Джоанна Троллоп - Marčios

Ji atsigulė ant smėlio. Jo paviršius buvo šiltas, bet, įkišęs pirštus giliau, pajusdavai vėsą. Dangus virš galvos buvo linksmai dryžuotas blyškių debesėlių skutais, be paliovos vienodai ir atkakliai šniokštė jūra, ūžė vėjas ir klykavo kirai, nors čia oras buvo ramus, slogiai nugulęs kopas. Petra pakrutino pečius, padarydama jiems patogias duobutes smėlyje, ir giliai įkvėpė, iškvėpė, įkvėpė, iškvėpė. Paskui suglebo išsiraustoje duobutėje, užsimerkė ir užmigo.

Stivas Hadlis suvyniojo tinklus ir sudėjo į krūvą – paims vėliau, kai išeis turistai ir draustinis ištuštės. Vasaros pradžioje tinklais buvo užtveriami keli paplūdimio plotai, kad lankytojai netyčia nesumindžiotų mažųjų žuvėdrų lizdų, labai skaudu, kai taip nutinka, nes mažosios žuvėdros dažnai padeda tik po du kiaušinius. Ir jos pačios mažutės, vos dvidešimties centimetrų, geltonas snapas juodu galiuku ir žvilgi juoda galvytė žiemą. Stivui jos patiko. Bet jam patiko visi paukščiai, antraip ko čia tūnotų, dirbdamas net prastu oru, užuot prisidėjęs prie tėvo ir brolio, turinčių klestintį optikos verslą Birmingame?

Jis stabtelėjo ir išsitraukė iš kišenės pakelį kramtomosios gumos. Apėjo paplūdimį tikrindamas, ar visi lizdai tušti, ar visi sveiki kiaušiniai išskilo, dabar grįš į savo būstą išgerti kavos ir užkąsti, paskui reikės patikrinti turėklus vienoje bokštinių slaptaviečių prie atitverto tako. Vakar ant jų suposi keli vaikai – dideli sunkūs vaikai, ir nors subarti liovėsi, jis ten juos matė vėliau. Stivo nuomone, vaikai norėjo parodyti, kad darbuotojų priekaištai jiems – kaip vanduo nuo žąsies. Atitvertame take buvo įdomu, bet pelkėse ir pakrantėje geriau. Stivas būdavo laimingiausias prie jūros.

Žingsniuodamas per kopas prie tako, Stivas pamatė smėlyje miegančią merginą. Rodos, ji miegojo labai kietai, plaštakos buvo visiškai suglebusios. Vilkėjo įprastais paukščių stebėtojos drabužiais, marškinėliais, tiko kelnėmis su kišenėmis, avėjo sportbačiais, ant kaklo kabėjo žiūronai, šalia buvo numestas maišelis, iš kurio kyšojo eskizų albumo kampas, bet ji padarė jam įspūdį. Ne dėl kregždutės, ištatuiruotos kaklo šone, ne dėl spalvotų kaspinų pynės ant riešo. Savita ne išvaizda, pamanė jis, o laikysena. Atrodė, kad jai be galo patogu gulėti ant smėlio, kad čia jaučiasi kaip namie, kad taip ir turi būti. Lyg ji būtų atvykusi į Minsmerį išsimiegoti kopose prie jūros.

Pamanė, kad reikėtų ją pažadinti. Ji netrukdo ir, be abejo, negąsdina paukščių, bet čia draustinis, ne poilsio vieta, lankytojai turi stebėti paukščius, o ne snausti. Pasilenkė ketindamas atsargiai papurtyti jai už peties ir pažadinti, bet pajuto, kad negali. Ji nemiegotų, jeigu jai nereikėtų šito miego. Lyg šimtą metų nebūtų taip gerai ir saldžiai miegojusi. Vis tiek netrukus kas nors atitrepsės per kopas ir ją pažadins, nėra reikalo būti priekabiam, smulkmeniškam ir budinti jos be rimtos priežasties. Stivas atsitiesė. Turbūt papasakos apie ją bendradarbiams. „Šiandien kopose radau Miegančiąją Gražuolę“, – pasakys. Tiktai ji ne gražuolė. Malonaus veido, jam patinka, bet ne gražuolė.

– Saldžių sapnų, – pasakė vien lūpomis ir per kopas nužygiavo prie tako.

Vėliau Petra lankytojų centre nusipirko puodelį arbatos ir nusinešė prie staliuko ant vejos. Išvyniojo folijos paketėlius, kuriuos jai įdavė Reičelė, ir pamatė sumuštinius su kiaušiniais ir majonezu, agurkų, avižinių paplotėlių su sirupu ir džiovintų abrikosų. Išdėliojo ant stalo ir apžvelgė. Labai skanu. Labai dėmesinga. Atlygis už ilgą eskizų rytą. Tik ji nepadarė nė vieno eskizo, net neišsitraukė iš kišenės Antonio pieštukų, neveikė nieko, tik miegojo šiltame smėlyje, kol ją pažadino du vaikai: bėgdami pro šalį, jie netyčia apibėrė jai veidą smėliu. Miegas buvo nuostabus. Manė, kad daug metų taip nemiegojo – nuo tada, kai pasilikdavo pas Ralfą tuščiame namelyje Žvirgždo gatvėje ir miegodavo prie atviro lango, ošiant jūrai, ūžiant vėjui ir klykaujant kirams, visai kaip čia.

