Джоанна Троллоп - Marčios

Gerdami pienu plikytą kavą – Šarlotė be kofeino, jie kalbėjosi apie gydytojos patarimą neskubėti pasakyti šeimynykščiams, kol nuo nėštumo pradžios nepraėję trys mėnesiai, ir Lukas tarė:

– Kol tu skambinsi mamai, aš paskambinsiu savo tėvams, gerai?

– Ne, vėliau, – nesutiko Šarlotė.

– Ką reiškia vėliau?

– Tai reiškia, – paaiškino Šarlotė, – kad aš pirma paskambinsiu motinai ir seserims, o paskui tu galėsi skambinti savo šeimai.

Lukas padėjo puodelį.

– Kodėl ne kartu?

– Todėl, – atsakė Šarlotė, lyg tai, ką sakytų, būtų akivaizdu, – kad motinos motina visada turi sužinoti pirma. Motinos šeima svarbesnė.

– Ką? – žioptelėjo Lukas.

– Motinos motina, – toliau aiškino Šarlotė, – yra pirmoji senelė. Taip turi būti. Mano seserys pirmiau pasakė motinai, paskui anytoms.

Lukas pasilenkė į priekį.

– Bet kūdikis yra pusė manęs, pusiau mano. Jis toks pat mano mamos ir tėčio anūkas kaip ir tavo motinos.

Šarlotė įsmeigė į jį akis. Jos žvilgsnis buvo giedras ir pasitikintis savim.

– Ne.

– Bet jo pavardė bus Brinklis…

– Nebūk toks senamadiškas, – atkirto Šarlotė. – Ne pavardė svarbu. Svarbu… svarbu prigimtinė tvarka.

– Pirmą kartą apie ją girdžiu…

– Tu neturi seserų, – atkirto Šarlotė. – Tavo tėvams pasisekė, nes Sigridos šeima gyvena Stokholme, o Petra šeimos neturi.

Lukas valandėlę galvojo.

– Tikrai? – galop paklausė.

– O taip.

– Neatrodo sąžininga…

– Gamta nesąžininga, – rūsčiai pareiškė Šarlotė.

– Ar tu… ar tu nesutiktum nepaisyti šios prigimtinės tvarkos? Paskambintume tėvams kartu? Dėl manęs?

Šarlotė gurkštelėjo kavos.

– Ne, – ryžtingai atkirto ir nė nepridūrė „atleisk“.

Šis pokalbis keistai sutrikdė Luką. Jis beprotiškai mylėjo Šarlotę, manė, kad jos šeima nuostabi ir maloniai kitokia nei jo: jų požiūris į gyvenimą paprastas ir aiškus, dailūs uošvės meniški darbeliai – viso labo ant tvarkingo svetainės stalo, namai nesujaukti, nejusti jokių kvapų, nė menininkiškų nuotaikų. Vis dėlto jos šeima labai skiriasi nuo jo, jo šeima įsišaknijusi jame kaip DNR, kad ir kokie jo šeimynykščiai įkyrūs, reiklūs ir išsiblaškę, įsivaizdavus, kaip pasijustų tėvai, jei žinotų, kad pagal visuotinai pripažintą senelių hierarchiją atsidūrė antroje vietoje, jam suspaudė širdį.

Lukas neabejojo, niekada neabejojo, kad tėvai stotų už jį piestu, kaip ir už Edvardą, Ralfą. Mokykloje ir vėliau universitete jis turėjo draugų, kurių tėvai taip besąlygiškai nemylėjo ir nepalaikė kaip jo tėvai jį ir brolius, jis prisimindavo vaikystę kaip neginčijamai saugų metą, nors, deja, nedrįstų teigti, kad tada buvo neapsakomai laimingas. Dabar jam toptelėjo, kad jo tėvai labai geri seneliai, tiesiog nuostabūs Kito ir Barnio seneliai, o Marielą myli taip, kaip tik įmanoma mylėti per atstumą vaiką, kuris išauklėtas kitaip. Galvojant apie klaidingą Šarlotės požiūrį, Lukui užvirė širdis ir, nors beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad jis supyktų ant Šarlotės, visai nesunku tūžti ant tam tikro visuomenės sluoksnio kvailybės, dėl kurios šis įprotis sustabarėjo ir, matyt, virto priimtina tradicija.

Baigiantis šiai ilgai apmąstymų dienai, vėl paskambino Reičelė.

– Man dingtelėjo, – tarė ji, – kad judu galbūt galėtumėte atvažiuoti į Safolką?

– Na, žinoma…

– Sėdime virtuvėje prie stalo, – kalbėjo Reičelė, – pasidėję kalendorių, ir, pasirodo, kad trys artimiausi savaitgaliai laisvi, išskyrus vieną kitą menką darbelį, taigi rinkis, kada atvažiuoti, – galite apsilankyti nors ir per visus, gerai?

