Джоанна Троллоп - Marčios

Antonis augo su šunimis. Tėvas mėgo spanielius, rausvai rudus su baltymėmis springerspanielius, arba dūkstančius, arba miegančius, ir Antonis manė, kad visos šeimos turi šunis – kaip šaldytuvus, automobilius ir pirmuosius televizorius. Bet Reičelę vaikystėje buvo smarkiai apkandžiojęs šuo, senas pusaklis labradoras, kuriam pasivaideno, kad Reičelė pastojo jam kelią prie dubenėlio su vakariene, todėl ji tarp šunų visada jausdavosi nejaukiai. Pakentė paskutinį Antonio springerspanielį, net sėdėdavo šalia virtuvėje per paskutines ilgas dusulio naktis ant seno skiautinio, bet paskui pasakė jam būsianti dėkinga už pertrauką be šunų. Pertrauka ilgėjo, nes gimė Edvardas, paskui Ralfas, kol galop net Antonis apsiprato su gyvenimu be šuns. Dabar jis beveik nebegalvodavo apie šunis ir tik tokiais atvejais kaip šis, vaikščiojant krantine ir palei upę, tekančią lygiagrečiai su jūra, jam dingtelėdavo, kad šuo maloniai, raminamai ir lengvai išblaškytų viską iš galvos, kad šuniui galima drąsiai ir garsiai sakyti dalykus, kurie triukšmingai reikalauja raiškos ir pablogina padėtį tik išgirsti kito žmogaus.

Takas ėjo pylimu tarp lygumos kairėje ir Ordo dešinėje. Šį taką, prasidedantį prieplaukoje su ramiais vandens po priedanga plotais, ilgomis seklumomis, spiečiais mažų prišvartuotų burlaivių, žvangančių švelniame vėjelyje, Antonis pažįsta visą gyvenimą. Nuo prieplaukos takas vingiavo pro medines pašiūres, kuriose šiokią dieną pardavinėjamos šviežios žuvys, pro švarutę arbatinę su veranda ir mažą baltą buriavimo klubo kubą – visa įprasta, visa amžina, amžinai taip, kaip toliau tarp medžių ir gyvatvorių dunksanti bažnyčia ir pilis. Kai sūnūs buvo mažesni, visi dievino pilį. Ralfas ją pasirinko kruopštaus ir apgalvoto rašinio tema, ir pirmas sakinys buvo: „Pilį pastatė Henrikas II, NEGAILĖDAMAS LĖŠŲ.“ Luką domino naujesni laikai, Antrasis pasaulinis karas, ir jis pavydėjo Antoniui vaikystės jaudulio ardant gynybos įtvirtinimus paplūdimyje, šalinant minas ir nesprogusias bombas. Edvardą, dabar tikrą miestietį, kosmopolitą, domino gamtos mokslas, jis rinko salikornijas ir gvaizdes, mokėjo atpažinti kirų rūšis iš kojų spalvos, jis valandų valandas tupėdavo lygumoje prie pylimo laukdamas, kol pilkieji kiškiai pradės boksuotis per pavasario tuoktuvių žaidimus.

Nėra prasmės lyginti praeities su dabartimi, mąstė Antonis, leisdamasis stačiu pylimo šlaitu, ir atsisuko pažiūrėti į baltą burės geležtę, ramiai slenkančią kitame gale. Anuo metu trims jo sūnums nebuvo nė dvylikos metų. Dabar beveik visiems trims per trisdešimt. Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai. Jam kėlė pasibjaurėjimą ši diena, skandalas, varginanti kelionė, Luko ir Šarlotės nerūpestingumas, savanaudiškas Ralfo abejingumas visiems, išskyrus save, kaip Reičelė elgiasi – nevaldo nei minčių, nei liežuvio. Jam atrodė, lyg būtų purvinas, apkartęs, suterštas, ir jis ėmė ilgėtis įsivaizduojamo šuns, bėgančio priekyje taku per kviečių lauką ir taip susikaupusio sekančio pėdsakus, kad jam daugiau niekas nebesvarbu. Toks paprastumas ramintų. Primintų Antoniui, kad gyvenimas – ne vien nesusipratimai, trūkusi kantrybė ir įžeisti jausmai.

Staiga iš kviečių už kokio metro pasigirdo šaižus tęsiamas paukščio klyksmas. Antonis sustingo. Ant kviečio varpos, o ne ant nendrės viršūnės kaip paprastai, tupėjo nendrinė starta, mažesnė už Antonio plaštaką, ryškiai brūkšniuotas ir šlakuotas kūnas, juoda kaip angliukas galva, papuošta balta apykakle ir juokingais ūsais. Antonis laukė. Paukštis tikrai jį pamatė. Matyt, netoli lizdas, prie pat žemės, taurelės pavidalo, su pustuziniu kiaušinių, iš kurių išsiris rudi jaunikliai juodais ir baltais ūsais nuo snapo pamato. Paukštis ir žmogus nejudėjo vasaros vakarą stebuklingą sekundžių amžinybę, paskui paukštis vėl keistai sukliko ir neskubėdamas nuskrido į nendryną už pylimo. Antonis žiūrėjo jam įkandin. Atsiduso.

– Ačiū, – padėkojo orui.

