Джоанна Троллоп - Marčios

– Čia irgi viskas puikiai užderėjo, – tarė Reičelė. – Būtumėt galėję skinti kiek panorėję, vis tiek nebūtų buvę žymės.

– Visi sveiki? – paklausė Lukas.

– Ką turi omeny?

– Tave, tėtį, Edą, Sigi, Marielą, Ralfą, Petrą ir… – ėmė vardyti Lukas. – Oi, o kaip Ralfas su Petra?

– Ralfui paskirtas pokalbis dėl darbo.

– Oho. Nuostabu. Jam pasisekė. Kur?

– Tu nesikalbėjai ir su broliais? – paklausė Reičelė.

Lukas stumtelėjo telefoną.

– Ne. Nesikalbėjau su niekuo. Pernelyg užsiėmęs darbu ir vedybomis, mama. Pernelyg užsiėmęs.

– Ralfas eina tartis dėl darbo, kurį jam surado Edas. Edas nuostabus. O Mariela prikepė mažyliams pintinę pyragaičių. Visi puikiai praleidom dieną.

– Šaunu, – tarė Lukas.

– Mums tavęs trūko.

Lukas trumpam užsimerkė. Atitraukė telefoną nuo peties, pridėjo prie ausies ir tarė:

– Man palengvėjo dėl Ralfo.

– Tai tik pokalbis…

– Vis šis tas.

– Galėtum jam paskambinti. Palinkėti sėkmės…

– Mama, – tarė Lukas, – aš pats sprendžiu, kam skambinti…

– Ralfas – tavo brolis…

– Žinau.

– Ir jį ištiko bėda.

– Irgi žinau.

– Galėjai atvažiuoti savaitgalį jo paremti.

Lukas vėl užsimerkė. Jis prisiminė, kaip sekmadienio vakarą Marnė padavė jam pintinę aviečių, skubiai pabučiavo ir patapšnojo per petį sakydama, kaip džiaugiasi, kad nuo šiol Šarlote rūpinsis jis. Lukas norėjo pasakyti motinai, kad dabar turi dar vieną šeimą, ir nors tėvai su broliais jam svarbesni, bet jie ne vieninteliai, nauja šeima irgi svarbi. Bet jam iškart toptelėjo, kaip pakryps kalba, todėl pasitenkino geraširdiškai pasakęs: „Liaukis, mama.“

Bet iškart pridūrė:

– Netrukus atvažiuosime į Safolką, pažadu. Šarlotė trokšta parodyti tau vestuvių nuotraukas.

– Kaip malonu, – vangiai ištarė Reičelė.

– Gali visas pamatyti mūsų svetainėje, jei…

– Norėčiau, kad man jas parodytum, vaikeli.

– Parodysiu, mama. Paskambinsiu Edui, paskambinsiu Ralfui, o dabar einu ieškoti Šarlotės.

– Perduok jai linkėjimus…

– Žinoma. Bučiuoju tėtį.

– Aš tave irgi, vaikeli, – tarė Reičelė, – bučiuoju.

Lukas paspaudė mygtuką „baigti“. Telefonas iškart vėl suskambėjo.

– Tu su kažkuo kalbėjai, – prikišo Šarlotė.

– Su mama…

– Šimtą metų.

Lukas atsiduso.

– Juk žinai. Niurzgėjo dėl praėjusio savaitgalio…

– O kas?

– Mes nevažiavom į Safolką…

– Aišku, nevažiavom, – atsiliepė Šarlotė, – mes važiavom namo. Mes puikiai praleidome dieną namie.

– Mes iš tikrųjų puikiai praleidome dieną. Mažute, aš tavęs pasiilgau.

Šarlotė tyliai sukikeno.

– Tai lipk į viršų.

– Tu lipk į apačią.

– O ko?

– Turiu tau kai ką parodyti.

– Man patiks?

– Patiks, – atsakė Lukas, – padarys didelį įspūdį.

– Tau irgi.

– Man įspūdis jau padarytas…

– Ne, – nusijuokė Šarlotė. – Ne, ne toks, bet susijęs su manim. Turiu tau kai ką pasakyti.

– Pasakyk dabar…

– Ne.

– Nagi…

– Ne, – atkirto Šarlotė. – Tokie dalykai sakomi akis į akį.

– Tai parodyk savo akis čia!

– Gerai…

Lukas pakštelėjo telefoną.

– Negaliu sulaukti, – tarė jis. – Greičiau.

Lukas nemiegojo. Gulėjo atmerktomis akimis. Buvo be dvidešimt trys ryto, šalia gražiai, kietai miegojo Šarlotė, šviesią galvutę padėjusi jam ant nuogo peties. Tai, ką jam pasakė vakare studijoje, buvo įsimintina, ko gero, dar labiau įsimintina negu tada, kai ji sutiko už jo tekėti, nes tai didžiulė staigmena, didžiulė atsakomybė, didžiulė permaina ir didžiulis džiaugsmas. Lukas uždėjo ranką Šarlotei ant šlaunies. Jį užplūdo milžiniška pirmykštė jėga.

