Джоанна Троллоп - Marčios

Šarlotė atsisuko, kad matytų Luką.

– Mes būsime kitokie, – pareiškė ji.

– Tikiuosi.

– Mes darysime savaip. Mes patys kursime tokį gyvenimą, kokio norėsime.

– Ar tavo šeimai tai irgi taikoma? – atsargiai paklausė Lukas.

Šarlotė giliai atsiduso, pasilenkė į priekį ir padėjo stiklinę ant kavos staliuko. Paskui vėl atsigręžė į Luką.

– Tu, rodos, nesupranti. Mano šeima neprašytų manęs elgtis taip, kaip, mano nuomone, man netinka. Neprašytų, ir tiek.

– O.

– Turbūt dėl to, kad mano mama turi tik dukteris, – paaiškino Šarlotė. – Tėtis visada sakydavo, kad mes priklausome jam ir mamai tik tol, kol nepriklausome kam nors kitam.

– Čia užuomina? Apie mano tėvus?

– Aš tik sakau, – kalbėjo Šarlotė, – kad dabar, susituokę, mudu nebepriklausome tėvams kaip anksčiau, kai nebuvome susituokę. Ir noriu tai įrodyti pakviesdama tavo tėvus čia, išvirdama jiems skanius pietus, parodydama nuotraukas ir, jei bus sekmadienis, nuvesdama juos į gėlių turgų.

Atsirėmęs į sofos atlošą Lukas susmuko.

– Nesuprantu, kodėl man nė kiek nepalengvėjo…

– Man irgi nepalengvėjo, nes tu nenori parodyti tėvams mūsų buto ir kaip įsikūrėme.

– Ne tai turėjau omeny…

Šarlotė atsiplėšė nuo sofos ir atsistojo.

– Bet taip atrodo.

Lukas pakėlė į ją akis. Nuo sofos ji atrodė stebuklingai – aukšta, tvirta ir grėsminga. Jis seniai nebebijojo Šarlotės, nuo anų ginčo dėl kokaino dienų, ir jį apėmė siaubas pamanius, kad tas laikas grįš. Širdis nusmuko į kulnis.

Jis pasakė nenorėdamas taikstytis, bet suprasdamas, kad nusileidžia:

– Gal nuvažiuokime vieną savaitgalį į Safolką, o paskui darysime savaip?

– Ne, – atkirto Šarlotė ir sunėrė rankas.

– Bet pas tavo motiną nuvažiavome…

– Aš tau paaiškinau kodėl! – Šarlotė beveik rėkė. – Aš tau paaiškinau, kad merginos šeima – kitas reikalas! Mes važiuosime į Safolką ne dažniau negu kitur, be to, neketinu važiuoti į Safolką, kol tavo tėvai nebus pamatę mūsų namų, ir tai paskutinis mano žodis.

– Paskutinis…

– Taip, – atkirto Šarlotė. Ji užsidengė rankomis veidą, ir Lukas suprato, kad verkia. Pašoko ir čiupo ją į glėbį.

– Neverk, angele, nereikia, neverk…

Šarlotė kažką sumurmėjo.

– Kas? Pasakyk man…

– Ji mano, kad aš tuščiagalvė …

– Kas taip mano? Kas gali taip manyti?

– Tavo motina, – tarė Šarlotė ir įsikniaubė šlapiu veidu jam į petį.

– Nemano, negali…

– Neversk manęs ten važiuoti… – nepražiopsojo progos Šarlotė.

Lukas atsiduso ir pabučiavo ją į galvą.

– Turėsim kada nors nuvažiuoti…

– Žinau. Tik ne dabar.

– Gerai.

– Paskambink jiems. Paskambink ir pakviesk čia. Pasakyk, kad mums tai labai svarbu.

– Gerai.

Šarlotė atitraukė veidą nuo Luko peties, pažvelgė į jį ir dvejodama šyptelėjo.

– Jei pakviesi juos po trijų savaičių, – tarė ji, – jau būsiu atlikusi ultragarso tyrimus ir galėsime jiems pasakyti apie kūdikį.

– Negaliu jų prašyti, kad lauktų tris savaites…

Šarlotė valandėlę patylėjo, paskui pareiškė:

– O kodėl negali?

– Bus praėję du mėnesiai po vestuvių!

– Taip, – atsakė Šarlotė ir nutilo.

Luko rankos, apkabinusios ją, suglebo. Valandėlę jis žvelgė pro Šarlotę į tolį, paskui vėl įsmeigė akis jai į veidą. Pabandė nusišypsoti.

– Gerai, – tarė.