Nusižiovavo. Vidury dienos išmiegojo ne trumpiau kaip dvi valandas, todėl buvo daug smagesnė ir laisvesnė, beveik laiminga. Suvokė, kad pavalgiusi galėtų piešti, dar kelias valandas bus šviesu, galėtų pripiešti tiek, kad Reičelė su Antoniu pamatytų, jog įvykdė neišreikštos žodžiais sutarties sąlygas ir pelnytai užsidirbo laisvą dieną. Išsitraukė iš kišenės telefoną ir žvilgtelėjo. Nėra signalo. Ją užplūdo palengvėjimas. Negali paklausti, kaip vaikai ir Ralfas. Kitaip tariant, negali vykdyti pareigų kitiems žmonėms, keičiančių jos gyvenimą ir kartais taip slegiančių, kad jai atrodydavo – nebepakels. Pavyzdžiui, jei Ralfas būdavo be ūpo, ji, net suprasdama, kad tai ne jos kaltė ir ne jos bėda, vis dėlto negalėdavo nekreipti dėmesio, būdavo įpainiota, susieta ir pajusdavo, kaip senka jėgos, kaip jas siurbia žemė po kojomis. Bet šiandien, sėdėdama prie įšilusio medinio staliuko, kartais apšviečiamo saulės, ir valgydama gardžius Reičelės sumuštinius, ji ilsėjosi, gavo trumpą atokvėpį, ir mobiliųjų telefonų bendrovė jai maloniai padėjo.

Ji suvalgė sumuštinius ir agurkus, išgėrė arbatą, o maisto likučius suvyniojo į foliją. Barnis apsidžiaugs, pamatęs džiovintus abrikosus, o gavęs avižinių paplotėlių su sirupu, bus laimingas. Kitas zirs per vakarienę kaip visada, kai ateina laikas valgyti, nes jį erzina kiekvienas naujas, ryškus ar apibrėžto pavidalo patiekalas. Bet kol kas gali apie tai negalvoti, kaip ir apie Ralfo pokalbį. Ji gali negalvoti apie nieką, išskyrus kelias lėtas ramias valandas Rytinėje Slaptavietėje su žiūronais prie akių ir eskizų albumu, atverstu ant plačios lentynos po langu, kur Antonis pirmą kartą parodė jai, piešdamas skubiai ir be žodžių, kad paukščio piešinio pradžia – trikampis.

Ji įsitaisė ant paties suolo galo, kad gerai matytų vaizdą iš kairės ir priešais. Čia buvo atsidėjęs darbui vyriškis su fotoaparatu ant trikojo ir keli žmonės su bloknotais, bet kiti lankytojai akivaizdžiai ir pagarbiai, it apžiūrinėtų bažnyčią ar katedrą, įsmukdavo į slaptavietę ir dingdavo iš jos. Tiesa, Petra netrukus nebematė, kas ateina ar išeina, nebematė, net kas trumpam prisėda ant suolo šalia. Pusvalandį pasėdėjusi, pažiūrėjusi ir vis lėčiau, vis giliau pakvėpavusi, čiupo pieštuką ir ėmė piešti.

Ji piešė raudonkojį tuliką, žavėdamasi jo ryškiai oranžinėmis kojomis, o tada išgirdo balsą už nugaros:

– Atsiprašau, kad trukdau, mieloji, bet jau be penkių penkios.

Petra krūptelėjusi pakėlė akis. Prieš ją, laikydamas rankoje bloknotą, stovėjo pagyvenęs vyriškis su emaliuotu avocetės pavidalo ženkliuku ant liemenės kišenės ir storastikliais akiniais.

– Aš jus stebėjau, – tarė jis. – Žmona irgi. Mes čia ateiname kas savaitę, kai oras gražus, mums čia labai patinka. Mums jis padarė didelį įspūdį, – parodė į Petros eskizų albumą.

– O…

– Bet gal jūs užmiršote, kad draustinis uždaromas penktą? Aš paklausiau Berilės, gal esu tik senas neramuolis, gal jums nėra reikalo sakyti, bet ji patarė perspėti; ir geriau perspėsiu aš negu darbuotojas, be to, taip galiu pagirti puikius jūsų piešinius.

Petra pažvelgė į lapą. Tulikas skrido, išskleidęs sparnus krintančiais į akis baltais kraštais.

– Ačiū…

– Nėra už ką, mieloji. Niekas neprilygsta paukščiams, niekas. Jie mums didelė paguoda po dukters mirties.

Petra įsistebeilijo į jį.

– Labai užjaučiu…

– Matyt, dėl sparnų. Paukščiai ir angelai. Berilė sako, kad iš tokių sąsajų nieko gero, bet man padeda.