Jis beveik nepastebėjo Sigi nėštumo. Baigęs mokyklą leido sau metus atostogauti ir tuo metu, kai Edas vedė Sigi, buvo Pietų Amerikoje, bet po dažnų skambučių ir pažadų jam nupirkti lėktuvo bilietą Edas paskambino Lukui, besigrožinčiam Titikakos ežeru, ir pasakė: klausyk, mes neimam į galvą, kad negrįši į vestuves, jaudinasi tik mama su tėčiu, tupėk Bolivijoje, susitiksime, kai grįši. Taigi Lukas pasiliko, nukeliavo į Čilės pakrantę, paskui į Argentiną, kur apsistojo pas bendraklasį, mat šio tėvai turėjo ūkį Rozarijuje, ir kiekvieną rytą jodavo per builių laukus. Po kelių mėnesių grįžęs namo, jis sužinojo, kad Ralfas irgi nenuvyko į vestuves, o Edas su Sigi gyvena Kanonberyje, ir jų buitis taip nusistovėjusi, lyg būtų susituokę daug metų.

Sigrida jau buvo susiradusi naują darbą kriminalistikos laboratorijoje ir dirbo jį keletą metų, o paskui ramiai, santūriai pranešė esanti nėščia. Tuo metu Lukas buvo pasinėręs į universiteto gyvenimą, ir šis nėštumas buvo tik dar viena linksma žinia tarp daugelio džiugių rūpesčių, kurių tuo metu buvo pilna Luko galva. Be abejo, Petra padarė didesnį įspūdį, nes ji nebuvo panaši į Sigridą, buvo keistoka kaip Ralfas, ir atrodė, kad atsakomybė už jų ir kūdikio ateitį tapo ne jų, o Brinklių šeimos reikalu, įtraukusiu visus, kad ir kaip dažnai Lukas sakydavo Ralfui: „Nebūtina tai daryti, brol. Gali nevesti, jei nenori. Geras tėvas gali būti ir nevedęs.“

Bet Ralfas elgėsi kaip nakviša. Ralfą, visada priešgynų, užgaidų ir užsispyrusį, paralyžiavo mintis apie kūdikį, bet jis buvo laimingas, pasiryžęs elgtis taip, kaip būtų geriausia kūdikiui, kuris, nebūdingai stebėdamasis pasakė Lukui, bus jo. Pasikalbėjęs su tėvais, Lukas suprato, kad jie nori vestuvių ne todėl, kad taip priimta, o todėl, kad mano, jog Petra vienintelė supranta Ralfo savotiškumą ir bus pasiruošusi palaikyti jį, be to, – nors atvirai nė vienas to nepasakė, – jie pernelyg prisirišo prie šios merginos, sušvelninusios smūgį vaikams palikus namus, ir nenorėjo jos paleisti.

Lukas atsisuko pažiūrėti į miegančios Šarlotės veidą, į tankias jos blakstienų vėduokles ant skruostų. Dėl Ralfo, Petros ir jų vestuvių visi tiek jaudinosi, kad vargšas Kitas tapo beveik neesminis, it atsainiai suvaidintas paskutinis nesmagios dramos paveikslas. Lukas nuvažiavo į Ipsvičą aplankyti Petros ir Kito. Petra gulėjo lovoje, atrodė kaip keturiolikos, plaukus buvo susirišusi brokato skiautele, mūvėjo juodų nėrinių puspirštines, o Kitas, suvyniotas kaip didelis baltas kirminas, raudonveidis, su tamsių plaukų kupeta, miegojo organinio stiklo lopšyje. Lukas prisiminė, kaip pasilenkė prie jo ir pamanė: „Koks juokingas, jau panašus į Ralfą.“ Jis nepamanė, oho, nauja gyvybė, kurią sukūrė Petra su Ralfu, štai čia guli ateitis.

O dabar mąstė taip. Šilta ranka gulėjo ant šiltos Šarlotės kojos. Vos per kelis centimetrus nuo vietos, kur jo ranka, turbūt jau kruta ląstelių gumuliukas, vaisius augs, vystysis ir taps kūdikiu su ausimis, rankų ir kojų pirštais, o svarbiausia – bus protinga būtybė. Akys pritvinko ašarų, jos ėmė netramdomai riedėti Lukui per veidą į ausis. Tebūnie tai tiesa, tyliai pasakė Lukas blausiam miegamajam, tebūnie tai tiesa. Tebūnie kūdikis.

Gydytoja patvirtino, kad Šarlotė iš tikrųjų nėščia. Maždaug devynios savaitės. Ji pažvelgė į Šarlotę pro akinių viršų ir pasakė, kad Šarlotės amžius labai tinkamas pirmą kartą gimdyti. Pasakė taip, lyg Šarlotė būtų pasielgusi labai protingai, plačiai nusišypsojo ir pridūrė, žiūrėdama į juodu, kad vaikas bus žavus, paskui atsistojo, širdingai paspaudė jiems rankas, ir juodu išėjo į gatvę švytėdami iš pasitenkinimo ir baimingo jaudulio, atšvęs tai kavinėje: abu pasiryžo, kad nuo šiol stipresnių stimuliatorių Šarlotė nevartos.