Джоанна Троллоп - Marčios

Reičelė bandė pasikalbėti su Petra. Petrai, švelniai tariant, būsimas darbas buvo nė motais. Ji stovėjo virtuvėje ir siutinamai išsiblaškiusi plikė Reičelei arbatą, o Barnis ramiai šliaužiojo grindimis, kišdamas į burną ir rydamas visokias atliekas.

– Man nesvarbu pinigai, – pasakė Petra. – Man niekada nerūpėjo pinigai. Aš pripratusi gyventi be pinigų.

Reičelė giliai įkvėpė ir nusuko akis nuo Barnio ant grindų.

– Taip buvo anksčiau, – pasakė ji Petrai. – Tu buvai studentė, tau reikėjo galvoti tik apie save. Dabar turi vaikus. Turi namą. Turi pareigų. Nesi laisva ir negali leisti sau malonumo niekinti pinigus.

Petra neatsakė. Ji padėjo arbatą prieš Reičelę ir neskubėdama pasilenkė prie Barnio ištraukti jam iš burnos plastikinio butelio kamščio. Jos laikysena, kiekvienas judesys rodė Reičelei – ji neketina apie tai kalbėti, kaip ir apie pasiūlymą persikelti arčiau stoties, kad Ralfui būtų lengviau važinėti į darbą.

– Aš negaliu palikti jūros, – pasakė Petra. – Kadaise, kai dar negyvenau prie jos, būčiau galėjusi, bet dabar negaliu. Geriausia vieta, kurioje kada nors gyvenau, buvo Žvirgždo gatvė. Ralfui tai irgi buvo geriausia vieta. Mes buvome labai laimingi Žvirgždo gatvėje. Jūra bangavo vos ne svetainėje.

Reičelė pajuto, kaip visą kūną sutraukė iš įtampos. Ji turėjo tiek daug pasakyti, tiek daug priminti apie praktiškumą, sveiką protą, atsakomybę, brandą, tačiau nebuvo prasmės. Ji išgėrė arbatą, susirado Kitą, pakerėtą spoksantį į televizorių, pabučiavo atsisveikindama, parvažiavo namo, dar labiau susijaudinusi, ir pamatė, kad Antonis pasiryžęs su ja neprasidėti.

– Mes kalbame apie tavo sūnų! – rėkė Reičelė. – Tavo sūnų ir marčią, kurie nenori – ne, atsisako – galvoti apie tikrovę ir būsimus tokio gyvenimo padarinius!

Antonis studijoje piešė negyvą kurmį, kurį, rausiantį mažučių kalvelių virtinę vejoje, jam pavyko sugauti spąstais. Kurmis gulėjo ant gelsvo popieriaus lapo nė kiek nesužalotas, skirtos rausti priekinės letenos pusiau suriestos, lyg jis vis dar kastų.

– Tai jų gyvenimas, – atsakė Antonis, piešdamas toliau.

– Bet jie turi vaikų, to negalima nepaisyti, o jei jie nepersikels arčiau stoties, Ralfas naktį nebegrįš namo, o tada…

– Liaukis, – tarė Antonis.

– Negaliu patikėti, kad tau nerūpi…

Antonis brūkštelėjo per piešinį smiliumi.

– Man rūpi. Rūpi ne mažiau kaip tau. Bet rūpinimasis nesuteikia teisės kištis.

– Kaip drįsti…

– Daugiau aš apie tai nekalbėsiu, – pareiškė Antonis. – Nei dabar, nei rytoj ir tikrai ne mašinoje, važiuodamas į Londoną šalia tavęs it spąstuose.

Taigi jie kartu automobilyje, radijas įjungtas, kad būtų smagiau, prie vairo Reičelė, važiuojanti taip, kad Antonis atkreiptų dėmesį, nors ji žino: jis tylės kaip vandens į burną prisisėmęs. Ji nusprendė nekalbėti, puikiai pažino save per šitiek dešimtmečių, mat iš baimės kalbėdavo piktai, o jei pyktis, sukeltas nerimo dėl Ralfo ir Petros, prisidės prie pagiežos dėl sekmadienio pietų, kuriuos ji bus priversta valgyti Šordiče, o ne prie savo didelio įprasto virtuvinio stalo, ko gero, prišnekės dalykų, kuriais vėliau tikrai nesididžiuos. Todėl įnirtingai važiavo, o šalia sėdintis Antonis stengėsi atsiriboti nuo jos tūžmingos tylos ir sąmyšio sieloje dėl šeimos gyvenimui gresiančių audrų, žiūrėjo į debesis ir svarstė, kaip juos būtų nutapę Konstablis, Terneris ar Visleris.

