Джоанна Троллоп - Marčios

Bet vylėsi, kad ji tebesėdi virtuvėje ir jai labai nesmagu. Ji nemoka – niekada nemokėjo – sutramdyti nuožmių pirmykščių paskatų ir išreikšti joms būdingos energijos santūriau ir naudingiau. Kai sūnūs buvo maži, ji buvo ne motina, o tigrė, negali sakyti, kad pernelyg rūpestinga, bet, jei jie susidurdavo su menkiausia neteisybe ar išdavyste, – nuožmiai šališka. Be abejo, patikima motina, tačiau sykiu žlugdanti kitų motinų draugystės viltis. Reičelė dažnai sakydavo Antoniui, kad jai nesvarbu, jai nereikia draugių vien tam, kad jų turėtų, jos nedomina žmonės, kurie nesupranta, kad sūnūs jai svarbiausi, kad tai savaime pateisinamas ir suprantamas dalykas. Ji stebėjosi ir džiaugėsi, kad turi net tris sūnus, nes pati augo nedidelėje šeimoje, turėjo tik vieną gerokai vyresnę seserį. Nuo Edvardo gimimo buvo aišku – Reičelė neabejoja, kad sūnūs suteikė jai ypatingą, pirmykštę svarbą. Jai tai be galo patiko, ji stengėsi būti, kaip jai atrodė, verta tos svarbos: buvo ne pernelyg moteriška ar užgaidi, bet be galo širdinga visiems sūnų draugams, palaikydama juos permainingą, linkusią viską išbandyti paauglystę. Bet merginos – sūnų merginos – buvo kas kita. Merginos reikalavo jos sūnų ištikimybės, kaip ji tikėjosi – ir gavo – Antonio. Sigridai ir Petrai dėl skirtingų priežasčių pavyko išvengti ginčo, kas kam priklauso, bet Šarlotė nebus tokia sukalbama. Antonis atsiduso ir nupiešė mažą, į karoliuką panašią perinčios vištos akį. Šarlotė įpratusi, kad šeimoje būtų taip, kaip ji nori, o šiuo tarpu svarbiausias jos šeimos narys yra Lukas. Reičelei teks suprasti, kad paskutinė marti nė kiek nenuogąstauja jai neįtiksianti.

Atsidarė laukujės durys. Diena buvo šilta, paprastai Antonis būtų palikęs jas praviras, bet po ginčo su Reičele nesąmoningai uždarė.

– Ką tik kalbėjau su Petra, – tarė Reičelė iš tarpdurio.

Antonis neatsisuko.

– O?

– Rytoj apie pusę dešimt ji atves berniukus. Barniui negalima duoti duonos. Vakar jis sušveitė pusę kepalo, ir Petra sakė, kad jo pilvas taip išsipūtė, lyg būtų nėščias.

– Taip, jis valgo kaip iš badų ištrūkęs…

Reičelė tyliai prisiartino plytinėmis grindimis ir sustojusi įsižiūrėjo į Antonio piešinius.

– Šitie puikūs.

– Jas smagu piešti.

– Taip, – pritarė Reičelė. – Kodėl mes niekada nelaikėme vištų?

– Dėl lapės?

– Gal.

Antonis nupiešė bėgančią išsiskėtusiomis kojomis vištą.

– Kaip tik taip jos bėgioja, – tarė Reičelė, stebėdama jį.

– Jos gali būti baisiai juokingos…

– Šiuo tarpu aš tik… nerimauju dėl Ralfo…

– Žinau, – atsakė Antonis.

– O tu manai, kad giežiu apmaudą ant Šarlotės…

– Mmm.

– Ji nelabai protinga…

– Iš kur žinai?

Reičelė atsiduso.

– Žinau, kad ji prigriebė Luką, todėl jis negali aiškiai mąstyti.

Antonis piešė toliau.

– Ką gi, – tarė Reičelė ir greitai, lengvai palietė jam ranką. – Rytoj ateis berniukai, Ralfas tarsis dėl darbo, o Petrai bus laisva diena. Ačiū Dievui už Petrą.

Antonis brūkšniavo kaklo plunksnas.

– Taip, – sutiko jis. – Tikrai.

Petrai atrodė, kad Minsmeryje paskutinį kartą ji buvo dar negimus Kitui. Ralfas būtų prižiūrėjęs vaikus, jei ji būtų norėjusi eiti, šešuras su anyta irgi, bet nuo tada, kai tapo motina, svarbesnis pasidarė kitas smegenų pusrutulis, ir galvodama apie piešimą ji prisimindavo kitą Petrą, kuri dirbo futbolo klubo bare ir kavinėje, kad turėtų pinigų nuomai, keistam, taupiai išradingam valgiui ir piešimo pamokoms. Augant niekas jai nesakė, kad dailė gali būti profesija, svarbiausias dalykas gyvenime. Atvirai kalbant, iki susitikimo su Antoniu ji nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris manytų, kad menas yra ne vien nuolaidžiavimas silpnybei, nedaugeliui prieinamas malonumas. Todėl kai dailę jos gyvenime išstūmė vaikai, namų ruoša ir valdingi reikalavimai gyventi su Ralfu, ji nesipriešino, kaip taikstėsi ir su studentiškų dienų skurdu Ipsviče.