Lukas atsargiai, nenuleisdamas akių nuo Džedo, įsmeigusio akis į kompiuterį studijos gale, paklausė:

– Ar negalėčiau tau paskambinti vėliau?

– Kodėl ne dabar?

– Aš dirbu, be to, norėčiau pasitarti su Šarlote.

Linijos gale stojo trumpa tyla. Lukas išgirdo tėvą sakant: „Palik jį ramybėje, Reič“, paskui motina tarė Lukui:

– Vis tiek rinkis kurį nors, pasižymėsiu pieštuku.

Džedas pakėlė galvą ir dirstelėjo į Luką.

– Gerai, kol kas įtrauk mus į sąrašą po dviejų savaičių, – tarė Lukas. – Paskambinsiu vėliau.

Jis padėjo telefoną.

– Turėjai likti viengungis, drauguži, – tarė Džedas, vėl įsmeigdamas akis į monitorių.

– Oi ne, negalėjau. Nė vienas sveiko proto vyriškis nebūtų atsisakęs Šarlotės…

– Tiesa. Bet pagalvok apie priedą. Mamytės, tėveliai, konkurencija.

– Konkurencijos nėra, – atkirto Lukas. – Aš tuo pasirūpinsiu.

Džedas nusišypsojo monitoriui:

– Sėkmės, drauguži.

Vėliau namie, pildamas vandens Šarlotei ir dietinės kolos sau, Lukas pranešė sutikęs po poros savaičių praleisti savaitgalį Safolke. Šarlotė sėdėjo ant sofos, užsikėlusi kojas ant kavos staliuko, atsipalaidavusi it meilus vilpišys, atsainiai išsitiesęs ant šakos. Paėmė vandenį, į kurį Lukas įmetė ledukų ir citrinos griežinėlį.

– Būtų smagiau, jei jie čia atvažiuotų, – tarė ji.

Lukas įsitaisė šalia jos ir uždėjo ranką ant sofos jai už pečių.

– Tu miela. Bet jie nori mus pavaišinti ir aikčiodami pažiūrėti vestuvių nuotraukas.

Šarlotė gurkštelėjo vandens.

– Bet aš to nenoriu, angele, – meiliai pasakė.

Lukas priglaudė plaštaką jai prie skruosto.

– Maniau, tau patinka Safolkas.

– Taip. Patinka. Ypač tavo tėčio studija.

– Tai kas tada?

Šarlotė atsisuko į jį.

– Noriu, kad pirmą kartą po vestuvių jie mus pamatytų čia.

– Kodėl?

– Noriu vadovauti pati…

– Ką turi omeny?

– Noriu, kad jie pamatytų, jog aš irgi sugebu sukurti tau jaukius namus. Noriu, kad tavo mama pamatytų, jog moku virti.

Lukas atitraukė ranką.

– Tai gali būti sunkoka, – atsargiai pasakė.

– Kodėl?

– Nevažiavom pas juos praėjusį savaitgalį, o mes vedę jau penkias savaites, ir dar ta Ralfo istorija. Man atrodo, mama nori tave pasveikinti savo namuose kaip marčią ir truputį palepinti. Tikriausiai jai būtų malonu apie tave šokinėti.

– Kol kas nepasakyčiau, kad šokinėjo… – nerūpestingai atsakė Šarlotė, įsmeigusi akis į tolį.

– Nešokinėjo, bet dabar tu mano žmona, savas žmogus. Pamatysi, bus kitaip. Nesąžininga neduoti jai progos pasitaisyti, mažute, juolab kad pas tavo motiną jau svečiavomės. Būkime sąžiningi.

Šarlotė vos pastebimai atsitraukė.

– Mano mama nieko nereikalauja.

Lukas neišmintingai nusikvatojo.

– Nejuokink, mažute! Ji neprašo tiesiai, kaip mano mama, bet amžinos užuominos…

– Užsičiaupk! – piktai suriko Šarlotė.

Staiga stojo nerimastinga tyla. Lukas paėmė Šarlotei už rankos, tos, kuri buvo laisva. Ji ranką ištraukė. Jis valandėlę luktelėjo ir tyliai atsiprašė:

– Atleisk.

Šarlotė tylėjo.

– Atleisk, – atsiprašinėjo Lukas. – Atleisk. Tai nepateisinama.

– Taip, – pabrėžė Šarlotė.

– Negalime dėl šito kivirčytis. Nereikia. Negalime susipykti dėl šeimų varžymosi.

– Negalime, – sutiko Šarlotė vis dar priešiškai. – Todėl nevažiuosiu į Safolką, kol tavo tėvai neatvyks į Londoną pamatyti, kur ir kaip mes gyvename, ir pasidžiaugti mūsų bendru gyvenimu ir kad esame jo šeimininkai.

– Tėtis neapkenčia Londono, – nusiminęs pasakė Lukas.

– Ką gi, jam teks priprasti. Negi jis niekada neaplanko Edo?

– Retai, – atsakė Lukas. – Paprastai Edas su Sigi važiuoja į Safolką.