Джоанна Троллоп - Marčios

Petra ėmė rinkti piešimo reikmenis ir grūsti į drobinį maišą. Ji negalėjo pažvelgti į vyriškį.

– Taip, – tarė ji. – Taip, esu tikra, kad padeda. – Ji persimetė maišą per petį. – Ačiū, kad pasakėte. Turiu omeny laiką. Ačiū.

Prasispraudė pro jį, pro duris į nendrėmis išklotą koridorių, kuris vedė prie tako, ir leidosi bėgti.

Automobilių aikštelėje ji negalėjo rasti raktelių. Išvertė maišą, liemenės kišenes ir iškylų krepšį, bet raktų nebuvo. Dėl visa pikta pašokinėjo, tikėdamasi, kad kas nors dzingtelės kišenėje, kurią pamiršo apžiūrėti, bet niekur, net užsegtose žygio kelnių kišenėse, jų nebuvo. Pažvelgė į laikrodį. Penkiolika šeštos. Reičelė su Antoniu lauks jos apie pusę šešių, o ji negali paskambinti ir pasakyti, kad vėluos. Sugniaužė kumštį ir beprasmiškai, bejėgiškai trenkė per automobilio viršų.

Tikriausiai raktus pametė kopose. Matyt, jie išslydo, kol ji miegojo ant smėlio, o žvangtelėjimą užgožė kirų klyksmai ir jūros ošimas. Teks grįžti, bėgti pro tvenkinį, pro Šiaurinę sieną iki ten, kur takas pasuka į pietus, palei jūrą, ir rasti vietą, kurioje – tada laiminga ir be rūpesčių – atsigulė ir įsmeigė akis į beribį ir tuščią dangų.

Ji padėjo drobinį maišą prie automobilio, paskui apsigalvojo ir su iškylų krepšiu pakišo jį po mašina. Automobilių aikštelė buvo beveik tuščia, tebestovėjo tik keliems darbuotojams priklausantys automobiliai prie durų į lankytojų centrą. Petra bėgte leidosi į centrą ketindama paklausti, ar niekas nerado jos raktų, bet centras buvo uždarytas, prekės ir paslaugos už milžiniškų stiklinių durų neprieinamos iki rytojaus, viduje jokių gyvybės ženklų, kavinėje tvarkingai simetriškai sudėlioti stalai ir kėdės.

Petra bėgo toliau, nebematydama, koks giedras pavakarys, laužydama galvą, ką daryti, kai automobilis užrakintas, telefonas neveikia, o du mažus berniukus reikia pasiimti po pusvalandžio. Pribėgusi kopas, ji rado vietą, kur miegojo, ir parpuolusi ant kelių pirštais žarstė smėlį, vildamasi išvysti blykstelint metalą.

Kažkas ją pašaukė. Tai buvo ne šauksmas, o veikiau garsas, atsargus bandymas atkreipti jos dėmesį. Petra pakėlė akis. Paplūdimio pakraštyje stovėjo keturratis su priekaba, prikrauta tinklo ritinių, ir jai mojo jaunas anksčiau matytas vyriškis.

Petra atsistojo ir leidosi bėgti prie jo, klupinėdama smėlyje, jis irgi ėjo artyn, ir už kokių septynių metrų ji išgirdo jo žodžius: „Turiu juos, turiu.“

Jis atkišo jai raktelius. Uždususi Petra plačiai nusišypsojo.

– Oi, ačiū, ačiū, neįsivaizduojate, – prabilo gaudydama orą, – maniau, juos pamečiau, negaliu paskambinti, nežinojau, ką daryti…

– Pamačiau važiuodamas keturračiu, – paaiškino jis. – Gulėjo ant smėlio. – Balsas buvo ramus, tarmė Midlandso. – Važiavau pro šalį. Pamaniau, kad jie jūsų. Ketinau rytoj nunešti į centrą. – Jis jai nusišypsojo. – Mačiau, kaip miegojote.

Petra linktelėjo. Stipriai prispaudė raktelius prie krūtinės.

– Nežinau, kaip jums atsidėkoti, – tarė ji.

– Nereikia…

– Jūs išgelbėjot man gyvybę, – tarė Petra.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Džiaugiuosi, kad galėjau padėti. Atsitiktinai.

– Man pasisekė…

– Turbūt gerai išsimiegojot…

Ji linktelėjo.

– Nuostabiai.

– Geriausia miegoti gryname ore. Prie jūros.

Petra pažvelgė į vandenį už jo.

– Dievinu jūrą, – tarė ji.

– Aš irgi. Ir jūros paukščius.

Stojo trumpa tyla.

– Kaip man jums atsidėkoti? – paklausė Petra.

– Nereikia.

– Aš norėčiau.

– Galėtumėte paaukoti draustiniui, – tarė jis, susikišdamas rankas į kišenes.

