Джоанна Троллоп - Marčios

Vėliau Mariela pašaukė jį, kad palinkėtų jai labos nakties. Jai reikėjo šuns. Iš kišenpinigių ji nusipirko šuns švilpuką, pririšo jį prie žėrinčio batraiščio ir pakabino ant baltai nudažytos švediškos lovos bumbulo, o kai būdavo pasiruošusi gulti, iškviesdavo jį bučinio įsakmiai pūsdama.

Mariela sėdėjo lovoje žirniukais marginta pižama, lygiai sušukuoti šviesūs plaukai krito kaip užuolaida. Lova buvo pilna minkštų žaislų, o pasukama naktinė lempa metė ant sienų ir lubų žvaigždiškus pavidalus.

– Tėti, – prabilo Mariela.

Edvardas atsisėdo ant jos lovos.

– Ai, – tarė ji ir patraukė kojas.

– Nenorėtum atsigulti?

Mariela atsargiai palindo po antklode, kad nenumestų žaislų.

– Tėti…

– Taip.

– Šuo…

– Mieloji, mes aiškinome. Daug kartų. Nedora taip elgtis su šunimi, juk mūsų visų kiaurą dieną nebūna. Šunims vieniems blogai.

– Tada tiek to, – tarė Mariela sunerdama rankas. – Verčiau pagalvokime, ką daryti, kad tu liktum namie. Susilaukim kūdikio.

– Mieloji…

– Klausyk, – tarė Mariela, – žinau, ką jums daryti. Aš pernakvosiu pas Indirą, o judu su mama galėtumėt jį padaryti. Aš labai labai noriu mažiuko.

Edvardas uždėjo ranką ant jos pilvo po antklode.

– Mieloji, tai ne taip paprasta…

– Tu visada taip sakai.

– Nes tai tiesa, – atsakė Edvardas.

– Mama sako, kad nebeturi kūdikių kiaušinėlių…

– Maždaug taip.

– O jeigu man nepatinka būti vienturte?

– Tada man labai liūdna, – pasukčiavo Edvardas, žiūrėdamas į dukterį.

Mariela atsiduso, pakėlė rankas ir sunėrė prieš veidą.

– Ar tėvams reikia sakyti viską?

– Kol esi maža, neblogai jiems sakyti daugmaž viską. Kad jie galėtų padėti.

– Bet tu nepadedi, – atkirto Mariela. – Tu tik sakai ne, ne, nieko neišeis, nieko nebus. Iš tikrųjų tu nedarai nieko, kas man padėtų.

Edvardas pasilenkė prie dukters. Įsirėmė rankomis į pagalvę abipus jos galvos.

– Tu įžūli mergiotė, Mariela Brinkli.

Ji šyptelėjo jam.

– Kai užaugsiu…

– Taip.

– Turėsiu daug kūdikių, šunų, o gal ir beždžionę.

– Vargu ar aš norėsiu pas tave svečiuotis.

Mariela pakėlė smakrą bučiniui.

– Turėsi. Prižiūrėsi juos visus, kol aš dirbsiu.

Edvardas, lenkdamasis jos bučiuoti, sustingo.

– Dirbsi? Tu dirbsi?

Mariela trumpam užsimerkė, lyg jis būtų nepakeliamai nuobodus.

– Žinoma, dirbsiu, – atsakė ji.

Virtuvėje stovėjo Sigrida su telefonu rankoje.

– Mariela užsimetė daryti karjerą, o mes tuo tarpu turėsime prižiūrėti jos beždžionę, – pasakė Edvardas.

– Mielai, – atsiliepė Sigrida ir vėl padėjo telefoną krautis. – Šarlotė.

– Kas?

– Skambino. Kol tu buvai pas Marielą.

– Ir ką?

– Ji nori mus pakviesti pietų, – atsakė Sigrida, – kai kitą savaitgalį atvažiuos tavo tėvai.

– Dieve. Mes nepratę…

– Ji labai susijaudinusi.

– Nes mus visus kviečia pietų?

– Dėl kažko, – atsakė Sigrida. – Nesupratau, dėl ko. Vargu ar dėl Ralfo.

– Kodėl Ralfo?

Sigrida pradėjo rinkti lėkštes nuo stalo.

– Ralfas pas juos.

– Su Šarlote ir Luku?

– Taip. – Ji dirstelėjo į jį. – Rodos, jis įkaušęs.

Edvardas prispaudė prie kaktos kumščius.

– Suteik man stiprybės…

– Šarlotė pasakė paklosianti jam ant sofos. Jai, rodos, buvo juokinga.

– Gaila, kad man ne…

Vėl suskambėjo telefonas. Edvardas žengtelėjo jo paimti, bet Sigrida jį sulaikė ir aplenkė.

– Alio… – ištarė ji. – O, Reičele, – pridūrė tyčia atsainiai.

Edvardas mašinaliai ištiesė ranką prie telefono. Sigrida nusišypsojo jam ir atsuko nugarą.

