Джоанна Троллоп - Marčios

– Žinau. Išgersi?

– Kad ketinau sukti namo, – atsakė Edvardas. – Ateisi nakvoti? Man atrodo, Sigi tikisi.

Ralfas pastatė butelį.

– Atleisk.

– Turi grįžti?

– Vėliau, – atsakė Ralfas.

– Bent vakarienės ateik, – paprašė Edvardas.

Vienas iš analitikų ženklu parodė padavėjui atnešti visiems dar po butelį.

– Ko gero, dar pasėdėsiu, – tarė Ralfas. – Tačiau ačiū už viską.

Edvardas svyravo. Jis norėjo paklausti Ralfo, ar šis nenorėtų smulkiau papasakoti apie pokalbį. Dar norėjo paklausti, ar jis nenorįs pamatyti brolienės ir dukterėčios, bet neketino išsiduoti užsigavęs, ypač dviejų Eidano Beneto komandos narių, ir dar daug jaunesnių už jį, akivaizdoje. Jis įdėmiai žiūrėjo į Ralfą.

– Tikrai?

Ralfas jam nusišypsojo. Atrodė, lyg būtų išsikapstęs iš didžiulės bėdos ir gavęs netikėtai puikių ateities garantijų.

– Tikrai, tikrai. Ačiū, brol.

Edvardas žengė žingsnį atgal. Ar brolis dėkoja už darbą, ar už kvietimą pavakarieniauti… ar nei už vieną, nei už kitą? Gal Ralfas liepia duoti jam ramybę? Kraujas Edvardui užvirė dėl tokio brolio nemandagumo.

– Palieku tave su naujais draugais, – tarė perbedęs Ralfą akimis.

– Atsidūręs gatvėje, – pasakojo Edvardas Sigridai po valandos, – gailėjausi, kad jo neišstūmiau. Gailėjausi, kad prievarta neišsitempiau namo.

Sigrida dengė stalą. Mokslo metų šiokiadieniais Sigrida bandė reikalauti, kad Edvardas grįžtų namo iki pusės aštuonių, jie galėtų vakarieniauti su Mariela ir pasikalbėti su ja apie praėjusią dieną. Tiesa, ši nelabai norėdavo pasakoti. Marielai mokykla vis dar buvo neišvengiama kasdienė būtinybė, kaip dantų valymas ar auksinės žuvelės maitinimas, o ne tikrasis gyvenimas, kuris laukia po pamokų. O per atostogas, kaip dabar, Mariela kiauras dienas leisdavo su drauge Indira, kurios motina irgi dirbo visą darbo dieną, o dukterimi rūpinosi studentė, norinti užsidirbti šiek tiek pinigų, taigi Mariela su Indira prisigalvodavo įvairių įmantrių ir paikų žaidimų, apie kuriuos nėra prasmės pasakoti tėvams vakarieniaujant. Vakarais Marielą domindavo tik vienas dalykas: ar mama neketina pasiimti laisvos dienos – kartais ji taip darydavo – ir skirti Marielai jos visos, pradedant nuo pat ryto ir baigiant ėjimu gulti, ir dar išjungus mobilųjį. Jei viena tokių retų dienų būdavo jai pažadama, Mariela per vakarienę nesitverdavo kailyje, išgalvodavo nepaprastų nuotykių ir pokalbių su Indira, nors aplink įkyriai sukiodavosi Tania, trokštanti kuo greičiau grįžti į Lidsą pas meilužį, o ne nuobodžiaudama prižiūrėti dvi slapukes mergytes, tvirtinančias, kad tėvai niekada neverčia jų valgyti prie stalo. Bet jei kitą dieną Sigrida dirbdavo, Mariela vakarieniaudama viso labo įdėmiai žiūrėdavo į motiną – o gal ši apsigalvos.

Dėdama ant stalo, jos nuomone, būtinas žvakes, Sigrida tarė:

– Tiesą sakant, aš jo nelaukiau…

– O aš vyliausi. Susitariau dėl pokalbio. Čia Mariela griežia violončele?

– Arpeggio , – trumpai paaiškino Sigrida.

– Ralfas…

– Nemandagus, – užbaigė Sigrida.

Edvardas gūžtelėjo pečiais.

– Gal jis tik mėgavosi, kad jo nebus namie, kai metas gerti arbatą, praustis, miegoti. Laisvalaikis.

Sigrida padėjo prie trijų lėkščių švarias medvilnines servetėles.

– Jis auklėtas lygiai kaip tu. Bet jis ne toks.

– Savotiškas…

– Atitrūkęs nuo gyvenimo, – tarė Sigrida. – Ko gero, šiek tiek autistas.

Edvardas atidarė šaldytuvo dureles ir išėmė pustuštį butelį vyno. Klausiamai kilstelėjo.

– Prašom, – tarė Sigrida.

– Jei paskambins mama, – pasakė Edvardas, atidarydamas spintelės dureles ir ieškodamas taurių, – pasakysiu, kad pati jo paklaustų, kaip šiandien jam sekėsi.

