Джоанна Троллоп - Marčios

Ir visą laiką, visus tuos nerimastingus mėnesius, Edvardui teko saugoti Sigridą nuo savo tėvų, kad jie nesuprastų, kas atsitiko, ir kartu saugoti tėvus, kad šie neįtartų, jog jiems ne viskas sakoma.

– Tai vis jos motina, – kalbėjo Reičelė. – Šalta moteris. Šalta buvo jau per vestuves, prisimeni?

– Sunku gimdyti kita kalba, ypač pirmą kūdikį…

– Ji turi mus, – tarė Reičelė ir pažvelgė į Edvardą. – Ji turi tave.

– Gimdymas – kas kita…

Reičelė pažvelgė į Antonį.

– Ką tu manai?

– Tikiuosi, kad ji greitai grįš namo, – tarė Antonis. – Galėtume ja rūpintis čia. Mielai ją prižiūrėtume. Su džiaugsmu rūpintumės kūdikiu.

– Turbūt ji pavyduliauja, – nusprendė Reičelė. – Turbūt piktinasi, kad Sigi ištekėjo už anglo ir pateko į anglų šeimą. Tiesa, neatrodo, kad Sigi labai jos norėtų. Pas mus ji iš kailio neriasi, rodydama, kokia yra švedė…

– Ji ir yra švedė, – atkirto Edvardas.

Jis su džiaugsmu ir sykiu su gailesčiu pagalvojo apie tvarkingo buto Stokholme ramybę, aukštus langus, šviesias grindis ir baldus, tylų ir ryžtingą balsą, kuriuo Sigridos motina kalbėdavo su dukterimi. Kaip tai skyrėsi nuo namų, kuriuose užaugo jis, nuo pakilaus tėvų vaišingumo visiems po ranka pakliuvusiems jo draugams, nuo spalvų, maišaties ir atkakliai, neišmintingai, garsiai ginamos nuomonės. Jis troško, kad Sigrida grįžtų namo, tačiau būgštavo, kas bus, kai ji parvyks iš Stokholmo. Pažvelgė į motiną, kraunančią ispanišką troškinį į molinius dubenėlius, ir ėmė graužtis, kad negali pasakyti, kaip sunkiai serga Sigrida, nes ji uždraudė.

– Jis mano, kad mes nežinome, – vėliau pasakė Antoniui Reičelė.

– Na, mes juk nežinome…

– Aš žinau, – atkirto Reičelė. – Mums uždraudė eiti į ligoninę, Sigrida išgabenta į Stokholmą, Edvardas panašus į vaiduoklį ir aiškiai nori mums kažką pasakyti, bet ji neleidžia. Tai dėl nieko kito, tik dėl sunkaus Sigridos gimdymo ir pogimdyminės depresijos.

– Gal, – nenoromis ištarė Antonis, – kūdikis nelabai sveikas.

Reičelė papurtė galvą.

– Ne kūdikis, o Sigrida. Buvo ne taip, kaip ji tikėjosi, ir ji nenori, kad mes žinotume.

Antonis atsistojo, priėjo prie Reičelės ir uždėjo rankas jai ant pečių.

– Reič…

– Ko?

– Reičele, Sigrida ir Edvardas neslepia, kad nenori, jog mes žinotume, vadinasi, mes nežinome. Girdi? Mes nieko nenutuokiame.

Reičelė sėdėjo kaip įkalta.

– Mes nežinome, – pakartojo Antonis.

– Gerai, – nenoromis sutiko Reičelė. – Net jei aišku, kad Edvardas nori mums pasakyti? – pridūrė.

– Jis nenori, – atsakė Antonis.

– Nenoriu, – patvirtino Edvardas po savaitės, kai motina jį prirėmė prie sienos.

– Nėra ko gėdytis, – tarė Reičelė. – Po gimdymo daug moterų taip jaučiasi. Tai visiškai įprasta. Hormonai. Nereikėtų to vadinti depresija.

Edvardas nusuko akis. Jį graužė įnirtingas poreikis apsaugoti Sigridą ir dvigubas pyktis ant savęs, kad išsidavė, kaip nerimauja, ir kad motina nelaiko liežuvio už dantų.

– Nieko neatsitiko, – gynėsi jis. – Tiesiog gimus Marielai Sigrida norėjo, kad šalia būtų motina, o dabar nori ilgiau paviešėti pas ją. Kaip tėtis sakė, sunku gimdyti kita kalba, ypač pirmą kūdikį. Štai ir viskas.

Reičelė šyptelėjo.

– Aš tavim netikiu, – pareiškė ji, ir Edvardas, praradęs savitvardą dėl jos nuovokumo ir dėl to, kaip motina jį varžo, suriko:

– Nekišk nosies ne į savo reikalus!