– Deja, nežinau, – pasakė Sigrida anytai. – Ne, Edvardas išėjęs į dalykinę vakarienę, o Mariela miega…

Stojo trumpa tyla, paskui Sigrida pasakė:

– Edvardas labai stengėsi, kad Ralfas būtų pakviestas šio pokalbio. Dabartinėmis aplinkybėmis tai nėra lengva.

Edvardas priėjo prie Sigridos ir apkabino ją per liemenį iš už nugaros. Su palengvėjimu pajuto, kad netrukus ji suglebo jo rankose. Girdėjo smarkią motinos kalbą, lyg klausytųsi jos per sieną ar po antklode.

– Negirdėjau, kad jis būtų padėkojęs Edvardui, – pasakė Sigrida. – Negirdėjau, kad jis būtų supratęs, jog jam padaryta paslauga.

Edvardas įsikniaubė Sigridai į kaklą.

– Ko gero, negaliu jums padėti, – tarė Sigrida. – Gaila, kad Petra irgi nieko nežino. Neabejoju, kad parsiras. Gal švenčia? Taip, taip, žinoma. Pasakysiu Marielai. Ji irgi perduotų bučinių, jei nemiegotų. Taip, ačiū. Bučiuoju jus ir Antonį.

Ji išjungė telefoną.

– Tu mane išgelbėjai, – pasakė Edvardas jai į kaklą.

– Smulkmena…

– Kodėl nepasiūlei paskambinti Lukui?

Sigrida apsisuko jo glėbyje.

– Nenorėjau, – atsakė.

2 Krizė ( pranc .).

DEVINTAS SKYRIUS

Reičelė pasakė vairuosianti mašiną iki Londono. Antonis sutiko, ji žinojo, kad sutiks, ir tylomis sėdėjo šalia jos, viena ausimi klausydamasis per radiją klasikinės muzikos ir žiūrėdamas pro langą į debesis ir gamtovaizdį – net į šiaurės rytų Londono kraštovaizdį, o ji vairuodama galėjo galvoti.

Jai reikėjo pagalvoti. Svarstė jau daug dienų arba viena, arba balsu Antoniui, bet šis nenorėjo įsijausti, vengė jos arba todėl, kad pats nenutuokė, ką manyti, arba todėl, kad neketino jos užjausti ir nebuvo linkęs ginčytis. Antonis niekada nemėgo analizuoti. Visą bendrą gyvenimą, iškilus bendravimo sunkumams, Antonis nutaisydavo užguitą šuns, kuris verčiamas vaikščioti ant užpakalinių kojų, miną, suglumusią, šiek tiek prislėgtą, ir droždavo į studiją. Jei Reičelė vydavosi jį, trokšdama išnagrinėti padėtį ir rasti paaiškinimą, jis daugių daugiausia ištardavo: „Negi negalim palaukti ir pažiūrėti, kas bus? Negi negalim palaukti?“

Reičelė suprato, kad laukti nemoka. Visą gyvenimą, nuo pirmųjų savimonės prošvaisčių vaikystėje, ji žinojo, kad jos stulbinama energija turi trūkumą – nekantrybę. Kliūtys uždegdavo ją it raketą, skatindamos sukti galvą, mintimis visur nardyti ir ieškoti sprendimo, kuris būtų neišvengiamai susijęs su uoliu jos pačios dalyvavimu. Reičelės siela ir kūnas dievino veiklą, praktiškus ir greitus atsakymus į sunkiai sprendžiamus klausimus, o jei nepavykdavo iškart rasti sprendimo, bejėgiškumas ją sugniuždydavo. Beveik po keturiasdešimties metų patirties ji žinojo, kad bus nuvilta, ir vis dėlto paprašė pagalbos Antonį, o šis kaip paprastai neslėpė, kad padėti negali.

Blogiausia būdavo, kai rūpesčių pridarydavo Ralfas. Edvardas pernelyg nesiskyrė nuo daugumos, Lukas buvo palyginti jaunas ir viltingas, todėl Reičelei kėlė mažiau nerimo negu Ralfas. Bet Ralfas buvo apsigimęs kelti nerimą, be to, visiškai nesuvokė, kad ji be paliovos bent šiek tiek dėl jo graužiasi, lyg jis būtų dantų skausmas, paprastai pakenčiamas, bet turintis polinkį nei iš šio, nei iš to paūmėti ir tapti baisios gėlos priežastimi. Ją ištiko kančios priepuolis, kai bankas atsisakė duoti jam paskolą, ir kančia, atslūgusi sužinojus apie pokalbį dėl darbo, vėl padidėjo Ralfui dingus, nors jam buvo pasiūlytas darbas, ir niekam netoptelėjo pasakyti Reičelei, kad jis girtas miega ant Luko sofos ir nenutuokia, kaip susitvarkys, praleisdamas mažiausiai dvylika valandų darbe ir dar beveik tris į jį važiuodamas iš namų, kuriuose lieka žmona su vaikais.