Bet dabar dėl Ralfo pokalbio, susijusio su įvairiais dalykais, kurių reikia ne tik tikėtis, bet ir bijoti, staiga ji turi dieną sau, dieną, kurią privalo praleisti, kaip jai aiškiai nurodyta, darydama eskizus. Vaikai palikti seneliams, – ji nudžiugo pamačiusi, kad Kitas nežviegė kaip skerdžiamas, – o ji važiuoja į šiaurę naudotu automobiliu, kurį jiems atidavė Antonis su Reičele (senasis Ralfo buvo nebesaugus) ir kurį Antonis išmokė ją vairuoti kaip dvidešimt pirmo gimtadienio dovaną. Ji važinėja gerai, geriau už Ralfą, bet vienai automobilyje sunku susikaupti, negirdint čiauškėjimo ant užpakalinės sėdynės, Kito klausimų, kaip paukščiai skrenda ir ar ji neuždraustų Barniui jo kepšnoti. Turėtų džiaugtis laisva diena, bet jaučiasi sutrikusi, pusnuogė, lyg būtų pasirodžiusi žmonėse nepasiruošusi ir neapsaugota.

Ant keleivio sėdynės guli drobinis maišas su eskizų albumais. Antonis įkišo jai į kišenę porą pieštukų, o Reičelė padavė medžiaginį krepšį su gamtosaugos šūkiais ir užkandžiais, abu pamojavo, kiekvienas su mažu berniuku glėbyje, energingai, džiaugsmingai, ir ji pasijuto kalta. Kilo didelė pagunda, užuot važiavus į Minsmerį, nuklysti nepažymėtu keliuku tarp gyvatvorių, susirasti didelius automobiliui pastatyti tinkamus vartus, nubristi į laukus, atsigulti ir žiūrėti į dangų, kol visas nerimas dėl Ralfo, Kito, pinigų ir lūkesčių išsisunks iš jos į orą ir išsisklaidys.

Bet reikia važiuoti į Minsmerį. Vaikai prižiūrimi su neištarta, bet griežta sąlyga, kad Petra kiaurą dieną įnikusi pieš ir įgaus naujų jėgų. Nieko neliko, tik pasukti automobilį į ilgą medžiais apaugusį kelią, vedantį į Minsmerį, ir palikti jį nuožulniame automobilių parke virš lankytojų centro, išsinuomoti žiūronus už pustrečio svaro ir kulniuoti į pelkes, dūsaujančius nendrynus ir Rytinę Slaptavietę, kur ji galbūt – tik galbūt – nusiramins ir prasiblaškys žiūrėdama, kaip avocetės išrankiai stypina po Skreipą.

Draustinis buvo pilnas žmonių. Vasara, vaikams atostogos, ir jie, brūkšėdami kojomis, skuto smėlėtais takais prie jūros. Petra pamanė, kad jei būtų pripratusi prie neramių kompiuterinių žaidimų dramų kaip jie, diena paukščių draustinyje, kuriame draudžiama šūkauti ir bėgioti, o suaugusieji keistai išsiblaškę ir vos velka kojas, išmuštų ją iš vėžių. Net sugniuždytų. Tiesą sakant, pamanė ji, stabtelėjusi prie sumaniai paslėptos angos į Rytinę Slaptavietę, nesu tikra, ar šiandien galiu. Nesu tikra, ar galiu įeiti, įsitaisyti ant suolo ir tylėdama sėdėti su žiūronais, žiūrėti ir laukti, laukti ir žiūrėti, kol ranka beveik savaime čiups pieštuką, o tada pajusiu, kad piešiu, lyg niekada nebūčiau nustojusi. Galbūt vėliau galėsiu. Gal verčiau pasivaikščiosiu, atsikratysiu bent trupučio nerimo. Gal nueisiu prie jūros, atsisėsiu kopose ir žiūrėsiu į dangų, kol galva pratuštės.

Jūra ramino. Petra kirto minkštą smėlėtą taką palei krantą ir kopė slystančiomis žemų kopų atšlaitėmis, kol pamatė vandenį, banguojantį, melsvai pilką po dangumi su debesėlių ruožais. Vienur kitur buvo žmonių su žiūronais, nukreiptais į dangų, o šone jaunas vyriškis, vilkintis treningais su užrašu „Karališkoji paukščių apsaugos draugija“, vyniojo tinklus, kurie, matyt, buvo ištiesti išilgai paplūdimio ruožo. Petra atsisėdo ir ėmė jį stebėti. Jis darbavosi pamažu, vienodai, neskubėdamas pasilenkdavo išrauti kuoliukų ir atsitiesęs mesdavo juos į krūvą, paskui patraukdavo tinklą į savo pusę. Buvo ramu žiūrint į jį, kresną, sumanų, jūros ir dangaus fone, į jo galvą ir pečius, tai išryškinamus žvilgaus vandens, tai beveik paslepiamus smėlio ir smiltlendrių kuokštų. Petra prisiminė vieną pavasarinę kelionę į Minsmerį su Antoniu. Tada žydėjo violetinės orchidėjos, plevėsavo geltonos vėliavos, ir ji pamatė garnį, grakštų ir egzotišką it japonų graviūroje, medžiojantį varles seklumose.