– Taip, – sutiko Petra, – gerai. Taip ir padarysiu. Norėčiau tai padaryti. Kuo jūs vardu, norėčiau pasakyti, kas man padėjo?

Jis nudūrė akis.

– Nėra reikalo…

– Yra, yra.

Jis gūžtelėjo pečiais. Dirstelėjo į ją. Dabar ji kvėpavo lygiau, plaukai išsprūdo iš po šaliko ir užkrito ant veido.

– Stivas, – pasakė jis.

Ji linktelėjo.

– Aš Petra, – tarė.

– Neįprastas vardas…

– Aš gyvenu Olbore, – pasakė ji. – Turiu du mažus sūnelius, – ji pakėlė raktelius, – kuriuos turiu pasiimti. Ačiū. – Ji žengė žingsnį ar du atatupsta tako tarp kopų pusėn. – Kur jūs gyvenat, Stivai?

Jis valandėlę žiūrėjo į dangų. Paskui žvilgtelėjo į Petrą.

– Žvirgždo gatvėje, – atsakė.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Edvardas suprato, kad Ralfas per pokalbį pasirodė gerai, ir jam palengvėjo. Atvirai kalbant, nepaprastai palengvėjo, nes Edvardas, susitaręs dėl pokalbio, paskui ėmė nuogąstauti dėl galimo Ralfo elgesio ir sykiu graužtis dėl savo baimės, kad brolis, ko gero, nepateisins vilčių. Ralfas labai savotiškas, o kartais ir ne itin mandagus. Jis gali ateiti nesiskutęs, neišlygintais drabužiais, apsiavęs sportbačiais ir elgtis taip, lyg atskubėjo į novatoriškos nepriklausomos grupės perklausą, o ne tartis dėl finansų analitiko vietos mažame šveicarams priklausančiame banke, kuriam pavyko išsaugoti gerą vardą per visus neramumus, sukeltus, pasak Edvardo bendradarbių prancūzakalbių, la crise 2.

Bet Ralfas vilkėjo kostiumą, ryšėjo kaklaraištį, o jo aiškus ir greitas mąstymas atitraukė Eidano Beneto, svarbiausio klausėjo, dėmesį nuo šiurkščių ant apykaklės krintančių plaukų ir marškinių rankogalių be sagų ar sąsagų. Be to, pasakė Eidanas Edvardui, Ralfas neslėpė savo praeities ir paaiškino daugumą Singapūre uždirbtų pinigų investavęs į internetinį verslą, kurį praradęs, iš dalies, pasakė atvirai, dėl ekonominio nuosmukio ir banko elgesio su juo, iš dalies, jo nuomone, dėl savo įgūdžių: jis racionalizatorius ir katalizatorius, o ne vadybininkas. Prisipažino, kad jam patinka sunkūs atvejai, jis mėgstąs ieškoti išeities iš keblios padėties ir aiškintis, kodėl tokia padėtis susidarė. Pasakė, kad jam tinka problemos, sprendžiamos intelektu.

– Jis man patiko, – pasakė Edvardui Eidanas.

Edvardas linktelėjo, stengdamasis parodyti, kad niekada tuo neabejojo.

– Jis puikiai tiks Pietryčių Azijos analitikų komandai, ypač atsižvelgiant į komercinę veiklą JAV, – pasakė Eidanas. – Sudoku sprendėjo intelektas mums pravers. – Jis dirstelėjo į Edvardą. – Be abejo, teks dirbti viršvalandžius. Vargu ar įmanoma kasdien važinėti iš rytinės pakrantės, nebent būtum pakvaišęs dėl kelionių.

– Nemanau, kad tai jam sudarys sunkumų… – pamelavo Edvardas.

– Jis visai nepanašus į jus.

– Taip…

– Nė trupučio.

– Ką tai turėtų reikšti? – šiek tiek suirzęs paklausė Edvardas.

– Tik tiek, kad jis ne toks, kokio tikėjausi.

– Tai pagyrimas? Turiu omeny, man?

Eidanas valandėlę žiūrėjo į jį. Paskui trumpam uždėjo išpuoselėtą ranką Edvardui ant peties.

– Ne visai, – atsakė.

Edvardas rado Ralfą vyninėje netoli banko su dviem jaunesniaisiais analitikais. Visi iš butelių gėrė alų – „Peroni“, ir atrodė, kad Ralfui taip lengva su jais, lyg būtų kartu dirbęs kelerius metus.

– Kaip sekėsi?

Ralfas pakreipė butelį brolio pusėn.

– Gerai. Aš puikus.

– Eidui jis patiko, – įsiterpė vienas analitikų. – Jis nesistengė žavėti. Toks jau tas Eidas. Žavingas tik tada, kai ruošiasi išdėti tave į šuns dienas.

Edvardas linktelėjo.

– Na, dar nemanyk, kad, ko gero, esi priimtas…

– Aš ir nemanau, brol.

– Gali praeiti kelios dienos. Dar reikia atsiklausti kitų…