SEPTINTAS SKYRIUS

Antonis studijoje piešė 4B pieštuku. Prieš kelias dienas jis ėjo pro namą Vudbridže ir pamatė nutriušusioje vejoje kapstantis tuziną bantamų veislės vištų, sustabdė mašiną, pasibeldė į duris ir paklausė, ar galėtų valandėlę stebėti vištas ir piešti eskizus. Namuose buvo senukų pora su mažu anūku, ir jie atsakė taip, taip, žinoma, lyg klausimai juos erzintų, trukdytų susikaupti ir deramai rūpintis vaiku, todėl kitų žmonių prašymai ar pomėgiai jų nedomintų. Antonis perlipo per palaikę vielinę tvorą ir su eskizų albumu atsitūpė prie vištų, o paukščiai kudakavo aplinkui ir baksnojo snapu žemę, lyg jis būtų ne svarbesnis už medį.

Antonis vis dar tebedėstė dailę, jau tik vieną dieną per savaitę, bet nenorėjo atsisakyti ir baigti dėstytojavimo etapo savo gyvenime. Jam dažnai toptelėdavo, kad naminiai paukščiai – puikūs modeliai naujiems studentams, kurie mokosi piešti paukščius, nes jie aptakesni, jų judesius sekti lengviau nei įvairiai ir įmantriai nardančius skrajūnus, tarkim, griciuką. Be to, vištos juokingos ir savotiškos, o ir žmogų prisileidžia arti, kaip štai Antonį, dvi ar trys priėjo prie pat jo, drąsesnioji net ištyrė jo batų raištelius: čiupo snapu ir paleidusi irzliai sukudakavo. O dabar jis vėl savo studijoje tobulina eskizus, nusineš juos į pirmą naujų mokslo metų pamoką po vasaros ir paleis per rankas pažiūrėti nuogąstaujantiems, todėl atšiauriems studentams, kad pralaužtų pirmuosius ledus.

Šiaip ar taip, vištos ramina. Jos neromantiškos, nelaukinės, nelaisvos, anaiptol ne Antonio mėgstami vandens paukščiai, bet jos jaukios ir įprastos, o šią popietę po nesmagaus pokalbio per pietus su Reičele Antoniui reikėjo ramybės. Iš tikrųjų tai buvo ne pietūs, o pasisėdėjimas prie stalo pietų metą, nors Reičelė pataisė vienas puikiųjų savo salotų, apibarstytų sėklomis ir nasturčių žiedais, Antonis po ginčo valgyti nebenorėjo, ir pastumta į šalį pilna lėkštė buvo, be abejo, paskutinis lašas.

Iš esmės ginčas kilo Antoniui užstojus Šarlotę. Reičelė baisiausiai pasipiktino, kad savaitgalį Safolke teks pakeisti varginančia, nepageidaujama ir nereikalinga kelione į Londoną, mėgėjiškai išvirtais pietumis ankštame bute ir žavėjimusi madingu, bet žalingu sveikatai rajonu, kuriame Lukas su Šarlote kažkodėl nusprendė apsigyventi.

– Manau, turėtume važiuoti, – romiai pasakė Antonis.

– Ką?

– Manau, turėtume džiugiai sutikti ir nuvažiuoti nusiteikę palankiai.

– Koks tu priešgyna…

– Ne, – atsakė Antonis. Jis pažvelgė į salotas po nosim, puošnias ir spalvingas moliniame inde, ir staiga jam pasirodė, kad jų neįmanoma valgyti. – Jie nori pasipuikuoti butu, nori jį mums parodyti…

– Aš mačiau tą butą, – piktai pertraukė jį Reičelė. – Mačiau, kai tik Lukas jį rado…

– Dabar jie ten gyvena, tai jų pirmieji namai po vestuvių, ir jie nori jais pasipuikuoti.

Reičelė neatsakė. Ji išėmė iš stalčiaus du juodus medinius afrikietiškus salotų šaukštus ir trenkė ant stalo prieš Antonį.

– Jie nori, – pasakė Antonis, – kad mes pamatytume, kaip jie gyvena susituokę. Jie nori, kad dabar, kai jie susituokę, mes juos vertintume rimtai.

– Turi omeny, ji nori…

– Turbūt. Kalbant apie tave – tikriausiai.

– Ką tai reiškia? – grėsmingai paklausė Reičelė.

– Tai reiškia, – atsakė Antonis nebesijaudindamas, – kad tu nemanai, jog Šarlotė supranta, kaip jai pasisekė.

Reičelė įkvėpė. Paskui atsisėdo prie stalo prieš Antonį ir, perbedusi akimis ne jį, o salotas, pasakė:

– Eik tu, senas kvaily. Tik todėl, kad ji daili.

Tada Antonis atitraukė kėdę ir atsistojo.

– Ir nemanyk, kad aš varginausi gamindama pietus šiaip, vien savo malonumui, – pridūrė Reičelė.

Antonis akimirką kitą luktelėjo, tikėdamasis sugalvoti šmaikštų atkirtį, bet nieko nesumojo ir išėjo iš virtuvės ir namų. Per žvyrą nužingsniavo į studiją guostis 4B pieštuku ir vištomis. Reičelė jo nesivijo. Jis ir nesitikėjo, kad vysis.