– Arba neatsiliepsi…

Edvardas atsisuko ir pažvelgė į ją.

– Negalėčiau taip pasielgti…

– Tu ir taip daug padarei, – atsiduso Sigrida. – Susitarei dėl pokalbio į jam tinkamą darbą, ir jis, rodos, neblogai pasirodė, bet tau nepadėkojo ir nenorėjo nieko pasakoti, mieliau girtuokliaus su dviem prašalaičiais.

– Tu pyksti?

– Ant jo, – atsakė Sigrida. – Kartais ant tavo šeimos. Ant tavo motinos labiau negu ant tėvo.

– Dėl?..

– Galbūt.

– Sigi, – tarė Edvardas, – tai buvo labai seniai. Mes jiems taip ir nepasakėm. Bent jau aiškiai. Negali jų kaltinti, kad nežino to, kas jiems nepasakyta.

Arpedžo garsai svetainėje staiga nutilo.

– Griežė penkiolika minučių, kaip liepiau, – tarė Sigrida.

Atsidarė virtuvės durys.

– Baigiau, – pergalingai pareiškė Mariela.

– Gal dar gamų?

– Nieku gyvu.

– Penkias minutes…

– Oi ne, prašau, oi prašau ne, oi ne, ne…

– Penkias minutes, – pakartojo Sigrida. – O aš einu tavęs pasiklausyti.

– Ir būsi visą laiką?

– Taip.

– Kiekvieną sekundę, kol baigsiu?

– Taip, – atsakė Sigrida.

Mariela pažvelgė į tėvą.

– Jei ji grįš čia, – tarė jam griežtai, – iškart išsiųsk atgal pas mane.

Edvardas nusinešė vyną prie stiklinių durų virtuvės gale, už jų mažame grįstame sodelyje buvo pakyla, o prie gretimo namo sienos prisuktas Marielos netbolo krepšys. Kai ji buvo dar kūdikis, juodu su Sigrida svarstė, ar nepersikelti į didesnį namą priemiestyje, kur būtų veja Marielai žaisti, galbūt medis sūpuoklėms ir net krūmai įsirengti stovyklavietei. Bet Edvardas netrukus suvokė, kad šis sumanymas visada liks tik pokalbio tema, kad Sigrida savotiškai taikosi prie jo, stengdamasi elgtis įprastai, stengdamasi įtikinti jį (ir save), kad pirmaisiais Marielos gyvenimo metais nebuvo apimta siaubingos depresijos, kad lengvai, kaip būtų norėjusi, apsiprato su visomis permainomis.

Stiklinės durys į pakylą buvo atlapotos. Ant jo stovėjo pora medinių krėslų, bet Edvardas tarpduryje petimi atsišliejo į staktą ir laisva ranka, kuria nelaikė taurės, įkišęs į kelnių kišenę neramiai sijojo monetas. Gurkštelėjo. Siaubingi buvo metai. Tiesą sakant, daugiau kaip metai, turint omeny sunkaus nėštumo pabaigą, kaip lėtai ir liūdnai reguliavosi Sigridos hormonai ir kaip ji reikalavo, griežtai reikalavo, nesakyti Reičelei su Antoniu, kas atsitiko, koks nevykęs ir siaubingai ilgas buvo gimdymas, pasibaigęs priverstiniu cezario pjūviu, nes monitorius parodė, – Edvardo nuomone, pernelyg ilgai rodė, – kad vaisiaus širdis baisiai kenčia.

– Daugiau niekada, – pareiškė Sigrida.

Ji gulėjo ligoninės lovoje ant šono nusisukusi nuo jo.

– Ne…

– Gal aš ir bailė, bet dar kartą negalėsiu, negalėsiu…

Akušerė pasakė Edvardui, kad sunkus pirmas gimdymas retai daro poveikį vėlesniems. Bet Edvardui atrodė, kad dabar ne laikas guosti. Sigrida verkė. Atrodė, ji nenori Marielos net žindyti. Verkė be perstojo ir kalbėjo Edvardui, kokia ji bloga motina, ji tai suprantanti, visiškai sugedusi, bloga motina – pati blogiausia iš visų, ir ji nieko negalinti padaryti, nieko, prašom neduoti jai naujagimės, nereikia, nes jai darosi tik dar blogiau, ji tik dar aiškiau supranta, kokia yra bloga, bloga, bloga.

Iš Stokholmo atskrido Sigridos motina, gydytoja. Edvardas apsidžiaugė ją pamatęs. Ligoninėje ji labai maloniai elgėsi su Edvardu, ramiai ir tvirtai, paskui įsodino Sigridą su Mariela į lėktuvą ir išsigabeno abi į Stokholmą, ten jos prabuvo tris mėnesius. Edvardas beveik visus savaitgalius skrisdavo pamyluoti, pamaitinti, pervystyti dukrelės ir išklausyti Sigridos, jam nuolat kartojančios, kad nesiartintų prie jos ir kad ji bloga motina. „Daugiau niekada“, – kartodavo ji be paliovos.