Lukas padarė stalą, prie kurio tilptų septyni žmonės: uždengė mažą juodą valgomojo staliuką medienos plaušų plokšte, nepanaudota perstatant studiją. Šarlotė norėjo, kad prie jo sėdėtų vienuolika žmonių, o ne septyni, bet Lukui po antros alkoholiu trenkiančio Ralfo nakties ant sofos įkyrėjo remti jį su Petra prie sienos dėl protingo atsakymo į kvietimą, ir jis pareiškė, kad išsiversią ir be jų.

– Bet man reikia vaikų, – tarė Šarlotė.

– Nereikia. Barnis apverstų butą aukštyn kojomis, kiek pasiektų, o Kitas zirztų ir triukšmautų dėl valgio.

– Man nesvarbu…

– O man svarbu, – atkirto Lukas.

Stojo trumpa tyla, paskui Šarlotė atspėjo:

– Tu nerimauji, kad atvažiuoja motina.

– Ne…

– Lukai…

– Niekada nesu kvietęs tėvų pavalgyti, – tarė Lukas. – Niekada. Per visą savo gyvenimą.

– Na…

– Mes visada važiuodavom namo. Važiuodavom namo pavalgyti. Štai ką mes darydavom. Visada.

– Todėl verta dėti pastangas…

– Aš dedu pastangas!

Šarlotė valandėlę luktelėjo, paskui pasakė:

– Negiežk apmaudo ant manęs, mažuti.

Lukas pažvelgė į ją. Irzliai sudejavo ir skėstelėjo rankomis.

– Ne tu kalta…

– Tai kas?

– Visa… visa, kas pastaruoju metu atsitiko. Ralfas, mūsų atsisakymas važiuoti į Safolką, kūdikio nutylėjimas…

– Šiandien pasakysim. Šiandien jie sužinos.

– Savo motinai pasakei praėjusį savaitgalį, – liūdnai pasakė Lukas.

– Aš su ja susitikau, – pasakė Šarlotė. – Norėjau jai pasakyti pati ir susitikau.

– Tris savaitgalius iš eilės leidai pas motiną…

– Skaičiavai?

– Ne, – atsakė Lukas. – Bet mama suskaičiuos.

Šarlotė išskleidė besiplaikstančią baltą dvilinką paklodę ir užtiesė ja stalą.

– Ar nupirkai kokakolos Marielai? – paklausė ji.

– Keiti temą?

Šarlotė pasilenkė prie stalo lygindama paklodę. Ji pasipuošė trumpute pilko gazo palaidinuke ir baltų nėrinių šortukais. Kojos buvo įstabios. Staiga Lukas įsivaizdavo, kaip šios kojos švytruoja pro tėvą ir vyriausią brolį.

– Ketini taip vilkėti? – paklausė.

Šarlotė atsitiesė. Plaukus buvo susiglosčiusi ir įsisegusi didžiulius perlų auskarus.

– Žinoma. Drabužiai nauji.

Lukas liūdnai atsiduso.

– Jie prašmatnūs. Tu prašmatni. Tiktai…

Šarlotė sukikeno, apėjo stalą ir apsivijo Luko kaklą.

– Drabužiai turi atitraukti dėmesį nuo šlykščių pietų. Kaip manai, pavyks?

– Jei per pietus nebus vaikų, – pareiškė Mariela, – visiškai neturėsiu ko veikti.

– Neškis žaidimą, – patarė Sigrida, – arba knygą.

Ji stovėjo vonios kambaryje ir dažėsi, o Mariela, jau apsirengusi, sėdėjo greta jos tuščioje vonioje ant taburetės, kurią tam reikalui atsinešė.

– Jei važiuotume į Safolką, turėčiau daugybę darbo, – tarė Mariela. – Safolke visada turiu daugybę darbo.

– Matai, teta Šarlotė…

– Ji prašė vadinti ją Šarlote…

– Šarlotė nori parodyti mums savo naują butą ir pavaišinti.

– Bus keista, – tarė Mariela.

– Nebūtinai.

Mariela prisimerkusi pažiūrėjo į motiną.

– Indiros mama nubrėžia nuo akių linijas kaip sparnelius. Mažus plazdančius sparnelius.

– Indiros motina labai įspūdinga.

– Ji mūvi milijoną apyrankių, – pasakė Mariela. – Ji leidžia mums žaisti su jos papuošalais, užsimauti kojų pirštų žiedus, apykojes – viską, ir plevėsuoti sariais. Ji niekada nesako, oi, koks jukinys, prašom sutvarkyti, nešokinėkit ant mano lovos, atsargiai, neišpilkite ant kilimo nagų lako. Niekada nesako.

– Tai gal daugiau laiko praleistum tenai, užuot kvaršinusi galvą man?

Mariela pakreipė galvą.

– Man patinka tau kvaršinti galvą.

– Pastebėjau, – tarė Sigrida ir pasilenkė prie veidrodžio su blakstienų suktuku rankoje.

– Kodėl mes negalime turėti kūdikio? – paklausė Mariela.

Sigrida paraitė ir prispaudė akies blakstienas.

– Ko gero, aš tam netinkama, – atsakė ji.