Reičelė grįžo tik sutemus. Antonis įsipylė stikliuką viskio su vandeniu ir nusinešė į studiją, ketindamas atsidėti darbui, pajuto, kad nieko nebus, grįžo į virtuvę, išskleidė sekmadienio laikraščius ir bandė skaityti, nežvilgčioti per dažnai į laikrodį ir neįsipilti antro stikliuko viskio.

Reičelė taip metė automobilio raktelius ant virtuvės stalo, kad šie žvangtelėjo.

– Labai atsiprašau, – pasakė nežiūrėdama į Antonį.

Jis stebeilijo į laikraštį.

– Aš irgi, – atsiliepė.

– Tiesą sakant, nelabai noriu apie tai kalbėti…

– Maniau, nori…

– Norėjau, – atsakė Reičelė, – bet noras išblėso. Stovėdama jų virtuvėje, suvokiau, kad ir ji man įkyrėjusi, ir aš pati… ir toks mano elgesys. Ir gerai.

Antonis pakėlė akis. Reičelė tebestovėjo ten, kur sustojo įėjusi. Atrodė išvargusi ir susiglamžiusi, plaukai susitaršę, lyg būtų miegojusi dulkiant.

– Ką turi omeny?

Reičelė lėtai atsisuko. Nenoromis nusišypsojo.

– Na, jiems buvo neįdomu…

– Ką?

– Nuvažiavau per maudymo laiką. Ralfas maudė vaikus. Šį bei tą padėjau, paskaičiau Kitui, paskui nulipau žemyn, Petra piešė prie virtuvės stalo, o Ralfas sėdėjo kabinete. Pasakiau Petrai apie kūdikį, o ji nė akių nepakėlė, tik tarstelėjo: „Greitai apsisuko.“ O aš kvailai leptelėjau: „Tu irgi“, ji neatsakė, piešė toliau, paskui žemyn nulipo Ralfas ir pasakė: „Ačiū, kad aplankei, mama“, ir aš supratau, kad… kad jie mane, galima sakyti, išvaro.

Antonis lėtai pakilo nuo stalo.

– Tai kur buvai?

– Prie jūros…

– Kur?

– Pasistačiau mašiną Žvirgždo gatvėje, – atsakė Reičelė. – Kur, anot Petros, juodu su Ralfu buvo tokie laimingi.

Antonis priėjo ir atsistojo šalia.

– Nevykusi diena…

– Tikrai…

Jis norėjo pasakyti: „Turi juos paleisti“, bet paskui jam toptelėjo, kad abu pernelyg pavargę, o po tokių žodžių neišvengiamai kiltų ginčas, turbūt Reičelė pati supranta, tik nenori, o gal negali prisipažinti po sunkios dienos. Todėl jis stovėjo žvilgčiodamas į ją, ir ji po valandėlės paklausė:

– Kas nors skambino?

– Vaikai? Ne.

– Maniau, gal Lukas.

– Ne.

– Ar Edvardas.

– Ne.

– Sigi…

– Liaukis, – sudraudė Antonis. – Aš geriu viskį. Nori?

Reičelė papurtė galvą. Apžvelgė virtuvę, spalvas, sukauptus daiktus, puodukų eiles ant medinių kablių, didelį molinį vaisių dubenį, randuotas pjaustymo lentas.

– Kaip čia viskas sena, tiesa?

– Reičele, nereikia. Jau vėlu. Mudu pernelyg pavargę…

Ji dirstelėjo į jį, ir jam prieš akis staiga iškilo mergina, kuriai jis padovanojo žiedą su akvamarinu, kadaise priklausiusį jo senelei, mergina, kuri žinojo, ką daryti su juo, su Sąvartynu, su tyliai griūvančiu tėvų namu.

– Gulti, – tarė Antonis ir uždėjo ranką jai ant peties. – Nieko jau nebenuveiksime, belieka užbaigti dieną.

Reičelė atsitraukė, ir vyro ranka nuslydo jai nuo peties. Ji paėmė automobilio raktelius ir metė į vaisių dubenį prie bananų.

– Gerai, – tarė.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Kol Petra su vaikais krapštėsi darže, Ralfas išsitraukė iš miegamojo spintos visus senus kostiumus. Taip jų ir neperkraustė iš savo kambario tėvų namuose į Žvirgždo gatvę, bet kai kėlėsi į Olborą, atvažiavo Reičelė su kostiumais plastikiniuose ir brezentiniuose maišuose ir pasakė, kad jis dabar rimtai nusiteikęs pradėti šeimos gyvenimą, taigi turi pasiimti savo turtą.

Ralfas šiek tiek nustebo. Reičelė atvežė jo kostiumus, bet neatvežė vaikiškų knygų, žaislinės tvirtovės ir raktų kabyklos – jo pirmo darbų pamokos gaminio mokykloje. Jis paėmė kostiumus manydamas, kad tai motinos užuomina, jog būsima tėvystė – rimtas reikalas, kaip pakliuvo sukišo juos į mažos savo ir Petros spintos galą ir pamiršo, kaip pamiršo vaikystės atminus, kuriuos motina, regis, trokšta pasilikti. Taigi išmetė tuos kostiumus iš galvos, Luko vestuvėms kažką net išsinuomojo, ir tik tada Petra ramiai pasakė: „Bet tu turi kostiumą. Tu turi kelis kostiumus.“