegojai smėlyje ir nupiešei pempę. Tu kitokia.

– Nieko gero būti kitokia, – tarė Petra. – Kitas irgi kitoks. Taip, Kitai?

Kitas pro motiną pažvelgė į Stivą, stumiantį vežimėlį. Pamanė, kad paprastai negali laikyti motinos už rankos dėl vežimėlio, o jam patinka laikyti jai už rankos ir patinka, kad kitoje jos rankoje nieko nėra. Pritariamai nužvelgė Stivą.

– Taip, – atsakė motinai.

– Nenoriu kalbėti apie patikimą, – pasakė Stivui Petra. – Nenoriu tokių dalykų. Dabar man nelinksma. Einu į daržą, nes ten man geriau, nusiraminu.

– Puiku, – atsiliepė Stivas.

Barnis apsisuko vežimėlyje, pamatė, kad motiną pakeitė nepažįstamas vyras, ir užbliovė.

Petra pasilenkė. Kitas pamatė, kur tiesiasi jos laisva ranka.

– Oi, Barni… – bejėgiškai ištarė ji.

– Greičiau! – staiga pasakė Stivas. – Marš! Skuodžiam!

Ir stulbinamai greitai nubėgo taku, dailiai kilstelėdamas ir pasukdamas vežimėlį, kad netrankytų Barnio, o šis iškart nustojo bliauti ir ėmė spiegti, o paskui klykti iš džiaugsmo.

– Greičiau! – sušuko Kitas Petrai. – Greičiau, greičiau!

Ir jis leidosi į kojas tempdamas motiną, ši klupinėdama dūmė paskui jį, ir Kitas suprato, kad ji jaučia jo džiaugsmą, nes juokiasi – jo globojama juokiasi.

Darže Stivas labai pravertė. Jis sutaisė vartų skląstį, išrovė vyteles, laikančias pelėžirnius, kurie apdžiūvo nelaistomi, iškasė porą kerų ankstyvųjų bulvių, neleido Barniui pasimaitinti vėdarėliais, padarė Kito ekskavatoriui taką iš senų plytų, rastų svetimame sklype, akivaizdžiai užmirštame, paaiškino jis, nes visas plotas užžėlęs ir apleistas. Jis neįkyrėjo Petrai plepalais, tiesiog paėmė iš jos šakes bulvėms kasti, sutaisė vartelius kišeninio peilio atsuktuvu, be žodžių pritūpė šalia Barnio ir išžvejojo vėdarėlius jam iš burnos, nesureikšmindamas to, ką daro. Kai jie pagaliau baigė darbus, Barnis nesipriešindamas leido pririšti jį diržais prie vežimėlio ir išvežti pro vartus, o Kitas palaukė, kol Petra susiruoš, užsklendė pataisytą skląstį ir vėl paėmė jai už rankos, ir šį kartą laisvoje rankoje ji nešėsi puokštę pelėžirnių, jie netrukdo, juk tai tik gėlės.

Kai jie priėjo prie mokyklos, Stivas sustojo ir pasakė:

– O dabar atsisveikinsiu.

– Norėtum kavos? – paklausė Petra.

Jis papurtė galvą.

– Eisiu, ačiū.

Ji atkišo jam gėlę. Jis vėl papurtė galvą.

– Nelabai mėgstu gėles…

Petra padėjo gėles išilgai vežimėlio rankenų.

– Ačiū už pagalbą, – tarė ji.

– Ačiū už draugiją.

Stivas pažvelgė į Kitą.

– Iki pasimatymo, ekskavatorininke.

– Ateisi į mano namus? – paklausė Kitas.