Būtų nieko nenutikę, dabar mąstė Edvardas, gurkšnodamas vyną ir žvangindamas smulkiais, jei viskas tuo būtų pasibaigę, jei Reičelė būtų pasitenkinusi savo neabejotina, nors ir nepripažinta pergale. Bet ji neįstengė tvardytis, neįstengė neparodyti Sigridai, kai ši su kūdikiu grįžo iš Stokholmo, kad Sigridos tėvai nėra vieninteliai seneliai, juolab kad Mariela, pirma ir vienos, ir kitos pusės anūkė, ypač reikšminga ir svarbi. Paskui ji pasiūlė pagalbą, paramą, pasisiūlė prižiūrėti kūdikį, ir Sigrida, užvaldžius įtūžiui, pareiškė Edvardui, kad jei jo motina tučtuojau ir galbūt visam laikui nepaliksianti jų namų, pasiėmusi Marielą ji iškart grįšianti į Stokholmą. Paskui, Reičelei pagaliau išvažiavus, Sigrida užsipuolė Edvardą, apkaltino, kad jis netesėjo žodžio ir išplepėjo motinai tai, ko buvo žadėjęs niekam nesakyti, kad prie tėvų ir brolių jis prisirišęs labiau negu prie žmonos ir vaiko.

Todėl jis neprisipažino. Ir net nepasakė Sigridai, jog jos kančia jį taip išgąsdino, kad, trokšdamas nesukelti jai dar daugiau skausmo (Marielai tada buvo dešimt savaičių), jis užsiregistravo šeimos planavimo centre „Marie Stopes International“ ir nedvejodamas sumokėjo tris šimtus svarų, nes buvo įsitikinęs: jo poelgis, priežastys ir veikimo būdas teisingi.

Sėklinis latakas buvo pašalintas per dešimt minučių.

– Lytiniam potraukiui vazektomija poveikio nepadarys, – pasakė Edvardui maždaug jo metų gydytojas. – Ejakuliacija išliks, tačiau be spermatozoidų. Po pusmečio ateikite pasitikrinti.

Praėjo šeši mėnesiai, o jis vis dar nebuvo pasakęs Sigridai. Nebuvo prasmės, nes ji eidavo gulti apsivilkusi vilčių neteikiančią pižamą, nedviprasmiškai rodydama, jog nenori, kad jis ją liestų. Edvardas kentėjo, kol Mariela turėjo švęsti pirmąjį gimtadienį, kol masturbavimasis duše pasidarė nepakeliamai šlykštus ir beprasmiškas, o tada prapliupo, išklojo jai, kad jo spermatozoidų skaičius lygus nuliui ir kad jis kraustosi iš proto.

Sigrida pravirko. Gimus Marielai, ji taip dažnai verkdavo, kad iš pradžių išsekęs, išsiblaškęs Edvardas pamanė, jog viskas po senovei. Tačiau ji ir šypsojosi. Ar bent bandė šypsotis ir ilgai kažką jam kalbėjo švediškai, paskui angliškai pasakė, kad jis nuostabus, kad didžiai vertina jo pastangas, bet šiuo metu jos geismas tolygus mazgotės. Jis gali daryti, ką nori, juokdamasi ir verkdama pasakė Sigrida, bet turės priprasti, kad ji gulės kaip žuvis ant virtuvinės lentelės, žuvis su randu skersai pilvo.

Jis baigė gerti vyną. Dieve, kiek laiko turėjo prabėgti. Metų metai. Kantrybės, nevilties ir supratimo, kad seksas iš šalies suteiktų trumpą svaigų palengvėjimą, kaip tada, kai pratrūksti pykčiu, bet jį lydėtų nuolatinė pilka sąžinės priekaištų, graužaties ir nusivylimo savim našta. Jis stengėsi neprisiminti Sigridos, su kuria susipažino pašėlusiame Lafboro universiteto vakarėlyje, Sigridos, kuri paskatino jį linksmai nustebti: „Ar sveika – turiu omeny, ar įprasta, – taip nežabotai dulkintis?“ Jis bandė galvoti apie meilę, meilę jai, meilę Marielai, įtikinėjo save, kad yra žmogus, neprikaustytas prie pamišėlio, kaip kažkas kadaise pavadino nenumaldomą lytinį potraukį.

O dabar štai kur jie visi atsidūrė. Marielai aštuoneri ir ji griežia violončele. Sigrida solidžios, turinčios puikią reputaciją laboratorijos viršininko pavaduotoja. Jis gerai uždirba, vertinamas darbe ir negali įsivaizduoti savo gyvenimo be santuokos, nors ji ir ne tokia, kokia žadėjo būti. Gal iš įpročio? O gal tokios tos santuokos? Galbūt po požeminių smūgių lieka savotiški jausmų randai, bet kūnas kruta toliau, apsiprasdamas su kryžiaus keliais ir pasiaukojamai tikėdamas ateitimi, kaip būdinga žmonių padermei.

Edvardas grįžo į virtuvę. Sigrida prie kriauklės plovė salotas, o Mariela buvo prisiglaudusi prie motinos iš užpakalio, lyg nenorėtų niekur paleisti. Staiga jam sudrebėjo rankos, pamanė, kad balsas, jei ką nors sakys, bus prismaugtas ir nelygus, todėl stovėjo su tuščia taure rankoje ir mąstė, kad jei iš tikrųjų viskas, ko tau reikia, yra meilė, žmogaus išlikimo receptas be galo sunkus ir sudėtingas.